„Manau, susirgau ja, nes visą vaikystę mane mokė gniaužti savo jausmus. Iš manęs mokykloje tyčiojosi, o mano mama sakydavo: „Nekreipk dėmesio.“ Kaip tai nekreipti dėmesio? Galiausiai tai virto depresija, kai nieko nenori, niekas nerūpi“, – sako Martynas. Jis yra tam tikrų primetamų standartų, tokių, kaip mergina šalia, atitinkamas darbas ir uždarbis tokio amžiaus vyrui, kurių jis nepateisina, pavyzdys.
Utenoje gyvenantis Denis – panašaus amžiaus. Jis jaučiasi taip, lyg vyrai šiandien būtų nebenaudingi.
„Prieš tai buvusi karta naudingumą matavo per darbą. Mes matėme tai iš savo tėvų, kurie vis kartojo: „Eik mokytis, užimk kuo aukštesnes pareigas – taip būsi naudingas visuomenei. Bet šiuolaikiniai vyrai jaučia, kad tam, jog save išpildytų, pasirinkti profesinio kelio nepakanka. Socialiniuose tinkluose matome, kaip kiti turi namus, automobilį, gerai uždirba, turi gražią merginą. Palygini save – rodos, nieko neturi. Galiausiai jautiesi tiesiog nenaudingas“, – atvirauja Denis.
Bendra.lt kalbintas psichologas Antanas Grižas antrina, kad šiandien jauniems žmonėms vienu metu sukrinta daug iššūkių: baigdamas mokyklą ar universitetą jaunas vyras praranda tam tikrą gyvenimo struktūrą, susiduria su spaudimu dabar ir čia pasirinkti gyvenimo kryptį ir ja tikslingai eiti. Tai sukelia daug neapibrėžtumo ir streso.
Daugiausia sunkumų, pasak pašnekovo, esą kyla šiuo laikotarpiu puoselėjant romantinius santykius. Jauni vyrai šiame etape pradeda klausti savęs, ar jie nori šeimos, ar nori kurti santykius, kaip palaikyti santykį su priešinga lytimi. Taip pat natūraliai kyla klausimas, kaip būti vyru.
Signalai, kad jus ištiko krizė
Rodos, abiejų vyrų patirtys skirtingos, tačiau jos turi bendrą vardiklį – ketvirčio amžiaus krizę. Mūsų pašnekovų liudijimu, panašiai Lietuvoje jaučiasi ne vienas jaunas vyras.
Štai užsienio spaudoje klinikinis psichologas dr. Alexas Fowke ketvirčio amžiaus krizę apibūdina kaip „nepasitikėjimo savimi, dvejonių ir nusivylimo karjera, santykiais ir finansine situacija laikotarpį“.
Anot šio specialisto, visos vadinamosios krizės pastaraisiais metais tapo vis pastebimesnės dėl naujo spaudimo, su kuriuo susiduria jaunosios kartos, ypač palyginti su ankstesnėmis kartomis: „Šiais laikais dvidešimt kelerių metų jaunuoliai patiria didžiulį spaudimą patekti į nekilnojamojo turto rinką, naviguoti sudėtingoje profesinėje karjeroje, stengtis palaikyti santykius bei dažnai yra veikiami socialinių medijų iškreipto gyvenimo suvokimo.“
Regione gyvenantis Denis antrina, kad socialinėse medijose jauni vyrai mato, kaip kiti dvidešimtmečiai turi namus, gerą automobilį, gerai uždirba, turi gražią merginą, ir pažvelgę į save supranta, kad jie to neturi. „Jaunas vyras jaučiasi esantis žemesnio statuso, kitaip tariant, jam trūksta vyriškumo“, – sako Denis.
