Reprezentatyvų tyrimą bendrovė „Vilmorus“ atliko 2022 metų spalio 11– 16 dienomis.
Rezultatus pristatydama Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė atkreipė dėmesį, kad apie Lietuvos visuomenės valią ginti savo šalį piliečių klausiama jau ne pirmą kartą, tačiau skirtumas išryškėja, kai klausiama karo Ukrainoje akivaizdoje ir taikos metu.
Ji paaiškino, kad anksčiau respondentų būdavo klausiama, ar jie eitų ginti savo šalį.
„Dabartinėmis sąlygomis tai atrodo per daug grubus, vienpusis dalykas, tai šįkart mes klausėme truputį subtiliau: jei Lietuvą užpultų kita šalis, ar jūs gintumėte Lietuvą ginklu, gintumėte kitais būdais, laikytumėtės nuošalyje ar pasitrauktumėte iš Lietuvos?“, – sakė A. Ramonaitė.
Daugiausia – 36 proc. – apklaustųjų atsakė, kad gintų Lietuvą kitais būdais, ne ginklu, 15 proc. laikytųsi nuošalyje, 14 proc. gintų šalį ginklu. Taigi, iš viso maždaug pusė Lietuvos piliečių gintų šalį ginklu arba kitais būdais.
13 proc. respondentų sakė, kad tokiu atveju pasitrauktų iš Lietuvos ir 22 proc. nežino, kaip elgtųsi, jei Lietuvą užpultų kita šalis.
„Čia dar ar mažai – sudėtinga atsakyti. Panašūs skaičiai būdavo ir kitais metais, nors mes turėjome kitą apklausą gegužės mėnesį, arčiau karo pradžios, tai atrodo, kad ten procentai buvo didesni, bet ten formuluotė buvo truputį kita“, – paaiškino VU TSPMI profesorė.
Ji pateikė statistiką, kuri atspindi gyventojų nusiteikimo pokyčius, jiems užduodant truputį kitokį klausimą: Įsivaizduokite, kad staiga jums ir visai visuomenei iškilo rimta saugumo problema (pvz.: prieš Lietuvą panaudota kitos valstybės karinė galia). Kaip jūs elgtumėtės tokioje situacijoje?
Atsakydamas į tokį klausimą, kas ketvirtas – 24,9 proc. – respondentas teigė nežinantis, kaip elgtųsi tokiu atveju.
„Čia jau mes galime lyginti, nes yra lygiai ta pati formuluotė. Čia galime matyti, kad tas nežinomumas išaugo. Tas nežinančiųjų skaičius – beveik 25 proc. – yra didelis, bet, kas įdomu, tai 2014-2015 metais jis irgi buvo didelis. Tuo metu buvo Krymo okupacija, tai kažkaip tomis situacijomis, kai žmonės mato realią karinę grėsmę, jie, matyt, realistiškiau svarsto ir tas nežinojimo procentas išauga.
Tuo tarpu tų, kurie imtųsi kažką daryti, procentas išlieka gana panašus“, – atkreipė dėmesį A. Ramonaitė.
Vis dėlto įdomu ir tai, kad 2022-aisiais tų, kurie invazijos atveju laikytųsi nuošalyje, buvo mažiau nei bet kada anksčiau nuo tada, kai buvo pradėtas toks tyrimas – 20,5 proc.
„Čia susiduria du dalykai: vienas yra apie tai, kaip žmogus iš tiesų mąsto, kad jis elgtųsi, bet kitas dalykas yra tas, kad veikia tam tikros socialinės normos – kaip jis mano, kad reikia atsakyti į tą klausimą“, – akcentavo profesorė.
Tie, kurie turi, kaip tyrimai rodo, daugiausiai pilietinės galios, anot jos, ir eitų ginti šalies ginklu ar kitais būdais.
„Mes turime labai aiškiai suprasti, kad tai yra nacionalinio saugumo klausimas. (…) Jei piliečiai neturi pilietinės galios, jie ir neis ginti valstybės. Tai mes kaip valstybė neturėsime galios“, – sakė A. Ramonaitė.
Kalbėdama apie piliečių sudėtį, mokslininkė paaiškino, kad daug jų atsakymuose lemia objektyvūs kriterijai – amžius ir lytis. Labiausiai pasiryžę ginklu ar kitais būdais ginti Lietuvą yra vyrai nuo 18 iki 59 metų.
„Čia toks natūralus pasiskirstymas – mes matome Ukrainos situaciją, kai moterys išvažiuoja, o vyrai lieka ginti. Kitas dalykas yra amžius: vyresni žmonės turbūt irgi pakankamai blaiviai vertina savo situaciją ir sako, kad laikytųsi nuošalyje“, – sakė A. Ramonaitė.
Kitais būdais, ne ginklu, šalį pasiryžusi ginti ir didelė dalis moterų – ypač vyresnių nei 30 metų amžiaus.
Didžioji dalis atsakiusiųjų, kad invazijos metu pasitrauktų iš Lietuvos arba laikytųsi nuošalyje, taip pat yra moterys. Daugiausia tai yra jaunesnės nei 30-ies metų amžiaus moterys.
„Turiu pasakyti, kad mane šiek tiek nustebino šitas momentas. Nežinau, ką tai turėtų reikšti, tiesą sakant, bet skirtumai statistiškai yra reikšmingi. Galėtum galvoti, kad tai moterys su mažais vaikais, bet, kita vertus, dabar tas vaikų turėjimo amžius yra vyresnis – ir 30-39-erių metų moterys turi mažų vaikų. Nežinau, ar tai tas aspektas – tai reikėtų nagrinėti giliau“, – komentavo profesorė.
Tyrimas atskleidė, kad labiausiai – 27,4 proc. – nusiteikę ginklu ginti valstybę verslininkai, vadovai, įmonių savininkai.
„Tai savotiškai yra įdomu, nes tai yra žmonės, kurie turi daugiausiai ką prarasti. Šiaip teorija sako, kad labiau ginklu ginti šalį eina kažkokie neturtingi žmonės, o tie, kurie turi daug pinigų, kažkaip stengiasi išsipirkti, kad ne patys eitų. (…)
Šiuo atveju matome visiškai priešingą situaciją – būtent verslininkai yra ryžtingiausi. Panašu, kad jie yra apmąstę, kaip elgtųsi, gal net ir su savo įmonės darbuotojais aptarę, kiek iš kitų tyrimų galima spėti“, – pastebėjo A. Ramonaitė.
Kitais būdais ginti Lietuvą labiausiai linkę specialistai ir tarnautojai.
„Kas man dar užkliuvo, o tai irgi statistiškai reikšmingas skirtumas, – kad net 11-12 proc. studentų ir moksleivių neatsakė į klausimą. Ne tai, kad „nežinau“, bet neatsakė. Ką tai reiškia? Tai gali reikšti, kad išsiskiria jų vidinis jausmas, ką jie darytų nuo jų suvokiamos socialinės normos, kaip reikėtų atsakyti. Jei tu manai, kad nenori ginti, bet manai, kad reikėtų sakyti, jog noriu, tada pasirenki neatsakyti iš viso, kad nemeluotum prieš savo sąžinę“, – svarstė mokslininkė.
Praėjusių metų tyrimas atskleidžia pokyčius ir kalbant apie respondentų pajamas – daugiausia (23,6 proc.) ginklu pasiruošusių ginti šalį yra tų, kurie uždirba daugiau nei 900 eurų.
„Kaip minėjau, teorija sako, kad eina ginti mažiau turtingi, o labiau turtingi neina. Iš ankstesnių tyrimų irgi atrodė, kad Lietuvoje yra panašiai. Tuo tarpu dabar turime visai kitokią situaciją“, – teigė A. Ramonaitė.
„Šitas dalykas man kelia nerimą, nes ir gegužės mėnesio tyrime ta pati tendencija, ir dabar, o anksčiau tos tendencijos nebuvo. Man kelia nerimą, kad ta didėjanti socialinė atskirtis didina ir tą atotrūkį nuo valstybės.
Iš tikrųjų mes turėtume pergalvoti, kai mes mąstome apie skurdą, nelygybę, kad čia ne vien socialinis, o ir nacionalinio saugumo klausimas. Mes negalime sau leisti turėti žmonių, kurie tiek neturtingi, kad neberemia savo valstybės ir neitų jos ginti. Tai jau yra daug rimtesnio dalyko klausimo, išeinantis vien iš socialinės politikos“, – akcentavo profesorė.