Apie tai, kaip vertinti susiklosčiusią situaciją, kas dabar bus su „Wagner“ grupuote bei kokia situacija vyrauja karo fronte Ukrainoje, buvo diskutuojama „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“.
Daug neatsakytų klausimų
Ambasadoriaus, buvusio užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus teigimu, diskusijos apie Prigožino likvidavimą taip greitai dar neatvės, nes dar nėra nesudėlioti visi taškai į vietas.
„Istorija, mano požiūriu, dar nepasibaigusi. Buvo daug sakančių, kad jis neilgai išliks gyvas, tai, matyt, mažai čia kas nustebo, bet aš priminsiu ir kitą argumentą – buvo nemažai kalbančių, ne be pagrindo, kad Prigožinas yra neliečiamas. Jis, matyt, kažkuria prasme turi sukaupęs įvairios kompromituojančios informacijos, o galbūt ir užvaldęs tam tikrus resursus, ypatingai Afrikoje, ir visa kita buvo minima kaip priežastis, kodėl jo negalima pašalinti.
Galima buvo tuo patikėti, nes, prisiminkime, – jis lygiai prieš du mėnesius maišto metu visą dieną laikė šalį už tam tikros vietos, numušė kelis lėktuvus ir po to mėgavosi laisve, rodėsi Afrikos viršūnių susitikime ir apskritai atrodė, kad buvo priimtas ir Kremliuje, kartu su kitais kovotojais. Lyginant su kitais, kurie vien už aštrų žodį ir kritiką buvo nuteisti kalėti, tai ši situacija vertė pagalvoti, kodėl jis toks neliečiamas“, – teigė pašnekovas.
Anot jo, tai, kad Prigožinas buvo yra prielaidos, kurios, panašu, kad jos gali būti kažkam naudingos.
„Jeigu teisūs tie, kurie manė, kad jis turi kažkokios kompromituojančios informacijos, tai dabar belieka laukti, kada ji bus paskleista. Galbūt tie, kurie organizavo šį, kabutėse, nelaimingą atsitikimą, ir tikėjosi, kad ta informacija bus paskleista, nes nepamirškime, kad sostų karai vyksta ir Kremliuje.
Viena vertus, galima daryti prielaidas, kad čia keršto akcija, nes vis tiek daug tokių teatrališkų elementų: lygiai du mėnesiai po maišto, įvykio vieta yra netoli Putino rezidencijos, toks kaip akcentas.
Tai, lyg ir turėtų sutvirtinti kažkiek pašlijusias Putino pozicijas pačiame Kremliuje, parodant, kad ta kieta ranka yra, bet trumpam. Tai laikinas momentas. Nemanau, kad tai pridės motyvacijos kariuomenei, nes tie karo vadai, kurie neturi autoriteto, tokie kaip ministras ar kariuomenės vadas – jie ir neįgys to autoriteto, o Prigožinas turėjo tam tikros pagarbos ir, matyt, ne tik tarp „Wagner“ samdinių, bet ir plačiau. Tai gali būti visoks tas rezonansas ir dabar tie režisieriai, kurie sukūrė visą šitą istoriją, srėbs pasekmes, o jos nebūtinai atitiks jų scenarijų“, – įžvalgomis dalijosi L. Linkevičius.
Pašnekovas priminė, kad „Wagner“ samdiniai dalinai buvo nuginkluoti, bet po Prigožino privataus lėktuvo avarijos visi ėmė veržtis į Rusiją. Kokie jų tikslai – nuspėti sunku.
„Nesuprasi dar, kokiai čia misijai jie bus pasiruošę – ar keršto akcijai, ar išsigelbėjimo, nes jie, matyt, gali tikėtis represijų ir savo atžvilgiu. Taip, kad dabar yra daug tokių neatsakytų klausimų ir neatvėso dar visa ta žinia. Ji tikrai dar ne iki galo išsisėmė“, – teigė L. Linkevičius.
Viskas buvo gerai suplanuota
Signataro, buvusio ambasadoriaus Ukrainoje Vytauto Plečkaičio manymu, šis incidentas nebuvo atsitiktinumas.
