„Manau, mano knygos herojų istorijos vertos ne tik Lietuvos kino, bet ir paties Holivudo“, − šyptelėjo istorikė I. Jakubavičienė, kurios knyga „Seserys“ įkvėpė žinomą režisierę R. Kudzmanaitę kurti filmą apie dvi įtakingiausias tarpukario Lietuvos moteris – prezidento Antano Smetonos žmoną Sofiją Smetonienę ir jos seserį, ministro pirmininko Juozo Tūbelio žmoną Jadvygą Tūbelienę. Tiesa, kol kas vyksta tik bandomieji filmavimai, nes finansavimas filmo kūrybai dar negautas. Sėkmės atveju, dokumentinė arba pusiau meninė kino juosta žiūrovus prie ekranų kvies 2018-aisiais.
„Laikas nėra mūsų sąjungininkas, o kiekvienas pašnekovas, kuris dar gali papasakoti savo prisiminimus, bet ne istorijas, girdėtas iš kieno nors lūpų, mums yra aukso vertės“, − kalbėjo knygos autorė, prieš porą savaičių grįžusi iš Amerikos, kur kartu su kūrybine grupe ieškojo A. Smetonos su žmona paliktų pėdsakų ir net spėjo nufilmuoti kelis ypač svarbius interviu.
„Medžiaga, kurios nepanaudosime filme, labai praturtins mūsų muziejų“, − kalbėjo Kauno Istorinės Prezidentūros istorikė, sutikusi plačiau papasakoti apie savo knygą ir jos būsimą virsmą kino juosta.
− Kaip atsitiko, kad jūsų knyga įkvėpė režisierę R. Kudzmanaitę kurti filmą apie seseris Jadvygą ir Sofiją?
− Su režisiere R. Kudzmanaite susipažinome šią vasarą. Tada ji prasitarė turėjusi svajonę sukurti filmą apie Sofiją. Perskaičiusi mano knygą, kūrėja suprato, kad ne mažiau ryški asmenybė nei ponia prezidentienė yra ir jos sesuo Jadvyga. Vieną režisierės svajonę staiga pakeitė kita – filmas apie seseris Chodakauskaites. Tiesa, filmas dar nėra kuriamas.
Kartu su režisiere pirmiausia nutarėme pakeliauti Smetonų gyvenimo keliais Amerikoje, todėl lapkričio gale leidomės į kelionę. Prieš kelionę intensyviai dirbau Lietuvos centriniame valstybės archyve: peržiūrėjau gausybę J. Tūbelienės ir A.Smetonos laiškų, kurie padėjo atkurti visą jų gyvenamųjų vietų kaitą. Norėjome pamatyti gatves, kuriomis kažkada vaikščiojo prezidentas su žmona, rasti namą, kuriame 1944 m. žuvo A.Smetona. Beje, jį radome ir beveik nepasikeitusį. Dabar ten gyvena Klivlendo policininkas su šeima, o trečiajame aukšte, mansardoje, kur glaudėsi prezidentas su žmona, − juodaodė kirpėja.
Tik jo dėka mes patekome į vieną prabangiausių Niujorko viešbutį („Pierre“), kuriame kadaise vyko A.Smetonos sutikimas. Labai džiaugiamės, kad Klivlendo lietuvių kultūros ir dokumentacijos centro direktoriaus Andrio Jono Dunduro dėka savo kelionę galėjome tęsti Klivlande, kur S.Smetonienė gyveno apie 30 metų. Mus globojo gausios Klivlendo lietuvių pajėgos, todėl aplankėme daugelį su Smetonų šeima susijusių vietovių. Neįkainojama ir tai, kad galėjome pakalbinti žmones, kurie dar prisimena S. Smetonienę.
Antai, savo priminimais labai maloniai dalijosi prezidentienės marčios Birutės Nasvytytės-Smetonienės dukterėčia Dalia Nasvytytė-Armonienė. Labai įdomių prisiminimų išgirdome ir iš Mylitos Nasvytienės. Ją S. Smetonienė labai mėgo, nes Mylitos antrasis vardas taip pat buvo Sofija.
Prezidentienė buvo apdovanota nepaprastu talentu bendrauti. Vėlgi, po tokių šiltų prisiminimų man kyla klausimas, kodėl kažkas drįsta teigti, kad prezidentienė buvo bjauraus charakterio, pikta ir valdinga? Per visus darbo Istorinėje Prezidentūroje metus mano kalbinti ir savo asmeniniais prisiminimais apie prezidentienę pasidaliję žmonės, negalėjo apie ją pasakyti nė vieno blogo žodžio. Atvirkščiai, ją prisimindavo kaip malonią, paslaugią ir dosnią moterį.
− Kada filmas turėtų išvysti dienos šviesą?
− Kino kompanija „Ketvirta versija“ planuoja gauti finansavimą filmui kurti. Jei viskas klostysis sėkmingai, 2018 metais, minint Lietuvos valstybės šimtmetį, filmas turėtų pasiekti žiūrovus. Žvalgomasis darbas jau vyksta, renkame filmui naudingą medžiagą, vyksta ir bandomieji filmavimai. Mes negalime laukti ir rizikuoti žmonėmis, kurie dar gali patys papasakoti savo prisiminimus. Esame nufilmavę ir valandinį interviu su P. Kulmanu. Ši kelionė man lyg ekspedicija. Visa surinkta medžiaga yra neįkainojama, todėl labai džiugu, kad tai, kas bus nepanaudota filme, praturtins muziejų.
