Jaučiu jo balse ir nuovargį, ir nusivylimą. Susipažinome šią vasarą, kai lankiausi šalies sostinėje Tbilisyje ir kalbinau jį savo vaizdo dokumentikai apie protestuojus. Jam 29-eri, tačiau daugiau nei 15 metų jis protestuoja dėl savo šalies gerovės ir ateities.
Kai vasarą kalbėjomės, tada dar abu nežinojome, kaip pasisuks rinkimų rezultatai, nors Goga jau įtarė, kad yra didelė tikimybė, jog jie bus klastojami.
Kai gavau jo žinutę naktį, dar nemiegojau. Visą dieną stebėjau ir sekiau žinias iš Sakartvelo apie tai, kaip vyksta balsavimas. Mačiau daugybę videoištraukų apie balsavimo pažeidimus, agresyvius bandymus kai kuriose rinkimų vietose klastoti rinkimus. Su nerimu laukiau rezultatų, nes tai turbūt vieni svarbiausių Sakartvelo rinkimų nuo šalies nepriklausomybės pradžios, 1991 metų, išsilaisvinus iš rusijos. Net ir patys kartvelai vadina šiuos rinkimus gyvybiškai svarbiais – esminiu pasirinkimu tarp grįžimo į rusijos įtaką arba bandymo žengti pirmyn, Europos link.
Tačiau panašu, kad šalis gręžiasi atgalios. Bent jau, remiantis oficialiais rezultatais, šeštadienį vykusius Sakartvelo parlamento rinkimus laimėjo prorusiška partija „Sakartvelo svajonė“.
Suskaičiavus daugiau kaip 99 proc. rinkimų apylinkių, ji gavo 54,08 proc. balsų, pranešė centrinė rinkimų komisija. Susijungusi keturių provakarietiškų opozicinių aljansų sąjunga surinko 37,58 proc. Opozicija atsisakė pripažinti „Sakartvelo svajonės“ pergalę ir tikino, kad rezultatai buvo klastojami.
Šalies prezidentė Salome Zurabišvili kartu su opozicijos nariais sekmadienio vakarą išplatino viešą kreipimąsi, kuriame nepripažįsta šių rezultatų, tvirtindama, kad tai būtų tas pats, jeigu rusija įžengtų į Sakartvelą ir perimtų jo valdymą. Savo kalbą ji užbaigė raginimu piliečiams pirmadienio vakarą rinktis į pagrindinę Rustaveli gatvę ir taip išreikšti visam pasauliui nepritarimą šiems rinkimų rezultatams.
Goga parašė, kad jame bus.
2024 m. liepos 9 d., Tbilisis
Vėlyvas vasaros vakaras Tbilisio mieste centre. Leidžiuosi laiptais Rike parko link, šalia praeidamas akį traukiančius ir įspūdingus koncertų ir parodų rūmus. Jie primena dvi ilgas triūbas, yra visi iš stiklo – atrodytų, galėtum jau šįvakar apsilankyti kokiame nors koncerte. Tačiau jie niekada nebuvo atidaryti. Tai buvę ambicingi tuomečio Sakartvelo prezidento Michailo Saakašvilio planai – pastatyti didžiulius ir įmantrius pastatus, statinius iš stiklo, taip nurodant naują, provakarietišką šalies kryptį – skaidrumą.
Dabar M. Saakašvilis įkalintas dabartinės valdžios, jam pareikšti kaltinimai dėl korupcijos, žmogaus teisių pažeidimų ir susidorojimo su politiniais oponentais. Ironiška, kad skaidrių pastatų Tbilisyje daug, skaidrumo – ne tiek.
Galvodamas apie tai, pasiekiu parką, kuriame dairausi kartvelo George’o. Susirašinėjame su juo žinutėmis, į atviras kalbas jis pernelyg nesileidžia ir tai suprantama – vyras yra dažnas protestų dalyvis.