„Tikrų arba patvirtintų žinių iš įvykio mes neturime. Įvyko avarija, buvo sprogdinimas. Ar sprogo iš vidaus, ar buvo numuštas – dar nežinome. Ar tikrai tas Prigožinas buvo tame lėktuve, ar tik yra sąrašas, tvirtinantis, kad jis ten buvo – visokių spekuliacijų atsiranda ir prasideda net ir tokios spekuliacijos, kad ir Prigožino samdiniai keršys.
Aš esu linkęs manyti, kad visa tai yra kerštas. Akivaizdu, kad tokios struktūros nedovanoja dėl maišto prieš valstybę, prieš režimą. Aš manau, kad ilgai tam buvo ruoštasi, o padaryta netikėtai ir likviduotas buvo jis ne vienas, o dar ir su žmonėmis, kuriais pasitiki, kurie buvo tame privačiame jo lėktuve. Galbūt, jis buvo atsipalaidavęs, o Putinas, jo komanda specialiai padarė, kad čia viskas atrodytų netikėtai ir staiga, o iš tikrųjų viskas buvo gerai suplanuota ir panaudotas tam tikras laikas, kai tas atoslūgis savotiškas yra“, – įžvalgomis dalijosi jis.
Anot istoriko, VDU fakulteto dekano, prof. Šarūno Liekio, akivaizdu, kad šiuo galimu nužudymu bandoma demonstruoti, jog tokių kaip Prigožinas sistema netoleruos.
„Vis dėlto, sistema irgi patiria didžiulį apkrovimą – vyksta karas, sankcijos ir dabar, kada resursai mėtomi į kairę, į dešinę, žmonės, kurie bando vykdyti savarankišką žaidimą, sistemai yra problema. Iš principo, visiems buvo aišku, kad tai įvyks, tai man keista, kad Prigožinas toliau žaidė pagal pažadus ir tikėjosi, kad jį visa šita situacija kažkur išves“, – teigė jis.
Įvykiai nenustebino
Kaip teigė atsargos pulkininkas Gintaras Ažubalis, Prigožino mirtis tebuvo laiko klausimas, tad šie įvykiai – visiškai nestebina.
„Kaip ir visais atvejais prieš tai, su tais, kurie režimui kažkokiu būdu ar neįtiko, ar prisidirbo kaip, šiuo atveju, Prigožinas, pamoka viena: reikia turėti omeny, kad šalį valdo KGB klanas. Jų metodai yra ganėtinai aiškūs. Dauguma mūsų vertina, kad tai – nusikaltėlių klanas, banditų. Čia viskas tiesiog tradiciškai“, – teigė jis.
Anot pašnekovo, tikėtis, kad Prigožinui bus atleista, buvo sunku.
„Reikėjo tik sulaukti gero momento, kuris, šiuo atveju, ko gero, yra puikus, nes nunešė tiesiog net ir su pavaduotoju ar net dviem“, – teigė G. Ažubalis.
Pasekmės „Wagner“ grupuotei
Anot politologo Alvydo Medalinsko, tikėtina, kad Prigožino poziciją dabar perims kiti asmenys.
„Kai Putinas norėjo kalbėtis su „Wagner“ lyderiais, jis pasikvietė ne vieną Prigožiną ir ne keletą asmenų aplink Prigožiną. Jis pasikvietė keletą dešimčių „Wagner“ samdinių vadovų. Galime suprasti, kad 2-3 likvidavus, visi kiti lieka ir lieka galimybė „Wagner“ karinės struktūros fragmentacijos. Galimai mes mėnesio bėgyje kalbėsime jau apie naujas pavardes, su jų atvirai fašistine, nacionalistine ideologija. Vieni nekęs Putino režimo ar kokių sąskaitų turės, kiti gali nekęsti NATO, kam nors dar kas nors nepatiks. Taigi, mes matome situacijos fragmentaciją“, – teigė jis.
Anot jo, Prigožino vaidmuo Rusijoje buvo didelis. Be to, nėra žinoma, su kuo turėjo susitikti grupuotės vadeiva Rusijoje.