− Kodėl Sofija ir Jadvyga jums su režisiere pasirodė vertos knygos ir filmo?
− Prieš trejus metus Istorinėje Prezidentūroje rengėme parodą „Valstybės moterys: artimui ir Tėvynei“. Joje pristatėme daugybę tarpukario laikotarpiu veikusių moterų organizacijų ir būtent tada paaiškėjo, kad pirmosios valstybės damos yra ne tik gražios moterys, matomos kiekvienoje nuotraukoje, bet ir aktyvios visuomenininkės. Jos buvo beveik visų, išskyrus katalikiškų, draugijų garbės ir kai kurių draugijų tikrosios pirmininkės. Jų dalyvavimas nebuvo simbolinis − tik dėl grožio ir dėl pavardės.
S. Smetonienė daugiausia rūpinosi našlaičiais ir pamestinukais, todėl „Lopšelio“ draugijoje pradėjo dirbti dar tada, kai nebuvo prezidentienė. J. Tūbelienė ilgai dirbo Lietuvos moterų taryboje, kuri vienijo septyniolika gana gausių moterų organizacijų. Kiek vėliau, rengiant parodą apie tarpukario Lietuvos inteligentų šeimas, atsiskleidė labai įdomus pirmųjų šeimų gyvenimas. Čia Sofija ir Jadvyga man pasirodė kaip labai geros ir rūpestingos mamos, veiklios ir įtakingos politikų žmonos.
Nors Lietuvoje apie tai mažai kas kalbėjo, iš tiesų seserų įtaka buvo labai didelė. Ir jei ne užsienio diplomatai, kurie savo raportuose užfiksavo pirmųjų šalies moterų įtaką, vargu, ar šiandien mes turėtume šią knygą. Įsivaizduokite, kad bemaž kiekvienas Kaune rezidavęs diplomatas savo mėnesinėse ataskaitose S. Smetonienei skirdavo apie trisdešimt procentų teksto. Tai tik įrodo, kad ji nebuvo simbolinė prezidentienė ar eilinė namų šeimininkė.
Sofija turėjo ypatingą talentą – bendrauti su žmonėmis. Aplinkinius stebino tai, kad ji gebėjo rasti kalbą penkiamečiu vaiku, tiek su universiteto profesoriumi. Net užsienio diplomatų pranešimuose pažymėta, kad S. Smetonienė buvo be galo maloni pašnekovė.
− Apie Sofiją ir Jadvygą pasakojate su begaliniu užsidegimu. Ar eiliniams žmonėms šios moterys taip pat įdomios?
− Dar viena priežastis, kuri mane paskatino išleisti šią knygą, – klaidinga žmonių nuomonė apie seseris. Būdavo, po ekskursijos prie manęs prieina lankytojas ir sako: „Prezidento nuopelnai aiškūs, o prezidentienės? Juk ji rūkė, lošė kortomis, mėgo išgerti krupniko. Ką ji gero padarė?“ Kai paklausdavau, iš kur tokios žinios, man atsakydavo, esą taip buvo kalbama visą sovietmetį. Supratau, kad nors dvidešimt penkerius metus gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, sovietinė propaganda giliai įsišaknijusi mūsų smegenyse.
Tyčiojimasis iš savo šalies istorijos, ją kūrusių asmenybių, nenoras suprasti tikrųjų 1940 m. birželį Lietuvą ištikusios katastrofos priežasčių, yra labai pavojingas tokiai nedidelei tautai. Skaitydama dokumentus, tarpukario spaudą, rengdama parodas, aš labai greitai supratau, kad visuomenėje vyraujantis tarpukario Lietuvos istorijos naratyvas neatitinka tikrovės. Man buvo gaila, kad mes gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje ir tikime kažkieno sukurtais mitais, bet patys tingime ir nenorime ieškoti objektyvios tiesos.
− Ar bent viena iš dabartinių politikų žmonų gali lygiuotis į Sofiją ar Jadvygą?
− Žinote, tikrai sudėtinga, ir net nenorėčiau jų lyginti su šių dienų politikų žmonomis. Kodėl? Nė viena iš dabartinių valstybės vadovų žmonų savo įtaka ir politiniu svoriu negali prilygti nei S. Smetonienei, nei J. Tūbelienei. Dabar prezidento institucija yra griežtai reglamentuota, todėl prezidentienė gali užsiimti tik simboline labdaros veikla.
Ji buvo unikali, nes savo nuomonę vyrui reikšdavo tik namuose, o viešumoje visada laikėsi protokolo, vengdavo demonstruoti savo įtaką, bijodama kaip nors pakenkti jo įvaizdžiui. Juk ir dabar Lietuvoje vyrams labai gėdinga išgirsti esant „po žmonos padu“. Sofija buvo labai šeimyniška moteris, puiki mama.
− Kiekvienai moteriai palinkėtumėte būti Sofija ir Jadvyga?
− Šiuolaikinėms Lietuvos moterims labai trūksta tų savybių, kurias turėjo seserys Chodakauskaitės: tvirto pasitikėjimo savimi, savigarbos, drąsos ir ištvermės įvairiems likimo smūgiams pakelti. Taip pat jos duoda mums patriotizmo ir meilės artimui pamokų.