Susitikime su visuomene, kurios didžiąją dalį sudarė buvę ar esami policijos pareigūnai iš įvairių Lietuvos vietovių, ne kartą akcentuota, jog apie 8 metrų aukščio obeliskas su jogailaičių ženklais viršutinėje dalyje skiriamas ne policijai, o policininko profesijai pagerbti. Tai – ir praeitis, ir dabartis, ir ateitis.
Policininkai ar policistai?
Būsimo naujo meninio akcento Kauno miesto centre pristatyme dalyvavęs policijos kapelionas Algirdas Toliatas pabrėžė, jog tai bus ne tik pagerbimas bei kultūros puoselėjimas, bet ir pareigūnų gerumo, jų tarnybos esmę – ginti, saugoti, padėti, o taip pat globoti bendruomenės narius – išraiška. „Tai – ženklas, kad mums yra svarbu kurti visuomenę kartu“, – sakė dvasininkas.
Lietuvos policijos veteranų asociacijos valdybos pirmininko Vytauto Navicko teigimu, iniciatyva pastatyti tokį paminklą kilo 2016-aisiais. Prisimenant, kad taikos metu, atlikdami savo pareigas, net 36 policijos pareigūnai žuvo, o šimtai buvo sužaloti, kad kiekvieną dieną tūkstančiai jaunų ir vyresnių policininkų dirba, vedini kilnių priesakų.
Tačiau susitikime su projekto iniciatoriais bei vykdytojais dalyvavęs architektas Robertas Čerškus savo emocingą pasisakymą pradėjo nuo klausimų: ar eskizuojant projektą, buvo išnagrinėtas istorinis kontekstas, ar tartasi su specialistais, kurie tiria istoriją įkūrimo šimtmetį netrukus minėsiančios Lietuvos policijos (tiesa, iš pradžių bei vėliau, sovietų okupacijos metais, ji vadinta milicija)?
Išgirdęs atsakymą, jog to neprireikė, kadangi policijos veteranų asociacija turi vieną savo narį, besidomintį istorija, architektas patikslino, kad tarpukariu nepriklausomoje Lietuvoje veikė ne policininkai, bet policistai. O vietų, su jais susijusių, Kaune yra ir daugiau nei ta, kuri dabar numatyta obeliskui pastatyti.
Ta proga priminė apie vieną iš policistų – Juozą Samulionį, kuris daugiau kaip prieš 80 metų žuvo gindamas Vilijampolės tiltą, šiais laikais pavadintą Vileišio vardu. Tačiau narsaus policisto atminimas iki šiol net atminimo lentele nėra įamžintas…
„Policistas buvo ir mano senelis. Jis baigė antrąją Lietuvos policijos organizuotų kursų laidą ir visą gyvenimą policijai atidavė. Man jo atminimas tikrai brangus. Tarnavo ir mano tėvas. Lygiai prieš 82 metus jis buvo bolševikų pasmerktas myriop, nuvarytas į Červenę ir ten šaudomas. Per stebuklą liko gyvas, iš po lavonų išsiropštė…
Policistai – profesija, tai – žmonės, kurie pirmieji atrėmė didžiausius okupantų smūgius. Manau, tikrai reikia pastatyti paminklą Kauno policistui. Tam paprastam, eiliniam, kuris budėdavo per Kūčias ar Velykas, saulei kepinant ar šalčiams spaudžiant, kad tik kiti žmonės Kaune jaustųsi saugiau.
Beje, anais laikais į Lietuvos policiją priimdavo ne žemesnius nei metro ir aštuoniasdešimties centimetrų ūgio vyrus. Tvirtus, motyvuotus. Jie kasdien budėdavo miesto gatvėse, o šiandien aš vis dar nematau policininkų Laisvės alėjoje…“ – kalbėjo R. Čerškus.
Ką primena obeliskas?
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos viršininko Remigijaus Stuko bei kitų pareigūnų nuomone, Lietuvos policijos įkūrimo 100-mečio proga iškilsiantis paminklas turi stovėti ne kur kitur, bet būtent Kaune. Mieste, kuriame buvo įsteigta pirmoji nuovada, kur kūrėsi nepriklausomos valstybės policija.
Policijos veteranų teigimu, paminklas skiriamas pagerbti tuos, kurie žuvo, atlikdami savo pareigą, ir tuos, kurie tarnavo ar dabar sąžiningai tarnauja. Kartu tai bus ir stimulas tiems, kurie dar tik renkasi tarnystės policijoje kelią.
Tokioms taurioms ir gražioms kalboms nuskambėjus, visai netikėtai savivaldybės Didžiojoje salėje pasigirdo vieno iš negausaus policijai oponuojančių visuomenės atstovų klausimas, adresuotas obelisko autoriui – skulptoriui Arūnui Sakalauskui: „Kodėl būtent falo formą skulptūrai pasirinkote?“
„Mano nuomone, obeliskas labai tinka, o dėl formos paieškų, tai jos ilgai tęsėsi. Darbas vyksta beveik du metus, per tą laiką daug variacijų buvo padaryta – nuo figūrinio angelo skulptūros iki obelisko. Pastarasis buvo pasirinktas…“ – aiškino skulptorius.