„Pats svarbiausias klausimas – mes nežinome, kaip Putinas ir jo režimas pateiks Prigožino mirtį. Ar tai yra kaip išsišokėlių sutramdymas, ar tai yra didvyriai, kurie žuvo. Reikia turėti omeny, kad nemažai daliai Rusijos visuomenės Prigožinas yra daug kartų patrauklesnis už Šoigu, o kai kam net ir už patį Putiną ar kai kuriuos to režimo asmenis“, – teigė A. Medalinskas.
Pasak G. Ažubalio, „Wagner“ grupuotės struktūra buvo galinga karinė jėga, tačiau dabar situacija bus sudėtinga.
„Net ir normaliomis sąlygomis, pergrupuoti nukentėjusį, nustekentą vienetą karyboje yra be galo sudėtinga. Dabar matome, kad pagrindinė galva yra nukirsta. Tas pats, neabejoju, laukia ir toliau. Dabar po mašinomis visur pradės griūti pagrindiniai tam tikri vadai, kurie buvo itin lojalūs Prigožinui. Jie bus lygiai taip pat pakirsti, o visi kiti mato labai akivaizdų pavyzdį. Jau matėsi, kad prasidėjo toks išcentrinis judėjimas, tai belieka tik laukti. Čia yra gera žinia ir Ukrainai, sakyčiau, kas liečia karo kontekstą“, – teigė jis.
Anot pašnekovo, tam tikri atskiri „Wagner“ kovotojai gali būti panaudoti kitose struktūrose.
„Tie kovotojai, kurie dar labai neatsižymėję prieš Putiną, galbūt dėl tų pačių pinigų pereis į kažkokią naujai sukaltą, suformuotą vienetą, bet, visgi, dezorganizacija jau yra ir ji tik gilės. Vargu, ar kažką mes bent jau fronte artimiausiu metu pamatysime“, – aiškino G. Ažubalis.
Kremliaus sistema – trapi
Pasak L. Linkevičiaus, prieš du mėnesius vykusiu žygiu į Maskvą Prigožinas parodė, kad sistema šalyje yra trapi: niekas jos negynė nei ginklu, nei politiškai.
„Mes nematėme nei jokių solidarumo demonstracijų, iš tos pačios „Vieningosios Rusijos“ kažkokių signalų palaikymo. Vadovybė išsilakstė, prielaidos yra, kad ir Putinas pats kažkur dingo kurį laiką, tai tą tvirtumą rodyti, rodyti tai, ko nėra, labai sudėtinga dabar.
Tie „Wagner“ likučiai – jiems irgi dabar savisaugos instinktas bus, čia sužeistas žvėris. Jeigu jie manys, kad dabar į juos bus nukreiptos visos represijos, jie ginsis ir gal ne tik ginsis, bet ir sugalvos pulti. Čia, vėlgi, visa tai susiję dabar jau su Rusijos vidaus įvykiais. Paaiškės ta situacija“, – teigė jis.
Visgi, anot jo, gali būti ir taip, kad situacija susiklostys taip, kaip planavo Rusija.
„Priminsiu, kad dar ministras Lavrovas sakė, jog dabar „Wagner“ grupuotės užduotis bus Afrika. Taip gali būti, kadangi iš Afrikos Rusija niekur neišėjo ir tos grupuotės, panašios į „Wagner“, turi ten daug darbo. Įtakos ten yra labai didelės padarytos daugelyje šalių.
Taip, kad lengvai išeitų ar būtų performuota, ar su kita vadovybe – ne. Greičiausiai ta misija išliks, bet jie dar turi galių ir gali įvykti kai kas ir pačioje Rusijoje, bet tai jau susiję su tuo įvykiu, kuris ar įvyko, ar neįvyko – matysime, bet, darykime prielaidas, kad įvyko, nes, visgi, daug institucijų patvirtino“, – akcentavo L. Linkevičius.
Vakarai – skolingi ir Ukrainai, ir visam pasauliui
Rugpjūčio 24-ąją Ukraina minėjo savo Nepriklausomybės dieną. Tą pačią dieną buvo skaičiuojama lygiai pusantrų metų nuo karo šalyje pradžios. Pasak L. Linkevičiaus, tokia karo trukmė – tikrai ilga.