Apskritai, nebuvo lengva užmegzti stipresnį ryšį su protestuotojais. Vyrauja didelis nepasitikėjimas tiek žiniasklaida, tiek apskritai žmonėmis. Pavyzdžiui, paskutinę akimirką du pašnekovai, kurių vienas buvo ir geras George’o draugas, persigalvojo dėl susitikimo su manimi.
Kaip vėliau paaiškėjo, išsigando, kad gali prarasti darbą, nes dirba valstybiniame sektoriuje, tad, jo manymu, kritikuodamas valdžią ir jos darbą gali sulaukti bausmės. Pasak George’o, žmonės, nors ir susiburiantys į didžiules mases protestuose, vieni nėra linkę atvirauti ir dažnai kalbėti apie protestus su kitais.
George’ą, kurį draugai dažniausiai vadina Goga, būtų galima pavadinti profesionaliu protestuotoju. Dabar jam 29 metai, bet jau būdamas 15-os jis ėjo prie parlamento ir reiškė nepasitenkinimą priimamais šalies įstatymais. Tad jau pusę savo gyvenimo George’as protestuoja. Per šį laiką neprisimena tokių metų Sakartvele, kai žmonės dėl nieko neprotestavo prieš valdžią.
„Neteisybė, dėl įvairiausių priežasčių, noras būti drauge su žmonėmis ir bandymas suprasti tą skausmą, įsiklausyti į tai – turbūt tai buvo priežastis, kodėl užsikabinau“, – apie savo pasirinkimus dalyvauti protestuose pasakojo Goga.
Galima sakyti, kad Gogos DNR užprogramuota protestuoti – jo seneliai 1956 metais dalyvavo kruvinuose protestuose Tbilisyje, vėliau jo mama ir dėdė yra dalyvavę 1989–1991 metų protestuose, kai Sakartvelas išsikovojo nepriklausomybę, ir kiek vėliau, 2003 metais, vykstant „Rožių revoliucijai“.
Vien šiemet jis protestuose dalyvavo daugiau nei 50 dienų. Goga nepailsdamas protestuoja, nes, jo manymu, tai būtina daryti, kai valdžia yra tironiška, neteisinga ir korumpuota. O būtent tokia yra „Sakartvelo svajonės“ partija.
„Aš ją vadinu „Kartvelišku košmaru“, man atrodo, tai geriau atspindi realybę. Iš pradžių, kai jie atėjo į valdžią, viskas lyg ir buvo gerai, jie labai garsiai reiškė norą siekti, kad Sakartvelas įstotų į Europos Sąjungą. Nebuvo matyti jokių negatyvių ženklų. Tačiau ilgainiui, ypač pastaraisiais metais, mes pamatėme tikrąjį šios partijos veidą – niekingą ir prorusišką, kuris nieko bendro neturi su demokratija ir jos vertybėmis“, – nusivylimo neslėpė Goga.
Pirmą kartą dėl šios partijos sprendimų Goga išėjo protestuoti į gatves su kitais, daugiausia jaunais žmonėmis, 2015 metais, kai ši nusprendė parduoti aukščiausią Sakartvele pastatą, kuriame turėjo įsikurti technologijų universitetas. Čia turėjo mokytis kartvelai ir Jungtinių Amerikos Valstijų studentai, o daugiau nei 25 procentams kartvelų mokslas turėjo būti nemokamas, jie turėjo gauti stipendijas. Ambicingas, vėlgi permatomas, iš stiklinių konstrukcijų sukonstruotas pastatas buvo tuomečio prezidento M. Saakašvilio sumanymas įsteigti „aukštąjį mokslą aukščiausiame Kaukazo regiono taške“. Pastatas buvo parduotas ir jame pradėjo vystytis viešbučių verslas.
Kiekvieną sykį eidamas prie parlamento vyras nežino, ko tikėtis – ar tai bus taikus protestas, ar jis įsisiūbuos ir prasidės susirėmimai su policija, riaušių malšinimo pareigūnais. Todėl per ilgą savo kaip protesto dalyvio patirtį išsiugdė tam tikrą žinojimą ir supratimą apie šiuos įvykius.
