„Pabėgėliai, kurie atvyksta pas mus šiandien, ateityje gali būti mūsų gydytojai, politologai ar dainininkai“, - yra sakęs Švedijos migracijos ministras Morganas Johanssonas, pabrėždamas, kad Eurovizijos nugalėtoja Loreen yra kilusi iš Maroko, o garsiausias šalies futbolininkas Zlatanas Ibrahimovičius gimė pabėgėlių bosnės ir kroato šeimoje.
Tačiau krikščionybę gyventojų surašymuose deklaruojanti Lietuvos visuomenė krikščionišką gailestingumą užmiršta, kai pradedamas nagrinėti pabėgėlių klausimas. Lietuviams nuo karo ir „Islamo valstybės“ teroristų bėgantys žmonės kažkodėl kelia ne užuojautą ir empatiją, bet pyktį ir norą gintis nuo „islamistų, kurie neva nori okupuoti vargšę Europą“. Tuomet tai įvelkama į racionalumą rūbą ir teigiama, esą pabėgėlių priėmimas – joks ne sprendimas, bet tolesnių bėdų šaltinis.
Liaudies „išmintis“: jie prievartaus praeivius!
„Lietuviai, gelbėkitės, kol ne vėlu, anglai jau verkia, kad jiems per vėlu. Mūsų juk tiek mažai, negi Lietuva taps islamistų irštva, čia tik priedanga, o pagrindinis tikslas plėsti islamo ribas, naikinti Europos tautas ir kultūrą. Netylėkim, nesileiskime būti okupuotais“, - rašo emigrantė iš Kauno Eglė Daina Skverevičienė.
„Esu prieš musulmonų pabėgėlių priėmimą dėl jų absoliučios netolerancijos kitiems. Tegul bėga į Kuveitą, Saudo Arabiją – ten, kur kas arčiau, o ir tikėjimui joks evropeicas netrukdys. Bet privalėtume priimti baltuosius pabėgėlius be išlygų. Galite tai vadinti rasizmu, tačiau kas nenori „būti romėnu“, lai lieka pabėgėliu“, - teigia Artūras Vaitiekūnas.
„Bus kaip Prancūzijoje, kai lankiausi: negrai su Eifelio bokšteliais visais pakampiais šlaistėsi, tik Lietuvoje turbūt su Gedimino bokšteliais prievartaus praeivius“, - komentavo labai susirūpinusiu žmogumi pasivadinęs asmuo.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius sutinka, kad kalbant apie pabėgėlius dauguma argumentų yra emocinio pobūdžio, kurie nėra itin paveikūs. Dauguma žmonių sutinka, kad Sirijos ir Irako gyventojų bėga ne iš gero gyvenimo, o dėl to, kad jiems gresia mirtis, prievarta, grobimai ar kankinimai, bet Lietuvoje populiaresni argumentai apie multikultūralizmo atnešamas bėdas, terorizmo grėsmę ar socialinės integracijos sunkumus.
E. Račius ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja Ieva Koreivaitė išskiria keletą argumentų, kodėl lietuviai tokie priešiški pabėgėliams.
1) Lietuviai nieko nenutuokia apie kitas/kitokias kultūras
„Todėl ir visi argumentai, kad žmonės kenčia, sutinkami tokia nuostata: taip, taip, suprantam, bet o ką mums daryti? Nemanau, kad lietuviai labai galvoja per saugumo prizmę, esą atvyks teroristai ir panašiai. Tiesiog bijoma, kad bus sunku bendrauti su kitokių – tolimų, nesuprantamų, nepažįstamų – kultūrų atstovais“, - sako E. Račius.
Profesorius pabrėžia geografinį ir kultūrinį lietuvių neišprusimą: mokyklose mokiniai beveik nieko nesužino apie islamą, judaizmą, budizmą, jiems nepaaiškinami skirtumai tarp sunitų ir šiitų, niekam net nekyla klausimų, kai į vieną gretą sustatomos tokios valstybės kaip Sirija ir Malis, nors skirtumai tarp šių šalių visuomenių yra fundamentalūs.
E. Račius sako, kad nebūtina mėgti visų kultūrų, bet pažinti ir adekvačiai reaguoti būtų ne pro šalį. Pavyzdžiui, dauguma žmonių labai nustebtų sužinoję, kad krikščionės Sirijoje labai dažnai dėvi galvos apdangalus, nors Lietuvoje mums atrodo, kad tai išimtinai musulmoniška praktika.
2) Lietuviai nekritiški sau: juk patys ieško, kur geriau
E. Račius sako, kad pats svarbiausias iš argumentų dėl pabėgėlių priėmimo jam atrodo lietuvių tautos patirtis, nes mūsų tauta yra viena labiausiai po pasaulį pasklidusių tautų: pradedant politiniais pabėgėliais po Antrojo pasaulinio karo, baigiant ekonominiais migrantais Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, Ispanijoje ar Norvegijoje.
XIX a. pab.-XX a. pr., į Rusijos imperijos gubernijas ar miestus išvyko apie 374 tūkst. lietuvių, į JAV – nuo 300 tūkst. iki 600 tūkst., į Angliją ir Škotiją – apie 14 tūkst. Nepriklausomos Lietuvos laiku 1918-1940 m. iš Lietuvos pasitraukė apie 100 tūkst. žmonių.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Lietuvą paliko apie 60 tūkst. politinių pabėgėlių. Lietuvai atgavus nepriklausomybę emigracija buvo pavadinta net evakuacija.
„Lietuviškas sąmoningumas atsiskleidžia, kaip fragmentuotas – nesutampantis su mūsų istorija, patirtimis, vertybėmis. Pavyzdžiui, Seimo narės Agnės Bilotaitės mintis, kad sirai ir irakiečiai, neginantys tėvynės, nėra verti prieglobsčio yra lygiavertis pasakymui, kad Lietuvos disidentai yra nacionalinė gėda ir, kad jie nebuvo verti jiems suteikto prieglobsčio JAV, Vokietijoje ir kitose valstybėse“, - sako I. Koreivaitė.
„Kalbant apie integraciją, tai irgi žiūrėkime per lietuvius: lietuviai Norvegijoje labai dažnai elgiasi taip, lyg jie būtų Lietuvoje. Norvegijos teisėsaugai ir teisėtvarkai tai dažnai nepatinka. Todėl turime keistą situaciją: lietuviai piktinasi, kad jiems neleidžiama skriausti vaikų Norvegijoje ir tuo vaikus atiminėja. Tai reiškia, kad dalis lietuvių nesugebėjo integruotis Norvegijoje. Ir religija šiuo atveju visai nevaidina jokio vaidmens – kaip šitaip: katalikai lietuviai muša vaikus?“, - sako E. Račius.
3) Negalvoja, kad Lietuva tuoj liks tuščia žeme
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius taip pat teigia, kad vienas iš argumentų už pabėgėlių priėmimą jam būtų faktas, kad Lietuva jau dabar yra pustuštė ir joje galėtų gyventi apie 5 mln. gyventojų, nors negyvena nė 3 mln. „Lietuva tampa pakankamai tuščiu kraštu“, - sako E. Račius.
„Jei nėra 5 mln. lietuvių, tai galbūt gali gyventi kažkas kitas? Kitaip tariant, vietos yra“, - priduria politologas.
E. Račius pabrėžia ir prastą demografinę Lietuvos visuomenės situaciją. Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais bendrasis natūralios gyventojų kaitos rodiklis tūkstančiui gyventojų yra su minuso ženklu: -3,4. Tai reiškia, kad per metus mirė 9883 gyventojų daugiau nei gimė. Vienai moteriai tenka 1,63 vaiko.
„Susiklosčius tokiai situacijai, ekonomistai yra paskaičiavę, kad dabartiniai darbingi žmonės pensijos gali ir nebegauti. Kitaip tariant, kai mes būsime pensinio amžiaus, mes ne tik neturėsime iš valstybės pensijos, bet ir neturėsime, kas galėtų fiziškai mumis rūpintis. Galbūt truputį sutirštinu, bet spaudimas didės, augs sveikatos paslaugų srities, socialinių darbuotojų poreikis. Tai jie nebus vietinių, o mes matome tendenciją, kad medikai išvažiuoja darbuotis į Vakarų Europą ar kitur, tai gali susidaryti keista situacija, kad nebus nei pinigų pensijoms, nei kam rūpintis senoliais. Tai gal būtų gerai, kad bent kas nors atvažiuotų – jau net nesvarbu, ar iš Moldovos, Gruzijos, Mongolijos“, - teigė politologas.
4) Nesusimąsto, kad Lietuva irgi atsakinga už situaciją
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų dėstytoja I. Koreivaitė išskiria ir dar vieną veiksnį: jos manymu, Lietuva, būdama NATO ir Europos Sąjungos nare, yra tiesiogiai atsakinga už krizę Vidurio Rytuose, nes ji iš dalies susijusi su žlugusiais politiniais režimais ir saugaus užutėkio sukūrimu teroristinėms organizacijoms.
„Vis tik ES, NATO ir JAV yra tiesiogiai atsakingos už Vidurio Rytų krizes. Irakas yra vadinamas žlugusia valstybe po nepavykusio demokratizacijos projekto, kurį vykdė sąjungininkai. Vienbalsiai pripažįstama, kad ISIL yra šių nesėkmių pasekmė“, - teigia pašnekovė.
Primenama, kad Lietuva kaip sąjungininkė dalyvavo JAV suburtoje koalicijoje 2003 m. nuverčiant Irako politinį režimą.
Kokia iš tiesų yra Sirijos visuomenė?
Lietuva per dvejus metus priims 325 pabėgėlius iš Sirijos.
Paprašytas apibūdinti Sirijos visuomenės situaciją prieš pilietinį karą, E. Račius teigė, kad šioje šalyje lankėsi keletą kartų kartus ir tie kartai buvo itin skirtingi. Kai atvyko 1994 m., Sirija atrodė tipiška socialistinė valstybė, mat Damaskas Šaltojo karo metais glaudžiai bendradarbiavo su Maskva.
„Paskutinį kartą buvau 2006 m. ir jausmas buvo labai geras. Sirijos žmonės man pasirodė itin išsilavinę ir išprusę. Mane keistai ir maloniai nuteikdavo, kad daugybei žmonių pasakius, kad esu iš Lietuvos, jie galėdavo pasakyti, kur ji yra, kiek ten maždaug gyvena žmonių ir žinodavo neseną istoriją. Lyginant su Kuveitu, kuriame man teko gyventi, tai ten žmonės visiškai neįsivaizduodavo, kur ta Lietuva ir neturėdavo jokių žinių apie Lietuvą“, - sako E. Račius.
Politologas pasakoja, kad Sirijoje gyventojai jam pasirodė visiškai kitokie nei santūrieji iraniečiai: jie linkę bendrauti ir diskutuoti.
„Pamenu, kad ėjau pro dabar ISIL jau susprogdintą Baal Šamino šventyklą Palmyroje, sėdi du tokie ir kviečia: ateik, ateik. Aš jau galvojau, kad jie jau nori man kažką parduoti, o aš nenoriu. Bet jie sako, ne, ne, mes nieko nenorim parduoti, arbatą geriam – gal ir tu nori prisėst, arbatos išgert?“ - pasakoja E. Račius.
Modernioji Sirija nepriklausomybę nuo Prancūzijos paskelbė 1946 m., bet išgyveno politinio nestabilumo laikotarpius. Šaltojo karo metais Siriją valdė socialistinis „Baath“ partijos režimas, perėmęs šalies kontrolę 1963 m.
2011 m. arabų pasaulyje kilo neramumai, kurie neaplenkė ir Sirijos. Tačiau prezidentas Basharas al-Assadas į kovą prieš demonstrantus, reikalaujančius jo pasitraukimo, pasitelkė karines priemones. Į konfliktą netiesiogiai įsitraukė dauguma aplinkinių valstybių, remdamos vieną ar kitą pusę. Maskva parėmė B. al-Assadą, JAV iš dalies - maištininkus.
Manoma, kad nuo karo pradžios namus palikti turėjo apie 12 mln. sirų: daugiau nei 4 mln. įsikūrė aplinkinėse valstybėse – Turkijoje, Libane, Jordanijoje, Irake, 7,6 mln. tapo pabėgėliais pačioje Sirijoje, apie 270 tūkst. prašė prieglobsčio Europoje.
Iki pilietinio karo iš 22 mln. Sirijos gyventojų, 10 proc. priklausė įvairioms krikščionių denominacijoms, 70 proc. buvo musulmonai sunitai ir apie 12 proc. alavitų, kuriems priklauso ir prezidentas B. al-Assadas. Alavitai yra musulmonų šiitų pakraipa, integruojanti ir kai kuriuos krikščioniškus elementus. Taip pat esama mažesnių drūzų ir kitokių religinių bendruomenių.