„Išvados peršasi įvairios. Viena vertus, be Vakarų pagalbos Ukraina neatsilaikytų – faktas, bet ta pagalba buvo tokia dozuota, tokia ribota, tokia vangi, ypatingai pradžioje, kad turėtų Vakarai prisiimti atsakomybę už tą užsitęsusį karinį konfliktą, o ukrainiečiai turi būti mandagūs, nes jie priklauso nuo tos paramos ir jie vis čia dėkoja.
Man atrodo, virš 40 kartų Zelenskis Vilniuje buvo priverstas dėkoti po to kritiško pasisakymo apie NATO laikyseną. Na, padėkojo virš 40 kartų, kad kažkam neatrodytų per mažai, bet čia, žinote, dvelkia tokiu truputėlį keistu supratimu. Vakarai apskritai skolingi ir Ukrainai, ir visam pasauliui už tai, kad užaugino tokį monstrą kaip Rusija. Dabar tą kompensuoti reikia Ukrainos karių gyvybėmis praktiškai“, – teigė jis.
Anot pašnekovo, parama vangiai Ukrainai tiekiama iki šiol.
„Pusantrų metų praėjo, kad pradėti mokyti lakūnus dirbti su F-16. Atrodo, kad tie naikintuvai Ukrainoje bus tik kitais metais. Nereikia būti karybos ekspertu, kad suprasti, jog stumti į puolimą be viršijančių pajėgumų ore ir be toliašaudės artilerijos reiškia daug aukų.
Galima tą daryti, jie parodė tai, bet po to dar ciniškai komentuoti, kad gal jie nepakankamai efektyviai kariauja. tai yra tikrai nenuoširdu ir labai neteisinga. Čia dar reikia ukrainiečių kantrybės, kad klausytų viso to, todėl, po tų pusantrų metų karo daug peršasi visokių minčių ir norėtųsi paspartinti visą procesą. Dar nėra vėlu“, – pabrėžė L. Linkevičius.
Parama Ukrainai
Pasak signataro, buvusio ambasadoriaus Ukrainoje V. Plečkaičio, Vakarus spaudžiame kiek per daug.
„Vienas dalykas, mes patys save įvardijame Vakarais. Kai viskas gerai – mes sakome, kad mes irgi Vakarai, o, kai jau kažkas kažką daro ne taip, tai jau sakome „oi tie Vakarai“. Iš tikrųjų, Vakarų galimybės taip pat yra ribotos“, – pastebėjo jis.
Pašnekovo teigimu, turime suprasti, kad tiek ginklų, kiek jų reikia dabar, sandėliuose sukaupta nebuvo.
„Visai kita politika buvo visuose Vakaruose, taip pat ir Jungtinėse Valstijose. Jungtinės Valstijos ką tik buvo pasitraukusios iš Afganistano, sugniuždytos iš esmės ir jiems dabar, kaip raginama, kad jos turėtų eiti ir kariauti – jos neis, bent jau iki rinkimų Amerikoje. Tikrai Amerika savo karių nesiųs į Ukrainą, taip pat ir nesiųs kitos šalys.
Jos remia, bet remia ginklais. Sakoma, kad dabar jau susitarė dėl naikintuvų F-16. Taip, susitarė ir tai bus padaryta per 3 metus. Iš pradžių bus du naikintuvai, kitais metais galbūt penki ir taip toliau. Viskas bus 3-jų metų laikotarpyje.
Žinoma, kad tuos ginklus dar reikia pagaminti, laikantis visų įstatymų. Jos yra demokratinės šalys, turi savo taisykles. Jeigu jos pačios negali, tai turi duoti galimybę kitoms tą daryti“, – teigė V. Plečkaitis.
Tad, pasak pašnekovo, moralizavimas – nėra gera taktika.
„Reikia daryti taip, kaip pastaruoju metu daro Zelenskis, kuris važiuoja per visas, kiek įmanoma, sostines, kurios yra pasiruošusios duoti tuos lėktuvus, naikintuvus ir tiesiog įtikinėja, nes amerikiečiai, ko gero, taip greitai neduos tų lėktuvų. Amerikiečiai yra suinteresuoti, kad Europa duotų kuo daugiau ginklų ir kuo daugiau dalyvautų įvykiuose Ukrainoje. Taip išeina, kad Amerika, kuri yra toli, yra lyderė – ji daugiausiai duoda, daugiausiai išeikvoja“, – sakė jis.
