Amžininkai ir istorikai apie šį veikėją yra pasakę, kad tai – itin pasitikinti, save išaukštinanti, net garbinanti, ūmaus būdo, net storžieviška asmenybė. Taip pat labai protingas, išsilavinęs, bet, kaip yra pabrėžęs ne vienas istorikas, ne visai savo vietoje buvęs profesorius.
Anot tyrinėtojų, A. Voldemaras galėjo labai daug pasiekti mokslinėje veikloje, nes čia savo darbą išmanė puikiai, tačiau didelių ambicijų turėjo visose srityse. Meilėje – taip pat.
Apie jį P. Klimas rašė, kad ministrą pirmininką tikriausiai veikė „žemo vyro sindromas“: jis nevengdavo rodyti savo pranašumo ir puikuotis prieš moteris, siekdamas jų dėmesio ir ne tik. Pasak amžininkų, jam dirbusios jaunos referentės net bijodavusios likti vienos su garsiuoju politiku.
Tarpukario ministro pirmininko pažintis su žmona Matilda taip pat neapsiėjo be skandalų. Šį įvykį atsiminimuose aprašė daug metų su A. Voldemaru dirbęs 1918 m. Nepriklausomybės akto signataras Petras Klimas: „1919 m. rudenį jis netgi susimušė kėdėmis su prof. Jaščenka, kuris savo žmoną užklupo vienam Berlyno viešbuty maždaug in flagranti (darant nusikaltimą). Tą kartą Voldemaras laimėjo ir išsivežė Dulcinėją. Ilgai niekas negalėjo išspręsti to ryšio legalumo. Pats Voldemaras ją pristatinėjo kaip savo žmoną, su ja vėliau lankėsi net pas popiežių.“
Tačiau iš tikrųjų taip niekas niekada ir nematė jokio dokumento, įrodančio, kad Augustinas Voldemaras vedė nuo savo kolegos prof. Aleksandro Jaščenko nuviliotą žmoną. Nepaisant to, 1927 m. rudenį A. Voldemaras su sutuoktine Matilda buvo priimti Vatikane. Ir labai maloniai.
Pirmiausia Lietuvos ministrą pirmininką italų diplomatai iškilmingai sutiko geležinkelio stotyje. Po to šeimininkai užprotestavo prieš A. Voldemaro ketinimą apsistoti Lietuvos pasiuntinybėje ir jį apgyvendino geriausiame Romos viešbutyje „Excelsior“. Vėliau buvo skirta pusės valandos audiencija pas Italijos karalių, kuris A. Voldemarui įteikė aukščiausio laipsnio „Corona d’Italia“ ordiną.
Kitą dieną laukė susitikimas su B. Musoliniu. Romoje A. Voldemaras ir B. Musolinis pasirašė didžiausio palankumo principo taikymą numatančią Prekybos ir taikaus ginčų sprendimo sutartį.
Svetingi šeimininkai Lietuvos ministrą pirmininką skraidino hidroplanu, jis dalijo interviu apie Lietuvą.
Po viešnagės Romoje A. Voldemaras vizitą tęsė Vatikane, kur tikėjosi pagerinti santykius su Šventuoju Sostu. Nepaisydamas jokių šnibždesių, kad į susitikimą su popiežiumi vedasi nuo kito vyro nuviliotą žmoną, sukuria neaišku, kokie saitai sieja, Lietuvos ministras pirmininkas susitiko su Pijumi XI. Per apie penkiolika minučių trukusį vizitą A. Voldemaras popiežiui pristatė savo žmoną ir pasikalbėjo bendromis temomis – politikos nelietė.
Jei kas nors ir baiminosi, kad gali kilti skandalas, nieko panašaus neįvyko. Vatikanas „užsimerkė“ prieš neaiškius A. Voldemaro ir jo žmonos ryšius ir 1927 m. rugsėjo 27 d. Lietuva bei Šventasis Sostas pasirašė konkordatą.
Tiesa, kaip rašė to meto spauda, dar ir po kelerių metų kalėjime sėdintis už žmogžudystę nuteistas visuomenininkas kunigas Konstantinas Olšauskas (nuteisė apkaltinus buvusios sugyventinės, su kuria turėjo sūnų, nužudymu – aut. pastaba) piktinosi, kaip gali Vatikane prieš popiežių rodytis santuokos sakramento neturinti pora.
Tačiau didesnių išsišokimų nebūta. Pasirašytas konkordatas su Šventuoju Sostu buvo reikšmingas tuo, kad po jo pasirašymo Katalikų bažnyčia tapo lygiaverte institucija organizacinėje struktūroje. Taip pat konkordatas vienijo Lietuvos katalikus, suteikė jiems daugiau teisių ir laisvių. Be to, pagerino Lietuvos įvaizdį Lenkijos ir Vokietijos akivaizdoje.
Grįžtant prie A. Voldemaro žmonos, verta išsiaiškinti, kokia buvo Matilda Voldemarienė?
Kaip savo atsiminimuose rašė diplomatai, – itin atsidavusi savo vyrui. Ji juo tikėjo ir mylėjo besąlygiškai, nepaisydama to, kad apie sutuoktinį visas Kaunas šnibždėjosi.
Nors garsiai ir nedrįsdavo to pasakyti, tačiau iš lūpų į lūpas sklido gandai, kaip vienas garsiausių Lietuvos politinių veikėjų apgaudinėja savo žmoną. Apie jo dar ikivedybinius „žygius“, „sparno rėžimą“ aplink žavias moteris taip pat rašė A. Voldemaro amžininkai. Net ir pats politikas drąsiai save vadindavo „meilės ekspertu“.
Bene, garsiausi buvo keli atvejai, kuomet A. Voldemaras, nepaisydamas jokių taisyklių, viešai rodė dėmesį savo pavaldinėms. Kitaip tariant, šiandien tokį „dėmesio“ eskalavimą būtų galima drąsiai vadinti seksualiniu priekabiavimu.
Kartą politikas pareiškė, kad darbo reikalais nevyks į Ženevą, jeigu kartu nevažiuos Užsienio reikalų ministerijos šifruotoja, Juozo Tumo-Vaižganto dukterėčia Bronė Mėginaitė. Tai sukėlė nemažą sumaištį.
Tačiau bene labiausiai A. Voldemaras siekė vienos garsiausių tarpukario moterų – A. Smetonos svainės, S. Smetonienės sesers Jadvygos Chodakauskaitės. Jos, kaip visos tarybos misijų patikėtinės, dėmesio troško ne vienas to meto žinomas vyras. Tačiau A. Voldemaras tą darė ne tik drąsiai, bet net įžūliai.
Jų pažintis užsimezgė Peterburge, kur J. Chodakauskaitė studijavo istoriją ir klasikinę filologiją. Nuo 1913 m. ji pradėjo artimiau bendrauti su čia paskaitas skaičiusiu Augustinu Voldemaru. Šis studentei mielai skolindavo knygų.
Antanas Smetona paprašė savo seno bičiulio padėti jo svainei. Lietuvis lektorius neatsisakė, atvirkščiai, jam ir taip labai patiko susitikti su J. Chodakauskaite.
„Jis buvo įsimylėjęs jauną, veiklią bei protingą merginą. Deja, nei globėjiškas docento elgesys su studente, nei romantiškos vilionės Jadvygos nepaveikė. Impulsyvus A. Voldemaro būdas,užsispyrimas, kartais prasiveržiantis stačiokiškumas jai buvo atgrasūs.“
M. Voldemarienė visiškai pasitikėjo savo vyru. Kai jau visas Kaunas kalbėjo apie premjero neištikimybę, apie jo romanus, ši elgėsi taip, lyg būtų nieko nežinojusi. Greičiausiai moteris pasirinko nieko nematančios ir nieko negirdinčios žmonos vaidmenį. Net ir tuomet, kai visa laikinosios sostinės„grietinėlė“ aptarinėdavo Augustino Voldemaro romaną su puikia tarpukario aktore Ona Kurmyte.
Galina Dauguvietytė savo atsiminimuose rašė, kad ji, dar būdama vaikas, namuose girdėdavo, kaip tėvai, to paties teatro artistai, kalbėdavosi, jog O. Kurmytė dažnai vėluodavo į repeticijas. Visi sėdėdavo ir laukdavo, o šiai atvykus niekas nė pusės žodžio neištardavo. Bijojo„visagalio“ premjero.
Tuo metu M. Voldemarienė bėgiodavo į būrimo salonus – tikriausiai ieškojo teisybės arba užuojautos.
Be to, įdomus faktas, kad ši moteris ir pati nevengdavo kortų dėlioti: „Dieną prieš tai, ryte, ponia Voldemarienė linksmai nusiteikusi man pasakė, kad jos išdėstytos kortos ir fluidai (ji tikėjo ir vienais, ir kitais) rodo, kad nuo dabar jos vyrui pradės sektis geriau nei iki šiol ir kad jis galįs viltingai žiūrėti į savo ateitį. Tačiau likimo ironija lėmė, kad tą pačią dieną Voldemaras gavo iš Kauno Užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus dr. Zauniaus įspėjantį laišką, patariantį jam nedelsiant sugrįžti į Kauną.“ Netrukus laikraščiuose buvo paskelbta, kad Augustinas Voldemaras atleistas iš Vyriausybės, naują ministrų kabinetą sudarė Juozas Tūbelis.
Nors A. Voldemaras žmonos akyse rezgė meilės romanus, jo sutuoktinė iki pat gyvenimo pabaigos jam liko ištikima.
Prieš pat okupaciją Voldemarai gyveno užsienyje, nes, politiką nušalinus nuo vyriausybės reikalų, šis buvo apkaltintas, jog pogrindyje organizavo perversmą, todėl buvo nubaustas tremtimi.
Tačiau 1940 m. birželį, kai Smetonos pabėgo į užsienį, A. Voldemaras netikėtai nusprendė grįžti į Lietuvą. Traukiniu iš Berlyno parvažiavo ir M. Voldemarienė. Visada ištikima vyrui ji sutuoktinį lydėjo į galimą pražūtį. Taip ir atsitiko.
Tik atvykę į Lietuvą, Voldemarai buvo suimti ir išvežti į Maskvą, kur buvo įkalinti. Tuomet ištremti į Šiaurės Osetiją. Po metų dar kartą iš tardomo A. Voldemaro reikalauta prisipažinti, kad jis buvo vokiečių žvalgybos agentu. Politikas atsiduria kalėjime, badauja ir galiausiai išsekęs 1942 m. gruodžio 16 d. miršta Maskvos Butyrkų kalėjimo ligoninėje.
Knyga „Nekuklioji Lietuva“ – žvilgsnis į 1918–1940 m. mūsų valstybės visuomenę. Knygos pavadinimas vyresnei kartai, kurie iš tėvų ar senelių yra girdėję pasakojimų apie Antano Smetonos laikų Lietuvą, gali sukelti prieštaringų minčių. Dar ir šiandien dažnai piešiamas idealizuotas tarpukario Lietuvos ir tuo metu visą šalį atspindėjusio Kauno veidas. Iš čia ir kilo idėja giliau patyrinėti visos šalies, ypač Kauno, gyvenimą. Kuo jis buvo toks ypatingas, kad laikinoji Lietuvos sotinė vadinta Mažuoju Paryžiumi?
Remdamasi archyviniais dokumentais, tarpukario periodika, publikuotais amžininkų atsiminimais bei interviu su iškilių lietuvių veikėjų palikuonimis, autorė atskleidžia nepagražintą tarpukario Lietuvos gyvenimą – tokį, koks jis buvo iš tikrųjų. Knygoje pateikta daug vaizdinės medžiagos ir niekur neskelbtų nuotraukų iš privačių archyvų.