„Viskas prasideda nuo pirmosios fazės – protestuotojai susirenka prie parlamento, ima protestuoti, reikšti savo mintis. Tam tikrais momentais pareigūnai liepia pasitraukti iš esamos vietos. Dažnai tai suerzina protestų dalyvius, nes gyvenu laisvoje šalyje, galiu reikšti savo mintis ten, kur noriu ir kada noriu. Po truputį atmosfera ima kaisti“, – protestų pradžią apibūdino vyras.
Pasak jo, labai svarbu būnant proteste turėti šaliką, kurį reikiamu momentu naudoji tiek slėpdamas savo tapatybę, tiek ir saugodamasis ašarinių dujų ar vandens. Tiesa, jos apsaugo labai silpnai, palyginti su guminėmis kaukėmis ar dujokaukėmis.
Šalmai, remiantis Goga, – būtinybė. Jeigu protestai įsisiūbuoja ir pareigūnai ima malšinti neramumus aktyviau, naudoti gumines lazdas, jie gali apsaugoti nuo rimtesnių sužalojimų. Taip pat nuo guminių kulkų, kurios šaudomos jau išskirtiniu atveju, tačiau protestuotojai pastebi, kad jų panaudojimas padažnėjo.
Valdžios institucijos ginasi, kad tvarką užtikrinantys pareigūnai nenaudoja ginklų su guminėmis kulkomis, tačiau nufilmuoti ir užfiksuoti vaizdai liudija priešingai. Taip pat ir Goga, ištraukiantis man iš kišenės vieną tokių kulkų. Ją surado po to, kai į jo pažįstamą buvo šauta iš mažo atstumo, bet jis spėjo pasitraukti ir kulka nulėkė netoli Gogos link. Dabar tai ne tik įrodymas, bet kartu ir suvenyras, kurį Gogos pažįstamas saugo savo namuose.
Paimu kulką į rankas. Nors ji ir guminė, tačiau kieta, tad iš artimo atstumo turėtų būti labai pavojinga. Protestuotojas patikina, kad tokios kulkos sukelia nepataisomą žalą taikiems gyventojams, atėjusiems į protestą išreikšti savo pozicijos.
„Kažkada vieno protesto metu jaunai merginai tokia kulka sužeidė akį. Dėl patirtų sužeidimų jai prireikė kelių operacijų ir akį teko pašalinti. Dabar ji turi akies protezą. Visa tai yra šios valdžios rezultatas ir jos sąžinės reikalas“, – piktinosi Goga.
Kažkada pirmųjų protestų metu prie jo kojų nukrito iššautas šovinys su ašarinėmis dujomis. Instinktyviai Goga bandė jį pakelti ir mesti, tačiau lengvai nusidegino ranką. Dabar jau žino, jog kartu visada reikia pasiimti storesnes pirštines, kad to išvengtų.
Yra ir kitų tokių dujų šovinių „nukenksminimo būdų“ – kai kurie patyrę protestuotojai prie savo pilvų apsivynioja 5 litrų vandens butelius ir pritvirtina juos izoliacine juosta. Nukritę tokie šoviniai įmetami į šiuos butelius ir taip „nukenksminami“.
Tačiau labiausiai Goga akcentuoja stebėjimą minioje.
„Turi nuolatos būti budrus – stebėti, kaip elgsis minia, pareigūnai. Riaušes malšinantys pareigūnai bando įbauginti protestuotojus judėdami su skydais, šaudydami ašarinius šovinius ar purkšdami dujas tiesiai į veidus. Labai svarbu nepanikuoti, bet ne visada tai pavyksta“, – skirtingas protestų situacijas aptarė Goga.
Goga įsitikinęs, kad valdžios pareigūnai renka medžiagą apie protestuotojus. Tai patvirtina ir tai, kad kiekvieno protesto metu kai kurie pareigūnai su telefonais arba fotoaparatais fiksuoja tam tikrus protesto dalyvius. Pasak vyro, jis irgi yra fotografuojamas.
„Prisimenu vieną juokingą įvykį. Vieno protesto metu pro parlamento langą kažkas pradėjo mus fotografuoti, bet su įjungta blykste. Pradėjome rėkti, kad išjungtų blykstę, bent išmoktų fotografuoti tinkamai, jeigu mus seka“, – dviprasmiškas situacijas prisiminė protestuotojas.
Pasak dažno protestų dalyvio, tiek jis, tiek artimiausi jo draugai, protestuojantys drauge, stengiasi nesivelti į konfliktus, anaiptol ne naudoti jėgą, smurtą. Jo manymu, tai taptų tik didesniu pretekstu valdžios struktūroms panaudoti jėgą prieš protestuotojus.
Tokių pretekstų, remiantis mūsų pašnekovu, pasitaiko. Ir dažniausiai tai tituškos – valdžiai lojalūs, dažnai teisti ar turintys problemų su teisėsauga asmenys.
Šis žargonas susiformavo dar Ukrainoje per Maidaną, kai tuometis prezidentas Viktoras Janukovyčius nutarė susidoroti su protestuotojais ir naudojo šiuos žmones, mokėdamas jiems pinigus, kad muštų ir provokuotų protestuotojus.
Goga teigia, kad tai – patys šlykščiausi ir amoraliausi asmenys, kurie neturi ko prarasti ir tenori panaudoti smurtą, nes žino, kad už tai jiems nieko negresia. Negana to, jie pasitelkiami ir ne protestų metu.
Šiais metais prie savo namų buvo užpultas ir stipriai sumuštas aktyvistas, judėjimo „Shame“ (liet. Gėda) įkūrėjas ir dažnas protestų dalyvis Zuka Berdzenišvilis.
„Turiu mažą sesę, kuriai 13 metų, protestuoju dėl jos, noriu, kad šalis, kurioje ji auga, būtų geresnė. Kai gimiau ir čia užaugau, atrodė, kad niekada nebuvo gerai. Bet tam tikrais momentais buvo, ir kiekvieną kartą primenu tai sau, nes tikrai galima paskęsti tame nihilizme“, – savo būseną apibūdino vyras.
Jis buvo užpultas praėjus vos valandai po to, kai Sakartvelo parlamento pirmininkas Shalva Papuašvilis apkaltino jį ir kitus aktyvistus savo socialiniame tinkle „Facebook“, kad jie užsiima politiškai motyvuotu teroru, kurį remia Europos Sąjunga.
Paklausiu Gogos, ar po 15 metų aktyvaus protesto jis dar turi nors kažkokio optimizmo, kad šalyje bus geriau? Mano klausimą lydį ilga pauzė ir jo atodūsis.
„Turiu mažą sesę, kuriai 13 metų, protestuoju dėl jos, noriu, kad šalis, kurioje ji auga, būtų geresnė. Kai gimiau ir čia užaugau, atrodė, kad niekada nebuvo gerai. Bet tam tikrais momentais buvo, ir kiekvieną kartą primenu tai sau, nes tikrai galima paskęsti tame nihilizme“, – savo būseną apibūdino vyras.
Nepalūžti padeda ir jo draugai, kurie protestuoja drauge, šeimos palaikymas. Tačiau viską lems šie Sakartvelo rinkimai. Goga atviras – jeigu „Sakartvelo svajonė“ liks valdžioje arba užgrobs valdžią suklastodama rinkimus, jis išeis į gatvę kovoti. Bet ta kova nebus smurtinė. Jeigu pastebės, kad ir tai nesuveiks, su savo artimiausiais bičiuliais jis svarsto palikti šalį ir tapti „skaitmeniniais klajokliais“ – dirbti iš kitų šalių ir neprisirišti nė prie vienos jų.
„Sakartvelo svajonės“ rinkiminė politinė kampanija remiasi žmonių bauginimu. Prieš rinkimus mieste išklijuota daugybė plakatų, kuriuose matomi dviejų skirtingų miestų vaizdai: sugriautos Ukrainos ir sutvarkyto Sakartvelo. Juose matomas užrašas: „Norite karo ar taikos?“
Daugelis, ypač vyresnio amžiaus, kartvelų su nerimu ir skausmu prisimena 2008 metus, kai rusija užpuolė Sakartvelą. Penkių dienų kare žuvo 200 kartvelų, o iki pat šiol Sakartvelas yra netekęs apie 20 procentų savo šalies teritorijos, kurią okupavo rusija.
Bauginimo retoriką pasitelkusi prorusiška partija „Sakartvelo svajonė“ bando plėtoti naratyvą, kad opozicinės partijos siekia įtraukti Sakartvelą į naują karą su rusiją, o jie tėra gelbėjantys Sakartvelą ir teigiantys, kad geriau plėtoti gerus ekonominius ir kultūrinius ryšius su rusija.
Ne vieną kartvelą, o taip pat ir tarptautinę auditoriją šokiravo su tuo susijusi naujiena – rugsėjį „Sakartvelo svajonės“ lyderis Bidzina Ivanišvilis per televiziją išsakė mintį, kad kartvelai turėtų atsiprašyti rusijos, jog sukėlė karą, prisidedant užsienio jėgoms.
Oligarchas, laikomas turtingiausiu Sakartvelo žmogumi, savo turtus ir kapitalą susikrovė rusijoje. Gal kiek ironiška, kad jis gyvena tokio pat stiliaus pastate, kaip ir tuomečio prezidento M. Saakašvilio turėta vizija apie šalies skaidrumą – ištaigingoje, stiklinėje tvirtovėje, iš kurios atsiveria viso miesto panorama.
Ir panašu, kad turtingiausio Sakartvelo žmogaus užmojai išsaugoti valdžią ir įtaką šalyje yra milžiniški. Ir šiai įtakai išlaikyti gali būti metami didžiuliai pinigai. Ir pats Goga įsitikinęs, kad artėjantys rinkimai bus klastojami.
„Jie galėtų laimėti tik tuomet, jeigu suklastotų rinkimus. O tokių spėlionių yra, nes neturime stiprių demokratinių procedūrų rinkimų metu. Klausimas – kokiu mastu būtų klastojami rinkimai? 5 procentais? Tai nepakeis fakto, kad jie praras daugumą. 20 procentų? Žmonės būtų įniršę ir tie, kurie stovėjo gatvėse, protestavo, vėl išeitų. Ir pasikviestų savo draugus. Jeigu anksčiau išėjo pusė milijono, manau, kad dabar gatvėse pasirodytų ir milijonas. O milijonas protestuotojų gatvėse yra labai pavojingas reiškinys valdžiai. Daug kas galėtų pasisukti netinkama kryptimi, ir labai greitai“, – apie rinkimų situaciją spėliojo Goga.
Tačiau, remiantis apklausomis, 84 procentai kartvelų remia norą, kad Sakartvelas įstotų į Europos Sąjungą. Goga – vienas iš jų.
Vyras įsitikinęs, jeigu rinkimai bus suklastoti, žmonės išeis į gatves reikalauti teisingumo. O kaip įvykiai rutuliosis toliau, kai tūkstančiai žmonių bus įpykę, jaus, kad iš jų valdžia atėmė europietišką šalies ateitį, Goga nedrįso spėlioti.
Šis darbas parengtas įgyvendinant du projektus: Medijų rėmimo fondo finansuojamo „Bendros jungtys: pasitikėjimo ir dialogo platforma“ ir PERSPECTIVES.
PERSPECTIVES – naujos nepriklausomos, konstruktyvios ir daugiaperspektyvės žurnalistikos ženklas.
Projektas yra įgyvendinamas tarptautinio redakcinio tinklo iš Vidurio Rytų Europos ir iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išreikštos nuomonės ir pažiūros yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi finansuojančių institucijų nuomonę. Nė viena jų nėra atsakingos.