V. Plečkaitis paaiškino, kaip rinkimai Amerikoje paveiks karą ir paramą Ukrainai.
„Jie iš tikrųjų paveiks, nes dabartinė Bideno administracija taip pat yra pasidalinusi šiuo klausimu. Lyg ir jie kalba, kad visapusiškai remia Ukrainą, bet remia tam tikromis dozėmis. Na, čia yra jų strategija. Iki rinkimų dar daug laiko, bet nemanau, kad Amerikos piliečiams labiausiai rūpi Ukraina.
Jiems, pirmiausia, rūpi savi reikalai, kaip ir visoms valstybėms rūpi savų žmonių nuotaikos, jų požiūris ir tas požiūris į karą vis labiau keičiasi. Jis nuo tokios labai didelės paramos Ukrainai atvedė iki atsigręžimo į savo problemas: į klimato kaitą, į energetinius resursus, Vokietijoje dabar daug kalbama apie pinigus vaikams – kitaip sakant, jie eina į savo gyvenimą“, – kalbėjo laidos svečias.
Todėl, kaip aiškino pašnekovas, remti Ukrainą būtina, tačiau reikia įvertinti ir realias galimybės: pavyzdžiui, Lietuva negali siųsti Kyjivui naikintuvų, nes jų pati neturi.
„Manau, kiekviena valstybė pirmiausia turi matyti savo interesus, juos gerai suvokti ir pirmiausia ginti savo žmones. Mes mažai kalbame apie save, apie savo galimybę gintis, apie mūsų civilius žmones, kas atsitiktų karo atveju.
Mes gyvename taip, kad tarsi to karo nebūtų ir mes čia visą laiką būsime saugūs. Mes turime daryti taip, kaip suomiai kažkada darė ir už tai buvo kai kurių smerkiami. Jie padarė taip, kad jie buvo prašomi būti priimti į NATO. Jie praktiškai buvo nusiteikę prieš, bet jie buvo pasiruošę, apsiginklavę ir naikintuvų turėjo tiek, kiek reikia, ir tankų per tą laikotarpį prikaupę“, – teigė V. Plečkaitis.
Nuotaikos Ukrainoje
Neseniai iš Ukrainos grįžusi Žinių radijo laidos „Labas, Milda“ autorė Milda Matulaitytė-Feldhausen pokalbio metu pasidalijo, kokias karo perspektyvas mato patys ukrainiečiai ir kokiomis nuotaikomis jie gyvena.
„Žinote, mes čia sėdime patogiai ir strateguojame apie puolimus, kontrpuolimus ir panašiai, bet jų nuotaikos šį kartą labai ramios. Jau nebeliko to, kad mes čia eisime, nugalėsime, laimėsime – to euforinio šūkčiojimo. Jie tiesiog pradėjo labai daug kalbėti apie savo praradimus, apie karių praradimus ir aš pati buvau tokioje situacijoje, pati buvau liudytoja, kai mes su vienu aukštu kariškiu, stovinčiu ten, susitarėme iš vakaro kalbėdami ryte susitikti, bet jis 5 ryto patyrė didžiulius sužalojimus ir vietoje to, kad būtumėme susitikę fotografavimuisi, susitikome ligoninėje, jį išvežant į kitą ligoninę.
Dabar jų pagrindinis rūpestis – ramiai atstatyti tuos praradimus, kuriuos jie patiria fronte, o jie, iš tikrųjų, patiria didžiulius praradimus ir, vėlgi, kalba apie vieną dalyką, – kad tai, ko mums norėtųsi iš toli žiūrint, daug dalykų yra neįmanoma vien dėl beprotiško užminavimo. (...) Deja, bet norai lieka norais, o jie daro viską, kas įmanoma geriausio šioje situacijoje“, – pasakojo pašnekovė.
Nors nuovargis ukrainiečių tarpe jau juntamas, vienas dalykas, pasak jos, nesikečia – ukrainiečiai nepriims jokios kitos pozicijos. Jie vis tiek sieks išstumti rusus iš savo teritorijos, tačiau darosi vis sunkiau nuspėti, kada tai įvyks.
