Kunigas taip pat patarė nesivaikyti reklamos kūrėjų mums sukurtos „idealių“ švenčių iliuzijos, o atsigręžti į tikrąją tikėjimo prasmę.
– Žiema – tamsus metų laikas. Kokį stebuklą mums suteikia Jėzaus Kristaus gimimas?
– Pirmas stebuklas, kad prieš Kalėdas, prieš Jėzaus Kristaus gimimo šventę, turime adventinį laikotarpį. Jis labai gražiai atspindi ir tą gamtos laiką, kurį išgyvename. Atėjusi žiema turi savo baltumą, bet neišvengiamai – ir tą tamsos proporciją, o ji tarsi didesnė nei šviesios dienos.
Taigi, adventinė spalva yra violetinė, advento spalvos simbolika norima pabrėžti, kad vis dėlto tamsa yra neišvengiama žmogiško ir žemiško gyvenimo tikrovė. Užuot ją neigę arba stengęsi dirbtinai apšviesti įvairiausiomis lempelėmis, tiesiog esame kviečiami priimti.
Viena vertus, priimti tamsą, kuri išorėje, bet, kita vertus, priimti ir tą tamsą, kuri neišvengiamai yra ir žmogaus viduje. Tai ir mūsų santykiai, ir mūsų pastangos, ir mūsų tam tikri ribotumai, ir tam tikras mūsų nebrandumas. Galų gale, tai ir mus užklupusios fizinės ar psichinės ligos, kokios nors staigios netektys ir t. t. Kitaip sakant, ta visa tamsa, kuri mus ištinka žemiškuose gyvenimuose, – kai mes to neneigiame kaip stručiai, įkišę galvą į smėlį, bet pripažinę tamsą galime paklausti, o kas galėtų būti šviesa?
Tai tikrai nėra eglutė ar jos lemputės. Kad rastume vidinę šviesą, tik noro neužtenka, reikia susidurti su tuo, kas ją teikia. Dėl to Kalėdos įgyja visai kitokią prasmę, mat Dievas tampa žmogumi, apsigyvena tarp mūsų, kad suteiktų vilties ir šviesos galimybę. Dievas tai gali ir jis tai padaro savo gimimu, vėliau – mirtimi ir prisikėlimu.
Mes švenčiame, kad į mūsų neišvengiamą bejėgystę ir ribotumą Dievas atneša kitokio gyvenimo ir šviesos galimybę, kurios mes negalėtume nei nusipirkti, nei padovanoti, nei susikurti. Iliuziją pasidovanoti turbūt galime, bet tikrovę – tik Dievas.
– Dažnai atrodo, kad žmonės labiau laukia Kalėdų Senelio atvykimo nei Jėzaus Kristaus gimimo. Kaip manote, ar įmanoma vartotojiškoje visuomenėje suderinti ir dovanų karštligę, ir dvasingumą? Kaip katalikai turėtų kalbėti su vaikais apie šios šventės prasmę?
– Mes kalbame, kad yra materialioji, fizinė pusė, ir yra dvasinė pusė. Dabar tenka pripažinti, kad vis dėlto dvasinei pusei skiriama antra vieta, jeigu išvis tokia skiriama. Kažkodėl mes šiuo gerovės laiku, kai galime sau daug ką leisti arba daug ką įvertinti pinigais, vis tiek norime dar daugiau uždirbti ir vis tikimės, kad tada būsime laimingesni.
Iš tikrųjų kartais vaikomės iliuzijos, kad materialinėmis gėrybėmis ar dovanomis galime užtikrinti sau pilnatvę.
Šeimos gyvenime suprantame, kad vaikams saugumo, meilės ir ramybės jausmas nėra daiktais nuperkamas ir įtvirtinamas. Tai dalykai, kurie laimimi per santykį, ir per tinkamą santykį. Tam reikia ir bendravimo, ir bendradarbiavimo, tad Kalėdas pajaučiame tada, kai suprantame, kad tai yra mūsų tikėjimo ir santykio su Dievu, Jo žodžiu, Bažnyčia ir sakramentais dovana. <...>. Šie dalykai ir keičia mūsų gyvenimo kokybę.
Tai dvasiniai dalykai ir dvasinis gyvenimas. Žinoma, tokiems dalykams savo gyvenime reikia skirti laiko ir rasti vietos.
– Kaip tuomet iš tikrųjų tikintys žmonės turėtų laukti Dievo gimimo? Ar per tą likusį mėnesį iki didžiųjų švenčių verta bėgioti po parduotuves, ar reiktų daugiau susikaupimo ir rimties?
– Aš pirmiausia matau ne mėnesį, ne atskirus etapus, bet pirmiausia – krikščionišką gyvenimą. Jam esame pašaukti krikšto metu, ir tas krikščioniškas gyvenimas, kaip ir gamtos gyvenimo ciklas, turi tarsi savo rudenį, žiemą, pavasarį ir vasarą. Kitaip sakant, gyvename savo gyvenimą, prisiderindami prie kintančių aplinkybių.
Bažnytiniame gyvenime yra Kalėdų, Velykų, advento, gavėnios laikotarpiai. Jie turi savo tam tikrus akcentus, bet nepakeičia kasdienio gyvenimo praktikų ir patirties. Tikėjimas turi būti išgyvenamas ne bažnytinio gyvenimo laikotarpiais, bet tiesiog gyvenamas. Tada tam tikrais laikotarpiais sudėliojami skirtingi akcentai. Taigi, advento laikotarpis, skirtingai nuo gavėnios, yra paženklintas laukimo kartu su besilaukiančia Mergele Marija.
Per Kalėdas žmogumi tapęs Dievas gimsta ir ateina į mūsų pasaulį, bet kad galėtų gimti, kažkas turėjo Jo lauktis. Taigi advento rimtis nėra gavėnios rimtis. Tai nėra atgaila, plakimasis, marinimasis, gyvenimo įpročių keitimas ir pan., bet pirmiausia tai yra džiugi rimtis šalia besilaukiančios moters arba su besilaukiančia moterimi.
Mes žinome, kad laukdami vaikučio gimimo visi aplink – ir tėvelis, ir seneliai, ir broliai, ir seserys, ir draugai – laukia su tokia nuotaika, kad siūlo nupirkti lovelę ar drabužėlių, gal kokį skanumyną mamai ir t. t. Taigi, advento laukimas yra dėmesingas besilaukiančiajai, šiuo atveju – kitam žmogui.
Nereikia laukti Kalėdų, kad ką nors pradžiugintum ir aplankytum. Adventas gražiai primena: jeigu supranti, kad tai svarbu, imk ir daryk. Dabar aplankyk, dabar paskambink, dabar pasveikink ir dabar pradžiugink. Būk tuo Kalėdų Seneliu ne gruodžio 24 ar 25 d., bet tada, kada gali.
Mes, suaugusieji, puikiai suprantame, kad laukdami Kalėdų galime jų ir nebesulaukti. Skaitome ir apie avarijas, skaitome ir apie įvairiausias ligas, todėl suprantame, kad gerumo, kuriuo galima pasidalinti su kitu žmogumi, nereikia atidėlioti. Tai yra žmogumi tapusio Dievo svarbiausia pamoka. Dievo ir artimo meilės atidėlioti nereikia. Jeigu gali, daryk dabar, nes dabar galima keisti žmonių gyvenimus ir dovanoti jiems stebuklą.
Tai neturi būti susieta su kokia nors diena kalendoriuje.
– Viena vertus, šventinės dienos yra didelis džiaugsmas, kita vertus, vienišiems žmonėms jos gali tapti ir vienomis liūdniausių. Kokius pastiprinančius žodžius galėtume pasakyti šiai visuomenės grupei?
– Kai šventės tapo labiau komercinės ir labiau perėjo į viešąją erdvę, mums buvo sukurtas tarsi jų idealas. Pavyzdžiui, visa giminė susėda prie gardžiausiais valgiais nukrauto stalo, židinyje kūrenasi ugnis, visi namai labai gražiai dekoruoti, visur spindi lemputės ir t. t.
Tačiau toks vaizdinys dažnu atveju yra nutolęs nuo tikrovės. Reikia pripažinti, kad kai komercinis pasaulis labai reklamuoja tokį „idealą“, tada vis tiek nesąmoningai pradedi lyginti, kad to ar ano neturi. Deja, mums iš tikrųjų pradeda atrodyti, kad toks ir turi būti šventės standartas. Manau, tai yra tiesiog dar viena iliuzija, kurios mes vaikomės, bet kuriai iš tikrųjų turėtume nepasiduoti, jeigu tikrai išgyvename savo tikėjimą.
Mes juk kasdienėmis maldomis – ir „Tėve, mūsų“, ir švento sekmadienio mišiose –prisipažįstame, kad nusikalstame mintimis, žodžiais, darbais, apsileidimais, taip pat kasdieniame gyvenime ne visada laikomės idealų, tad kasdienybėje turime išmokti atsiprašyti, atleisti, pasakyti „ačiū“, padėti, pradžiuginti ir pan.
Taigi, vieniši žmonės per šventes tokie nesijaustų, jeigu juos kas nors aplankytų ir pradžiugintų iki švenčių. Aišku, vieniši žmonės turi ne tik laukti, bet ir patys neprarasti gebėjimo melstis, linkėti gero kitiems, savo vaikams, jeigu jie, pavyzdžiui, toli arba jiems tenka dirbti. Tada tas gerumas sugrįš. Nebūtinai gruodžio 25 d., bet jis tikrai sugrįš.
Linkiu dalyvauti šiame dalinimosi procese, nepaisant pasikeitusių gyvenimo aplinkybių. Mano tėveliai irgi jau kurį laiką iškeliavę, neturiu nei brolių ar seserų, bet aš turiu tikėjimo bendruomenę ir galiu padaryti ką nors gero bei gražaus. Tikrai nereikia būti kunigu, kad tai galėtum. Kiekvienas galime, tad imkime ir darykime.
– Kas jums pačiam yra Kalėdos? Kaip įprastai jas švenčiate?
– Švenčiu su savo tikėjimo bendruomene. Gyvenu ir dirbu Krekenavoje jau ne vienus metus, taigi Kūčių vakarienės einu valgyti į Krekenavos globos namus su ten gyvenančiais vienišais žmonėmis. Iš tikrųjų jie nėra vieniši, mat susikūrusi nedidelė bendruomenė, o buvimas prie bendro stalo su kunigu – dar viena puiki vienatvės įveika. Galima pasiskelbti, kad esame vieni, ir tokie likti, bet jeigu galime būti su kuo nors, tai ir būkime.
Po Kūčių bazilikoje vyksta Piemėnelių mišios, suvažiuoja žmonės, o joms pasibaigus valgome Jėzaus gimtadienio tortą ir vieni kitus sveikiname. Taigi, tai man yra Kalėdos.
Vėliau lankau vieną ar kitą šeimą, pavalgau ir kalėdinių valgių. Tiesiog noriu būti su žmonėmis ir jiems patarnauti.
– Apibendrindamas ko palinkėtumėte Lietuvos žmonėms?
Palinkėčiau, kad nebandytų nusipirkti ir gauti dalykų, kurie nei nuperkami, nei kaip nors kitaip gaunami. Taip pat atsigręžti į Kalėdų tikrąją prasmę, pagalvoti, kodėl Dievas tapo žmogumi ir ką reiškia ta dieviškoji šviesa, kuri ateina. Dievo žodis gali nušviesti ir mūsų mąstymą, ir mūsų santykius, ir mūsų vertybes, ir mūsų vertinimus.
Taigi, linkiu sugrįžti prie to, kas yra tikra, kas yra amžina, nes šių dalykų šaltinis yra ne žmogus, bet Dievas. Taip pat įsileisti Dievą į savo gyvenimus ir rasti Jam vietos savo viduje, širdyje, šeimose, bendruomenėse ir netgi valstybėje.