Jam į talką atėjęs savivaldybės skyriaus vedėjas S. Rimas priminė, kad daugelyje pasaulio šalių istorijoje falas buvo matomas kaip viena seniausių klasikinės skulptūros formų. Gal ir galima obeliską, kurių pirmieji pradėti statyti Egipte, sieti ir su „vyrišku pasididžiavimu“ (čia jau priklauso nuo to, kas ką mato), bet… jogailaičių ženklai obelisko policijai viršuje tikrai neturėtų kelti minčių apie jo panašumą į tai, apie ką buvo paklausta.
…Internete, tarp kitko, galima aptikti nemažai informacijos apie tokias skulptūras. Štai, lrytas.lt skelbė pranešimą apie pietų Turkijoje, Karahantepe, archeologų aptiktus radinius pastatų, kurie buvo pastatyti gerokai anksčiau nei buvo pradėtas naudoti raštas, liekanose.
„Turkijos archeologai rado įrodymų, kad 11 000 metų senumo priešistorinėje archeologinėje vietovėje, kurioje stovi pastatas su falo formos stulpais ir akmenine žmogaus galvos skulptūra, buvo rengiamos iškilmingos eisenos“. O Švedijoje archeologai atkasė 52 cm dydžio falo formos skulptūrą. „Manoma, kad ji buvo naudojama vaisingumo ritualuose“ (technologijos.lt). Netgi šiuo laikmečiu „vienas Vašingtono gyventojas savo namo kieme pasistatė išdrožtą 2 metrų aukščio penio formos skulptūrą. Jeanas Paulas Parshallas, skulptūros viršuje pritvirtinęs dvi JAV vėliavas, ketina ją apvilkti milžinišku prezervatyvu ir taip propaguoti saugų seksą“ (delfi.lt).
Vieną obeliską Kaunas jau turi
Ramią projekto aptarimo eigą Kauno savivaldybėje drumstęs architektas R. Čerškus dar priminė, kad kauniečiai Lietuvos policininkus vadino „farais“ (nuo žodžio faraonas), ir tai neturėjo to neigiamo atspalvio, kurį suteikia dabar dažnai vartojamas žodis „mentai“.
Pripažindamas, kad pats „yra susijęs su policijos tema ir kad neprieštarauja paminklo pastatymui, architektas dar pridūrė: „nereikia Kaune antro obelisko. Nekonkuruokite su Pundziumi, kurio kurtą obeliską jau turime ant kalno…“
„Obeliskas (gr. Obeliskos, pirminė reikšmė — iešmas mėsai kepti), dar vadintas obelos, – iš akmens luito ištašytas stulpas, senovės Egipte turėjęs didžiulę simbolinę reikšmę. Pirmasis toks šventas akmeninis stulpas stovėjęs mieste On (gr. Heliopolis), sukūrus pasaulį jį pirmiausia nušvietė saulės spinduliai.
Obeliskai siejami su saulės kultu. Kad į viršų smailėjantis monolitinis akmens kvadratas, saulės apšviestas, skaisčiai blizgėtų ir spinduliuotų, ant smaigalio uždėdavo piramidės formos viršūnę (Pyramidion), dažnai apkaltą metalu (auksu) (…). Šiandien Egipte tik nedaugelis obeliskų stovi savo senojoje vietoje — daugelis jų išvežti į kitas šalis kaip egzotiškos keistenybės (Europos ir Amerikos sostinių didžiosiose aikštėse stovi 15 tokių galingų monolitų). Didžiausias, sveriantis per 1000 tonų, niekada nebuvo užbaigtas ir tebeguli Asuano (Aswan) akmenų skaldykloje. Ar pirmieji obeliskai vaizdavo falo formos vaisingumo stabą, ar tam tikros rūšies akmeninę pasaulio ašį, sunku paaiškinti (horoskopai.lt).
Pabrėžtina, kad tarpukariu, laisvos Lietuvos laikais, ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, Kaune buvo paskelbtas konkursas sukurti paminklą legendiniams lakūnams S. Dariui ir S. Girėnui. Varžėsi apie 40 menininkų. Konkursą laimėjo skulptorius Bronius Pundzius, šiandien žinomas kaip daugelio Kauno viešąsias erdves puošiančių kūrinių autorius, beje, savo kūriniais išpuošęs ir Karininkų ramovę.
Vieta paminklui pastatyti Atlantą perskridusiems lietuvių lakūnams buvo (po ilgų ginčų) pasirinkta Ąžuolyne, šalia S. Dariaus rūpesčiu įrengto stadiono. Skulptorius sukūrė dvilypį obeliską, primenantį stilizuotus sparnus. O ant monumentalaus kūrinio pagrindo turėjo stovėti didelės lakūnų figūros. Tačiau iki sovietų okupacijos nespėta įgyvendinti projekto. Jis prisimintas tik Lietuvai atsikūrus nepriklausomybę, jau po 1990-ųjų. Paminklo pastatymui lėšų tuomet skyrė Kauno miesto savivaldybė bei Lietuvos vyriausybė, šiai statybai dosniai aukojo verslininkai, organizacijos, įmonės. Nemažai aukų gauta ir iš JAV bei kitose užsienio valstybėse gyvenančių lietuvių.
„Br. Pundzius lakūnų skulptūrų eskizų nepaliko. Sukurti bandė keletas skulptorių. Galutinei apžiūrai pateikė tik prof. J. Kėdainis ir skulpt. J. Šlivinskas. Vertinimo komisija pirmenybę pripažino Juozui Šlivinskui. Šiandien, žvelgdami į jo kūrinį, galime drąsiai pasakyti: gana sėkmingai pavyko išspręsti šią sudėtingą užduotį. Prie klasikinių Broniaus Pundziaus sukurtų sparnų priderinti šiandieniniu modernizmu dvelkiančius lakūnų atvaizdus. Skulptūrą atliejo Vilniaus „Dailės“ kombinato meistrai (iš J. Balčiūno straipsnio „Dariui, Girėnui – dėkinga Tauta“. PLIENO SPARNAI Nr. 3 1995 m.).
„Paminklas statomas ne Matijošaičiui ir ne Grigaravičiui“
Iki viešo svarstymo obelisko policijai (profesijai?) projekto įgyvendintojai gavo vos 8 su juo susijus klausimus ar nuomonių pareiškimus. Šiaip „žmonių iš gatvės“, atėjusių išdėstyti savo nuomones viešo renginio metu, savivaldybėje nelabai matėsi.
Salėje buvo ir vos vienas kitas politikas, nors jiems visiems, „iš pašaukimo“ atstovaujantiems tūkstančius rinkėjų, lyg ir privalėtų rūpėti, kas viešose miesto erdvėse bus statoma už mokesčių mokėtojų sudėto savivaldybės biudžeto lėšas. Kalbant apie viešuosius finansus, tai savivaldybė numačiusi paminklui skirti 215 tūkst. eurų. Projekto rėmėjų dalis sudarys tik 15 proc. reikalingos paminklui pastatyti sumos, taip atseit, sutarę iniciatyvos autoriai – policijos veteranai.
Kauno miesto tarybos nariui, konservatoriui Martynui Prieveliui užsiminė, kad savivaldybės tarybos politikai projekto nesvarstė, tik patvirtino „Kauno akcentų“ programą, kurioje jis yra. Politikui parūpo sužinoti daugiau smulkmenų apie būsimą „akcentą“. Pavyzdžiui, ar toje vietoje sovietmečiu stovėję paminklai nedarys neigiamų „anotacijų“ obeliskui, kaip bus atsižvelgiama į paveldosaugininkų nuomones, kurios projektui nėra palankios, bei į kitus dalykus?
„Šnekos svarstyti šį projektą Architektų taryboje nebuvo, nes nebuvo poreikio. (…) Su savivaldybe derinama pastatymo technologija, nes toje vietoje, kur paminklas stovės, – daug požeminių tinklų“, – aiškino projekto vadovas iš sostinės įmonės Kęstutis Mikšys.
Ginti jau „įsuktą“ projektą nuo abejojančiųjų ėmėsi ir savivaldybės skyriaus vedėjas S. Rimas.
„Kultūros paveldo departamento vedėjo nuomonę visi girdėjome. Paveldosauga – toks profesinis laukas, kur daug subjektyvumo. Nematau nė vieno naratyvo, kuris pažeistų kultūrines Naujamiesčio vertybes, vieningosios savybės nepažeidžiamos. Dabar numatyta rengti techninį projektą bei atlikti visas privalomas kitas procedūras. Jei kultūros paveldas nevertins projekto, turės pateikti svarius argumentus: nepolitizuotus, paveldosauginius. Kai bus gautas oficialus Kultūros paveldo departamento raštas, ar jie pritaria, ar ne, bus kalbama, kokie procesai vyks toliau“, – teigė vedėjas.
Beje, portalas „Kas vyksta Kaune“ pažymi, kad ne S. Rimas vienas sprendžia, kokie „akcentai“ gali patekti į miesto savivaldybės lėšomis finansuojamą viešų erdvių papuošimui numatytą programą. Ir jei kam kyla klausimas, kodėl dabar Kaunui prireikė paminklo būtent policijai, bet ne už juos populiaresniems, tarnybos metu gyvybes gelbstintiems, savąja rizikuojantiems gaisrininkams, turėtų tenkintis tokiu S. Rimo paaiškinimu: „iniciatorius gali būti bet koks asmuo, organizacija, bendruomenė. Šiuo atveju paminklo statybą inicijavo policijos veteranai. Ir jis stovės ten, kur numatyta. Nežinau Kaune labiau su policija susijusios vietos nei toji netoli bažnyčios Švento Arkangelo Mykolo, pagal mitologiją buvusio tuo angelu, kuris nugalėjo Liuciferį“…
Dar ryžtingiau „už“ pasisakė buvęs Lietuvos policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius: „Paminklas statomas ne Matijošaičiui, ne Grigaravičiui, o policininko profesijai. Statomas Kaune ir toje vietoje, kuri istoriškai siejasi su čia buvusia Lietuvos policijos pirmąja įstaiga“.