„Man dabar labai patiko vienas iš paskutinių interviu su kariškiu. Jis labai teisingai pasakė: šiuo metu mes mokame už savo klaidas. Už padarytas savo, savo tėvų klaidas ir, jeigu mes dabar iki galo to nepadarysime, tą daryti teks mūsų vaikams. Jie šitą dauguma supranta ir dauguma tai kartoja, tačiau atsiranda visko.
Atsiranda tų pačių kariškių tarpe, kad nebenori, šeimos nebenori, kad jie kariautų. Šeimos nori vyro, nori tėvo namuose, darbų yra namuose, reikia verslus išlaikyti ir taip toliau. To atsiranda tarp eilučių vis dažniau, bet, kita vertus – galbūt tai nėra visiškai naujas dalykas. Galbūt tai yra normalus tam tikras nuovargis ir pyktis. Visi pradžioje galvojo, kad mes čia trupučiuką pakariausime, labai greitai priešą išstumsime ir grįšime namo. To neįvyko ir dabar jau niekas nežino, kada tai įvyks“, – teigė M. Matulaitytė-Feldhausen.
Kur link juda karas?
Anot profesoriaus Š. Liekio, karas mums norima teigiama linkme pajudės tik tada, kai atsiras galios balansas.
„Čia problema ne tik Rusijos ir Ukrainos, bet ir viso regiono. Mes dabar turbūt visi pastebėjome, kad staiga Baltarusija prarasta kaip buferis, Ukraina gali būti prarasta kaip buferis, jeigu karas nesėkmingai ten vyks, ir mes tuo buferiu tapsime patys. Visi tie paskutiniai žingsniai dėl tų pačių baltarusių ar rusų Lietuvos teritorijoje rodo, kad mes po truputį tampame tomis pafrontėmis valstybėmis, tampame buferiu“, – teigė jis.
Kada ir kaip baigsis karas – niekas nežino. V. Plečkaičio teigimu, spėlioti galima įvairiai.
„Nuojauta sako, kad šiais metais tikrai nesibaigs ir, kažin, ar baigsis kitais. Kitaip sakant, turime būti pasiruošę dar ilgam Ukrainos rėmimui“, – teigė jis.
Š. Liekio teigimu, svarbu nepamiršti ir dar vieno dalyko – kuo ilgiau karas tęsis, tuo Ukraina bus silpnesnė.
„Kuo ji bus silpnesnė, tuo ji mažesnį vaidmenį galės atlikti toje naujoje geopolitikoje, tuo Rusija mažiau su ja turės skaitytis. Kuo silpnesnė Ukraina – tuo mums blogiau, o Ukraina su kiekviena diena silpsta, o ne stiprėja“, – teigė jis.
Pritardamas Š. Liekio minčiai, V. Plečkaitis paaiškino, kodėl taip yra.
„Jeigu mes galvosime taip, kad pagrindiniai dalykai yra žmogiškieji resursai, tai žmogiškųjų resursų Ukrainoje tikrai mažėja. Ji jau susiduria su žymiai skaitlingesne Rusija, tačiau žmonių tai nepadaugėja, o demografiniai dalykai – labai svarbūs. Šiuolaikinė techcnika ir technologija karinė, kuri yra naudojama, yra svarbu, bet vis tiek svarbiausia yra žmogus.
Kai pėstininkai išmuš priešą, okupantą iš savo šalies – tik tada bus pergalė, bet tie pėstininkai turi būti, turi ateiti iki tų kitų apkasų ir iš tų apkasų turi būti išvalyti okupantai. Tai nėra taip paprasta. Reikia galvoti, kad ilgas karas Ukrainai nėra naudingas.
Nėra naudingas jis ir Rusijai, atvirai šnekant. Dabar girdėjau tokius pasvarstymus iš kai kurių Vakarų politologų, kad jis naudingiausias turbūt yra Kinijai. Kinija yra suinteresuota, kad ir Rusija nusilptų, ir Vakarų šalys kuo daugiau remtų Ukrainą. Iš tikrųjų, Europa nėra pasiruošusi tiek duoti Ukrainai, nepasiruošusi atitinkamai ginti. Tokia yra realybė“, – dalijosi jis.
Visą „Žinių radijo“ laidą žiūrėkite čia:
