Net krūptelėdavo pamatę tėvą: daugybę metų kentėjo, nes „negalima nešti šiukšlių iš namų“

Pamatę pro šalį einantį savo tėvą vaikai net krūptelėdavo iš baimės – jie žinojo, kad bet kurią akimirką vėl gali šiam užkliūti, gali būti verčiami paisyti jo susigalvotų ir sveiku protu nesuvokiamų taisyklių, mušami. Ir jie daugybę metų kentėjo – juk šis nuo mažens buvo įsikiepijęs, kad negalima išduoti šeimos. „Negalima nešti šiukšlių iš šeimos“, – lyg maldą savo vaikams kartojo tėvas.

Kentėjo ne tik vaikai – po 19 metų bendro gyvenimo santuoką pagaliau išdrįso nutraukti ir žmona: kai vyras užmigo, moteris su vaikais pasiėmė būtiniausius daiktus ir spruko iš namų. Daugiau į juos neatsižvelgdama, – bandydama kuo greičiau pamiršti tas siaubingas dienas, kai kentėjo smurtą be jokios priežasties, kai iš baimės nieko nepadarė matydama savo skriaudžiamus vaikus.

Palikdama sutuoktinį ji priėmė teisingiausią sprendimą gyvenime – šiandien moteris net pati sau negali paaiškinti, kodėl taip ilgai delsė, kodėl leido ne tik fiziškai kankinti, bet ir psichologiškai luošinti savo vaikus.

„Jis mane stumdydavo, mušdavo, – dažniausiai dėl to, kad nesutikdavau su juo nuomone“, – policijos pareigūnams moteris prisipažino, jog ilgą laiką tylėjo ne tik dėl to, kad sutuoktinis drausdavo kitiems pasakoti, kas vyksta namuose, bet ir dėl to, jog šio labai bijojo.

Bijojo ne tik dėl jo neadekvataus elgesio, bet ir todėl, kad šis ne kartą buvo pagrasinęs, kad išsiskirs ir paliks ją visiškai vieną – net vaikus auginti pasiims.

Tylėjo ir vaikai, nors jų elgesys tiek aplinkiniams, tiek pedagogams turėjo išduoti jų nebylų pagalbos šauksmą. Tik tada, kai motina su jais paliko sutuoktinį, buvo pradėta kalbėti, kokį pragarą nepilnamečiai patyrė – tuomet jau ne vienas prisiminė, kaip kartais vaikai po staigaus judesio tiesiog susigūždavo, iš baimės net drebėdavo.

„Kai motina su vaikais paliko sutuoktinį, dalyvavau jų apklausoje, – policijos pareigūnams sakė vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistė. – Vaikai sakė, kad jų santykiai su motina yra geri, o tėvas juos nuolat mušdavo – ranka, „šlanga“. Tai buvo daug kartų, jie labai bijojo tėvo, negalėjo jam paprieštarauti.“

Pasak jos, pokalbio metu vaikai prisipažino, kad visuomet privalėjo paklusti tėvui: „Jeigu pasakydavo tai, kas jam nepatinka ar nedarys to, ko tėvas reikalauja, jis labai greitai supykdavo ir vaikus pradėdavo mušti su diržu – visur, kur tik pataikydavo“.

Ne tik su diržu – moters teigimu, nepilnamečiai taip pat papasakojo, kaip tėvas jiems suduodavo kumščiu.

„Vienas berniukas prisipažino, kad tėvo labai bijojo – jeigu jis padarydavo kokį nors judesį, šis net krūptelėdavo, nes manydavo, jog tėvas vėl jį muš“, – sakė ji.

Apie daugybę metų namuose kentėtą smurtą nepilnamečiai prabilo tik tada, kai jų motina ryžosi palikti namus, – ir pažadėjo, jog į juos daugiau nesugrįš, vaikai daugiau nebus skriaudžiami. Ir jeigu ne tą dieną įvykęs konfliktas, nežinia, kaip jų gyvenimas būtų susiklostęs vėliau.

Nors alkoholį vyras vartodavo ne visada, kartais net po kelis mėnesius negerdavo, bet jeigu jau paragaudavo, gyvenimas virsdavo tikru pragaru. Taip buvo ir tądien – į namus jis grįžo neblaivus. Ir iš karto prikibo prie vaikų – lai jam pagroja muzikos instrumentais. Juk ne šiaip sau juos nupirko ir vertė lankyti muzikos būrelius.

„Aš jam paprieštaravau, – policijos pareigūnams nurodė nepilnamečių motina. – Tai jį kaip reikiant įsiutino – vyras kartą kumščiu man trenkė į kairės pusės antakį, nuo smūgio jį prakirto.“

Išgirdęs motinos riksmą iš karto į kambarį atbėgo vyriausias sūnus – jis jau yra sulaukęs pilnametystės, gyvena atskirai, bet tądien buvo atvažiavęs į svečius.

„Bandžiau jį atskirti nuo mamos, bet jis tada man du kartus trenkė į smilkinį“, – sakė su tėvu susigrūmęs sūnus. Jis bandė gintis, taip pat smūgiavo, galop išbėgo iš namų, tačiau tėvas nenurimo – bandė pasivyti sūnų. Kai nepavyko, sugrįžo į namus ir nuėjo miegoti.

Būtent tada vaikų motina ir priėmė sprendimą sprukti iš namų – vyriausiojo sūnaus paprašė ją su dar nepilnamečiais vaikais išvežti. Tą patį vakarą moteris kreipėsi pagalbos į medikus, tačiau dar neišdrįso pasakyti, kad namuose patyrė smurtą – melavo, kad paslydo ir nugriuvo ant laiptų.

Po dviejų dienų ji nutarė kreiptis pagalbos į teisėsaugą – pareigūnams papasakojo apie smurtą, kurį su vaikais daugybę metų kentė šeimoje. Tyrimo metu tyrėjai apklausė ne tik moterį, bet ir jos vaikus.

Savo motiną nuo tėvo gynęs jau pilnametis sūnus prisipažino, kad ne tik jo broliai, bet ir jis pats ilgą laiką buvo skriaudžiamas savo namuose.

„Jis mane yra mušęs su vyte, žarna, rankos kumščiais per kojas, nugarą, – kalbėjo jaunas vyras. – Kai mušdavo su vyte, jis visą laiką sakydavo, kad „gausi beržinės košės“. Kentėjo ir mano jaunesnieji broliai – dažniausiai būdamas neblaivus tėvas juos iškeikdavo, vis labiau darėsi neadekvatus, mušdavo su diržu, tampydavo už plaukų.“

Po smurto jis jautėsi sugniuždytas, bet nieko negalėjo padaryti.

„Man buvo didžiulė gėda, nei aš, nei mama, nei broliai negalėjome apsiginti“, – sakė jis.

„Mums nuo mažens tėvo buvo įskiepyta, jog negalima išduoti šeimos, o aš būdamas vaiku bijojau, kad iširs šeima, todėl ir tylėjau – juk tėvas nuolat kartodavo, kad negalima nieko išnešti iš šeimos“, – prisipažino vyras.

Ir pridūrė, kad tėvas jį mušdavo nuo mažų dienų: „Man yra išlikę atminty, kaip jis mane mušė su vyte, tuo metu dar nėjau į mokyklą.“

Skaudžių prisiminimų, įsirėžusių į atmintį, yra ir daugiau: kartą jis buvo taip sumuštas, kad net mokykloje prieš kūno kultūros pamokas vengė rengtis šalia draugų – žinojo, kad jie pamatys, jog jo visas kūnas yra nusėtas kraujosruvomis.

Apie savo skaudžią patirtį namuose pareigūnams papasakojo ir jo broliai, neturėję nė 12 metų, – iš jų žodžių skriejo beviltiškumas, jie net bijojo parodyti savo emocijas, tik vardijo, kad tėvas juos mušdavo ir mušdavo.

„Aš net negaliu suskaičiuoti, kiek kartų jis prieš mane smurtavo, – kalbėjo mažametis. – Jis mus mušdavo net tada, kai susibardavome su broliu – užpykdavo ir mušdavo su „šlanga“. Daug kartų mano rankos, kojos, nugara buvo nusėtos mėlynėmis.“

Anot berniuko, tėvo nesugraudindavo nei jo, nei brolio ašaros.

„Kai ką nors blogai padarydavau, jis man sakydavo, kad „nedaryk man gėdos“ ir tada spirdavo koja“, – sakė vaikas.

Tą dieną, kai išėjo iš tėvo namų, nukentėjo ir jo brolis, kuris prisipažino, jog paskutiniuoju metu tėvas buvo sugalvojęs naują smurtavimo būdą.

„Jis delnu „dėdavo“ į pakaušį, skausmas būdavo toks didelis, atrodydavo, kad gavau su dilgele – visą degindavo“, – sakė jis.

Ir pakartojo tą patį, ką sakė broliai: mušė nuolat su vyte, diržu, „šlanga“, kumščiais...

„Vyras iš pradžių smurtaudavo tik prieš mane, bet vėliau pradėjo ir prieš vaikus – juos yra mušęs su vyte, mėlynos spalvos „šlanga“, kuri yra padėta virtuvėje ant spintelės, ranka per galvą arba nugara, tampydavo už plaukų, koja spirdavo į užpakalį, duodavo ranka, kumščiu, – sakė vaikų motina. – Vaikai labai jautriai reaguodavo – verkdavo, būdavo užsidarę, susigūždavo, nuo smurto jų kūnus buvo nusėjusios mėlynės, matydavosi paraudimai. Vienas sūnus vyrui buvo „pastumdėlis“ – jam vis užkliūdavo. Pati mačiau, kaip jis vaiką daužė su „šlanga“, iš skausmo vaikas net į kelnes pridarė... Buvau tokia bejėgė, nieko negalėjau padaryti, o vaiką tikrai baisiai daužė, po to mėlynes gydydavomės kelias savaites. Vaikas net karštomis vasaros dienomis būdavo priverstas vaikščioti su ilgomis rankovėmis ir kelnėmis, kad tik nesimatytų sužalojimai.“

Ji taip pat patvirtino, kad sutuoktinis vaikams taip pat „braukdavo per galvą“: „Tai buvo didelis pažeminimas, jis pliaukštelėdavo per pakaušį, net prilenkdavo prie stalo su jėga.“

Tuo metu metu vaikų tėvas, kurį pareigūnai patraukė baudžiamojon atsakomybėn dėl smurto prieš vaikus, kategoriškai kratėsi kaltės – esą nei jis mušė vaikus, nei piktnaudžiavo savo, kaip tėvo, teisėmis.

„Jie visi prikalbėjo, todėl dabar esu pristatomas kaip didžiulis smurtautojas prieš vaikus – esą žiauriai su jais elgiausi, fiziškai ir emociškai gniuzdžiau“, – vyras pažymėjo, kad nei sutuoktinė, nei vaikai niekada nesiskundė seniūnijos, kurioje gyveno, darbuotojams bei kitiems valstybės tarnautojams. O tokio skundo esą gal būtų užtekę: „Būtume pasikalbėję, man būtų paaiškinta, ką ne taip darau, juk ne visi tėvai supranta, ką daro blogai.“

Jis siūlė netikėti ir kaimynais, kurie buvo matę, kaip vienas jo sūnus net krūpčiodavo, kai pro šalį praeidavo tėvas, be to, jie buvo matę, kaip kartą jis vaikui trinktelėjo per pakaušį.

„Manau, kad mano elgesys buvo normalus, gal ir buvau griežtesnis, tai vaikams tik turėjo teigiamos įtakos – juk reikia suprasti, jog šeimoje augo trys paaugliai vaikai“, – bandė teisintis jis.

Nors ir nepripažino kaltės, tačiau nurodė, kad tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl smurto prieš vaikus, tuo metu taip pat turėtų būti teisiama ir sutuoktinė – juk ji buvo bendrininkė, tik nusikaltimus padarė savo neveikimu, nes šeimoje buvo du tėvai, kurie vienodai atsakingi už vaikų sveikatą, savijautą.

„Gal kartais ir griežtai su jais elgiausi, bet mane galima suprasti – augo trys skirtingo amžiaus vaikinai, turintys savo charakterius, o be griežtesnės priežiūros su jais buvo sunku tvarkytis,“ – vyras tikino norėjęs vaikų elgesį koreguoti teigiama linkme, taip pat pabrėžė, kad šiuo metu su sutuoktine tyra išsiskyręs, vaikai gyvena su ja, todėl dabar jam yra kerštaujama.

Bet jokio keršto neįžvelgė teisėjai, išnagrinėję vyrui iškeltą baudžiamąją bylą, – teismo nuomone, nekyla abejonių dėl kaltinamojo kaltės.

„Byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, jog kaltinamasis piktnaudžiavo tėvo teisėmis ir pareigomis, fiziškai ar psichiškai gniuždydamas savo vaikus“, – nurodė teisėjai.

Jie pabrėžė, kad su smurtą patyrusiais nepilnamečiais bendravo su psichologais, kurie neabejojo, jog vaikai buvo patyrę daugybę traumų.

Viena eksperčių sakė, kad, atliekant ekspertizę, iš to, kaip vaikai pasakojo, reagavo, graudinosi, ašarojo, nerimavo, bandė nukreipti kalbą ir dėmesį kažkokiais kitais dalykais, gėrė vandenį, bandė slopinti visas neigiamas emocijas, kurias jiems sunku jausti, vėl ir vėl kalbant apie tuos išgyventus prichotraumuojančius įvykius, ji matė, jog emocinis reagavimas atitiko pasakojimo turinį.

Anot jos, palikę tėvo namus vaikai kaip reikiant pasikeitė – dabar jaučiasi emociškai ramūs, nejaučia grėsmės, yra saugesni, labiau atsipalaidavę ir gali įgyvendinti kitus tikslus, gali savo sprendimus priimti be baimės.

Pasak teisėjų, tėvas fiziškai ir psichiškai gniuždydamas savo vaikus piktnaudžiavo savo, kaip tėvo, teisėmis ir pareigomis, jis suvokė savo elgesio su vaikais pavojingumo pobūdį.

Teismas nusprendė, kad tėvas dviem savo nepilnamečiams vaikams privalės sumokėti po 2 tūkstančius eurų neturtinei žalai atlyginti.

„Iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog nukentėjusieji nepilnamečiai dėl neteisėtų tėvo veiksmų patyrė neturtinę žalą, t. y., jie patyrė fizinį ir psichinį smurtą, skausmą, pablogėjo jų psichologinė būsena, jautė baimę, atsirado nepasitikėjimas savimi, uždarumas, nesaugumas bei emociniai sunkumai ir kt., – pabrėžė teisėjai. – Byloje besąlygiškai nustatyta, jog kaltinamasis, būdamas nukentėjusiųjų tėvas, jų atžvilgiu smurtavo tiek fiziškai, tiek psichologiškai ne vieną kartą, nuo jų mažametystės, smurtavo artimųjų atžvilgiu matant kitiems šeimos nariams, dėl ko jie patyrė beviltiškumo jausmą, dėl ko jiems buvo konstatuoti psichikos sutrikimai, kas sukėlė realų pavojų jų fiziniam, dvasiniam vystymuisi ir saugumui, nes bet koks smurtinis elgesys suformuoja tam tikrą nepilnavertiškumo ir nepasitikėjimo savimi jausmą, kuris gali išlikti ir sulaukus pilnametystės“

Teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog smurtas artimoje aplinkoje yra pavojingas dėl to, kad jame dalyvauja vienas kitam artimi asmenys, kelių nusikalstamų veikų padarymas didina įvykių pavojingumą.

Prieš vaikus smurtavęs tėvas išsaugojo laisvę – jam skirta laisvės atėmimo 2 metams 6 mėnesiams bausmė buvo atidėta 2 metams, paskiriant intensyvią priežiūrą: bausmės vykdymo metu vyras privalės nešioti apykoję, nuo 23 iki 6 val. būti namuose, jam taip pat uždrausta išvykti iš gyvenamosios vietos be pareigūnų žinios, taip pat nurodyta nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Tėvas taip pat įpareigotas keisti savo elgesį – metus turės dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Sužinojus apie smurtą prieš vaiką, reikia pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112 arba teritoriniams vaiko teisių apsaugos skyriams, kurių kontaktus rasite www.vaikoteises.lt.

Emocinės paramos tarnyba Telefono numeris Darbo laikas „Vaikų linija“ 116111 kasdien nuo 11 iki 23 val. „Tėvų linija“ [phone] darbo dienomis nuo 17 iki 21 val.

Kontaktai organizacijų, vykdančių kompleksinių paslaugų teikimo vaikams, nukentėjusiems nuo smurto ar netiesioginio šeimyninio smurto aukoms (liudininkams) ir jų šeimų nariams, projektus. Organizacijos pavadinimas Tel. Nr. El. pašto adresas Dingusių žmonių šeimų paramos centras [phone] [e-mail] [e-mail] Viešoji įstaiga Šeimos santykių institutas [phone], [phone] [e-mail] Viešoji įstaiga Psichologinės paramos ir konsultavimo centras [phone], [phone] [e-mail] VšĮ Vaikų laikinosios globos namai „Atsigręžk į vaikus“ [phone], [phone] [e-mail] Viešoji įstaiga Vaikų ir paauglių socialinis centras [phone], [phone] [e-mail] Telšių krizių centras [phone], [phone], [phone] [e-mail] VšĮ Pagalbos paaugliams iniciatyva [phone] [e-mail] VšĮ Paramos vaikams centras [phone], [phone] [e-mail] Vilniaus arkivyskupijos Caritas [phone], [phone] [e-mail] Labdaros ir paramos fondas „Algojimas“ [phone] [e-mail] Visuomeninė organizacija „Gelbėkit vaikus“ [phone], [phone] [e-mail] Lietuvos samariečių Jurbarko krašto bendrija [phone], [phone] [e-mail] Specializuotos pagalbos centrai, teikiantys pagalbą nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje (suaugusiems)