Dr. A. Fowke papildo: „Literatūroje rašoma, kad pagrindiniai iššūkiai, su kuriais žmonės susiduria nuo 18 iki 35-erių metų, yra identiteto sumaištis, vidinis konfliktas dėl neįgyvendintų išsikeltų lūkesčių ir netikrumas.“
„Vyrai neturi kur ir su kuo išsikalbėti“
Psichologas A. Grižas atkreipia dėmesį, kad panašūs klausimai aktualūs ir jaunoms moterims, deja, šiandien būtent jauniems vyrams trūksta palaikymo, bandant ištrūkti iš krizės. Kodėl?
„Vyrai turi daug mažiau erdvių, kuriose gali skirti laiko kalbėti apie tai, kokių santykių nori, kaip klostosi santykiai su mergina, ką reiškia būti vyru, ką reiškia būti vyriškam, kaip patraukti priešingos lyties dėmesį ir pan. Kadangi labai keičiasi mūsų visuomenės normos, lyčių vaidmenys ir kiti dalykai, griaunami stereotipai, dabar yra tas sumaišties etapas. Jauniems vyrams sunku susikurti sveiką, adaptyvų identitetą“, – pastebi A. Grižas.
Jo teigimu, nepaisant kintančių visuomenės normų, vyrams apie savo jausmus kalbėti vis dar sunku, o dažnai ir nėra su kuo – vis daugiau jų stokoja stipraus santykio tiek su tėvu, tiek su kitais vyrais.
„Mes, vyrai, galime pasišnekėti apie filmus, žaidimus, sportą, mergas. Galime juokauti apie žvejybą, apie bet ką kitą, išskyrus rimtas temas, tokias kaip jausmai. Ir vienam susitvarkyti su tuo sudėtinga“, – atvirauja Martynas.
Tuo metu specialistai užsienio spaudoje pataria, kad norint įveikti minėtą krizę patartina kalbėti su kitais. Jų teigimu, „svarbu aptarti nepasitenkinimo jausmus. Kalbėjimas su kitais apie tam tikras problemas ne tik padeda racionalizuoti problemą, bet ir rasti sprendimą.“
Baiminasi būti priimti „kaip nevyriški“
Išsikalbėti vyrai baiminasi ir dėl to, kad kai kurios jų išpažintys gali būti priimtos kaip nevyriškos.
„Internetinių forumų svetainėje „Reddit“ pilna pasisakymų, kuriuose vyrai teigia, kad jų merginos ar žmonos prašė jų atsiverti, o kai tai įvyksta, jos nebežiūri į juos taip pat“, – pastebi Martynas.
Pašnekovas klausia – kas lieka vyrui, kai jis nėra laikomas vyrišku? Nors Holivudo tendencijos pamažu atskleidžia ir kitus vyriškumo įvaizdžius, didžiausia problema išlieka – vyras yra stiprybės simbolis visuomenėje, kuris negali atsiverti, būti jautrus, pastebi pašnekovas.
Jam pritaria ir Denis, sakydamas, kad, pavyzdžiui, vyrams, prabilusiems apie patiriamą smurtą, kalbėjimas neteikia teigiamo pokyčio.
„Vis dar gajus požiūris, kad esi vyras, todėl turi susitvarkyti: „Seni, boba muša? Taigi trenk atgal“, – įsišaknijusių stereotipų įtaką primena uteniškis.
Nesuprasti vyrai esą gali būti ir itin artimo žmogaus.
„Kai mes su žmona kalbėjome apie vestuves, pasakiau, kad noriu didelės pūstos vestuvinės suknelės. Galiausiai vedžiau vilkėdamas juodą kostiumą, bet tikrai būčiau buvęs ne prieš vesti, pasipuošęs suknele. Jos nuomone, ji yra moteris ir per vestuves suknelė yra skirta moteriai, o man ją vilkėti yra nevyriška. Mano mintį ji palaikė bjauriu bandymu pasišaipyti, kad sulaukčiau dėmesio iš aplinkinių arba iš jos. Man asmeniškai didelės pūstos suknelės atrodo labai gražu ir magiška, tad norėjau jaustis ypatingai per vestuves“, – savo patirtimi dalijasi vilnietis Martynas.
A. Grižo nuomone, didysis tyrėjų fokusas į moteris ir joms aktualius klausimus yra posovietinės visuomenės palikimas – buvo svarbu suprasti patriarchalinį palikimą mūsų visuomenei ir įgyvendinti pokyčius. Natūralu, kad tame kontekste vyrų problemoms ir klausimams liko mažai vietos. Tačiau šiuo metu situacija esą keičiasi. Kalbėti apie moterų teises ir moterų lygybę, kaip pastebi psichologas, tapo savaime suprantama. O vyrų tyrinėjimas, pasak pašnekovo, tampa pikantiška tema – kažkas, apie ką mes dar nepakankamai žinome.
„Vyrai dar nepakankamai atstovauja savo interesams, nepakankamai kalba apie savo patiriamus dalykus, nes vyrai apskritai mažiau kalba apie savo emocijas, apie savo išgyvenimus. Jie mažiau reflektuoja ir mažiau suvokia“, – aiškina specialistas. A. Grižo nuomone, kalbant apie lyčių klausimus, svarbu vengti kraštutinumų.
„Pavyzdžiui, kalbėti apie vyrus tik kaip apie agresorius, kaip apie patriarchato atstovus. Ypač jauni vyrai, kurie tiesiog gimė kažkokioje visuomenėje, vien dėl to, kad jie turi kažkokią lytį, jie nėra kalti už visą tą kultūrą, kurioje gimė“, – kad vyrams reikia atjautos, pabrėžia psichologas.
Vyras, kurio vyrams trūksta
Pasak VŠĮ Vilniaus vyrų krizių ir informacijos centro vadovo Donato Nėniaus, viena iš šiuolaikinių vyrų problemų yra santykio su tėvu trūkumas. Dėl didelio skyrybų skaičiaus vis daugiau berniukų vaikystėje neturi stipraus santykio su tėvu arba šis vaiko gyvenime apskritai nedalyvauja, taigi trūksta vyro pavyzdžio.
Pasak psichologo, jam vyriškumas ir tėvystė yra neatsiejami dalykai – tapdamas tėvu, atsiskleidi kaip vyras. Tačiau nemaža dalis jaunų žmonių visuomenėje ne tik atsisako minties apie tėvystę, jie patys stokoja vyro autoriteto savo gyvenime. Pašnekovai taip pat neslepia – santykiai su tėčiu daro jiems didelę įtaką.
Pasak Denio, jaunam vyrui naviguojant tarp šiuolaikinio gyvenimo iššūkių sulaukti pagalbos iš tėčio ar senelio yra sunku.
„Vyresnės kartos nelabai gali suvokti to, nes jos neturėjo tokios pat patirties, kokios turi jauni vyrai dabar. Pavyzdžiui, jaunas vyras, ieškodamas atsakymų, kreipiasi ne į senelį ar tėvą, nes jiems su jais sunku susitapatinti. Jie ieško atsakymų ten, kur daugiausia praleidžia laiko, – internete, forumuose“, – pažymi Denis.
Jo nuomone, didelis berniukų, augančių tik su mama, skaičius prognozuoja psichologines problemas ateityje.
Martyno tėvai išsiskyrė dar vaikystėje, su tėčiu jis galėdavo praleisti vos kelias valandas per savaitę, porą kartų per mėnesį. Nepaisant dažnų skambučių telefonu, grįžęs namo iš mokyklos, jautėsi taip, lyg tėčio neturėtų. Tai skatino į visus vyrus – mokytojus, vėliau ir vadovus darbe – žvelgti kaip į tėvišką figūrą.
„Man reikėdavo įtikti kiekvienam vyrui mokytojui – kad pagirtų, pastebėtų“, – pamena Martynas. Jam didelės įtakos padarė mentorystės programa vyrams „Gentys“, tačiau neslepia, kad su tėčiu iki šiol lengviau pasikalbėti apie kiną nei tai, kas vyksta jų gyvenime. Vis dėlto jaučiasi pats tapęs tėčiui empatiškesnis – neliečia jautrių temų, jei jaučia, kad tėčiui sunku.
Martyno patirtis tarsi patvirtina psichologo D. Nėniaus mintis – kaip vieną svarbiausių augimo be tėčio patirčių jis išskiria negalėjimą suprasti, kas yra vyriškumas.
„Paimkime filmus, kai juose – Sylvesteris Stallone, didelis raumeningas rėkiantis boksininkas. Supratau, kad ne toks tampu augdamas – esu mažai sportuojantis. Tai gal tuomet nevyriškas? Ne vyras? Tokių klausimų kyla mano kaip jaunuolio gyvenime ir problema, kad aš neturiu tėvo, kuris man į juos atsakytų“, – sako Martynas.
Jo tėtis – elektrikas, todėl paprasčiausias faktas, kad jis nemoka pakeisti elektros lemputės, sukėlė jam nemažai klausimų dėl vyriškumo. Atsiverti autobuso vairuotojui nebijantis, daug juokaujantis vyras klausia savęs, ar jam nereikėtų suaugti, juk visi gyvenime matyti vyrai tokie rimti, santūrus, o jis pats – ne toks.
Martynas prisimena apie tai kalbėjęs net su psichologu: „Atrodė, kad turiu tapti rimtas ir santūrus per naktį, nes man tuoj trisdešimt metų. Kadangi nesu toks, atrodė, kad visuomenė ant manęs supyks ir mane atstums, nes nesu toks, kaip kiti vyrai.“
Pašnekovo nuomone, panašiai kaip jis jaučiasi dažnas vyras: „Bet labai sunku surasti tokį, kuris kitam vyrui pripažins, kad taip yra. Mes tokiais dalykais nesidalijame tarpusavyje. Juo labiau nesakome merginai, kuri patinka, kad, pavyzdžiui, nemokame padangos pripūsti ar pan. Laikome tai savyje.“
Kaip keisti šią situaciją? Martynas sako, kad vyrai turi atvirai pradėti kalbėti apie savo jausmus, tačiau tam jiems reikia palaikymo. Jo vyrai ieško virtualiose bendruomenėse, tačiau ten įkliūva į kitus spąstus – suradikalėja.
Ieškodami pagalbos pakliūva į suradikalėjimo spąstus
Kalbėdami apie šiuolaikinių vyrų krizę negalime aplenkti feminizmo ar konkrečiai – lyčių konflikto klausimo. Tiesa, už Atlanto tai jau dažniau vadinama tiesiog lyčių karais. Kalbėdami apie pokyčius visuomenėje, rodos, dažniau apie juos girdime iš moterų perspektyvos – moterų įsitvirtinimas aukštajame moksle, prioritetas karjerai, programos, skatinančios eiti į tradiciškai vyriškomis laikytas sritis, moterys vis drąsiau kalba apie viengungiško gyvenimo pasirinkimą ir atsisakymą turėti vaikų. Atrodo, kad dabartis yra moterims.
Vyrų situacija kitokia – besikeičiantys lyčių vaidmenys jiems kelia nepasitikėjimą savimi, baimę prarasti turimą vaidmenį, statusą visuomenėje. Besikeičiantis požiūris į santykius kelia naujų iššūkių, ieškant antrosios pusės. Nenuostabu, kad ši frustracija nusėdo internete ir ilgai ignoruota tapo ištisais judėjimais, padėjo įsitvirtinti naujoms asmenybėms. Šiandien jau sunku kalbėti apie ketvirčio amžiaus krizę ir tai, kuo gyvena jauni vyrai, nepaminint tokių judėjimų, kaip „Incels“, „RedPill“ ar tokių asmenybių kaip Andrew Tate’as ir Jordanas Petersonas.
Psichologo A. Grižo teigimu, idėjos, kurias skleidžia minėti asmenys ir judėjimai, neaplenkė ir mūsų šalies. Kaip ir svetur, taip ir pas mus dalis vyrų yra liberalūs ir palaiko moterų teises, dalis lieka abejingi, o kiti, pasak jo – radikalizuojasi.
Jaunam žmogui interneto amžiuje nėra jokių kliūčių prisijungti prie pasaulinės „manosphere“, „RedPill“ ar A. Tate’o ir J. Petersono sekėjų grupės. Tokia situacija kelia nerimą, nes, psichologo teigimu, visi radikalūs judėjimai veši naudodamiesi vyrų nuoskaudomis ir kol kas nematyti, kad situacija keistųsi, nes visuomenė nesugeba atliepti vyrams svarbių klausimų.
„Reikšminga dalis vyrų jaučiasi nesuprasti ir puolami, neturintys sveiko bendruomeniškumo. Tai yra derlinga dirva radikalizmui rastis ir augti. Jokiu būdu nereiškia, kad lygių teisių judėjimas arba feministinės idėjos yra blogos, bet tai tiesiog reiškia, kad šalia feministinių idėjų, kurių fokusas jau yra moterų teisės, turime kalbėti apie vyrų teises, poreikius ir tai, kaip jie jaučiasi – kur patiria nelygybę, seksizmą“, – akcentuoja A. Grižas.
Anot psichologo, nestebina A. Tate’o populiarumas tarp jaunų vyrų – mat jis įkūnija vyriškumo siekiamybę.
Jo nuomone, jaunam frustruotam vyrui, kuriam nepavyksta užmegzti santykių, besijaučiančiam ne itin girdimam, kaltam dėl įvairių visuomenės problemų, raumeningas, pergalių pasiekęs sportininkas, sulaukiantis moterų dėmesio, gali atrodyti sektinu pavyzdžiu. Be to, A. Tate’as, pasak psichologo, suteikia vyrams palaikymą, įtikindamas, kad šiems turėtų būti pikta dėl esamų gyvenimo aplinkybių.
Pasak psichologo, norėdami sustabdyti didėjančią visuomenės fragmentaciją, turime stengtis geriau pažinti vienas kitą – matyti procesus, situaciją tiek iš vyrų, tiek iš moterų perspektyvos, eiti į dialogą su kraštutinėmis idėjomis, stengdamiesi jas suprasti, analizuoti, o ne nužmoginti.
Denis neslepia esantis aktyvus tokių bendruomenių kaip „RedPill“ narys. Vyro tvirtinimu, jo paties patirtys šioje bendruomenėje teigiamos – joje padėjo jam susirasti merginą. Tačiau jis nevengia pateikti ir kritikos – jo nuomone, inceliai (angl. Involuntary celibacy, liet. priverstinis celibatas), kurie yra minėtos bendruomenės nariai, yra hedonistai, ir tai jaunam vyrui gali turėti neigiamą poveikį. Buvę „RedPill“ nariai įsitraukia į MGTOW (angl. Men Going Their Own Way) judėjimą-bendruomenę.
Pasak MGTOW filosofijos, šiuolaikinė visuomenė buvo korumpuota feministinių idėjų ir favoritizuoja moteris, todėl romantiniuose santykiuose visada nukenčia vyrai – visuomenė skatinama nekęsti vyrų, jais manipuliuoti ir juos išnaudoti. Todėl vyrams esą geriausia pasitraukti iš tokios visuomenės, nutraukiant visus santykius su moterimis. Be to, MGTOW judėjimas yra laikomas mizoginišku, skatinančiu smurtą prieš moteris ir yra siejamas su vyrų viršenybės ir radikalios dešinės ideologijomis.
Pasak Martyno, judėjimas pasikeitė, prisijungus vis daugiau inceliais save laikančių vyrų – saviugdos dėmens esą nebeliko. Pozityviausiai jis vertina „RedPill“, nes, pasak Denio, judėjimas teigia, kad meilė ir seksas yra tarsi šokis, yra tam tikros taisyklės ir standartai, o pagrindinė užduotis – juos išmokti. Jaunas vyras judėjimą vertina teigiamai, bet pripažįsta, kad visuomenėje išpopuliarėjęs terminas dabar vertinamas negatyviai. Tai neturėtų stebinti, mat „RedPill“ judėjimas, dažnai cituojamas kaip ideologija, teigia, kad šiuolaikinėje visuomenėje vyrai patiria priespaudą, todėl skatina atsigręžti į prigimtinius lyčių vaidmenis – moterų vieta esą namuose su vaikais, jos visą laiką turi būti pasirengusios patenkinti vyrą seksualiai.
Paklaustas, kodėl jauniems vyrams taip imponuoja tokie judėjimai ir jų atstovai, primena: yra paklausa – yra pasiūla. Vyrams labai trūksta sektinų pavyzdžių, todėl reikia rinktis iš esamų, net jei jie – grobuonys, turintys gerų patarimų. Vaikinas atkreipia dėmesį, kad viena iš forumų populiarumo priežasčių – informacijos apie vyrams aktualius klausimus lietuvių kalba stoka.
Išlieka vieniši
Anot Denio, panaršius „Google“ apie vyrų problemas, dažniausiai šmėžuoja temos apie urologiją, ne psichologiją. Tiesa, jis pastebi tendenciją, kad vis daugiau jaunosios kartos vyrų praveria psichoterapeuto duris, kita vertus, vienatvės problema išlieka aktuali. Siekiant suprasti, kodėl šiuolaikinėje visuomenėje vyrus taip skaudžiai paveikė vienatvė, Denis siūlo atsigręžti į pažinčių programėles.
„Atsimenu vieną tyrimą, kuris parodė, kad apie 80 proc. moterų vyrai pažinčių programėlėse atrodo nepatrauklūs, baisūs. Tad jie nė negauna galimybės su tomis moterimis susitikti. Tada tas 20 proc. likutis kaip ir gauna prieigą prie visų moterų tame mieste, o didžioji dalis neturi iš ko rinktis“, – taip situaciją vertina pašnekovas.
Uteniškio teigimu, gyvendami itin individualizuotoje visuomenėje praradome dalį galimybių užmegzti gyvą ryšį su nauju žmogumi: giminių susitikimai, mokyklos šventės – nebėra populiarus variantas, veiksmas persikėlė į programėles. Didelei daliai vyrų tenka apsispręsti – likti vienam ar keisti savo gyvenimą ir kovoti dėl statuso, kuris galbūt padės surasti porą. Mažuose miesteliuose situacija dar sudėtingesnė dėl gyventojų mažėjimo – čia gali tekti tiesiog pasiduoti, dar nepradėjus dalyvauti santykių žaidime.
Su radikaliomis idėjomis taip pat susipažinęs Martynas supranta jų patrauklumą jaunuoliams. Jo manymu, tokios idėjos leidžia vyrams pateisinti nieko neveikimą. „Vis dėlto manau, kad galima mąstyti taip: „Gerai, galbūt aš neturiu genetiškai gražaus veido. Bet tai nereiškia, kad negaliu tobulėti ir būti protingesnis, įdomus, sąmojingas partneris.“ Žinoma, į tai reikia investuoti pastangų ir energijos, bet vyrams lengviau pykti ant sėkmingesnius santykius sukūrusių vyrų ir visų moterų, kurios turi visišką teisę rinktis tuos, kurie joms patinka“, – teigia Martynas.
Rato galia
Tad, galiausiai, kaip sau padėti, ištikus tokiai krizei, neradus pagalbos minėtuose forumuose ar tarp artimųjų?
Psichologas A. Grižas pastebi specializuotų paslaugų, psichologinės pagalbos, nukreiptos į vyrus, trūkumą – konkrečiai į vyrus nukreiptos žinutės apie pagalbos galimybes skatina juos labiau naudotis tokiomis paslaugomis. Kaip vieną iš tokių iniciatyvų psichologas įvardija ir jo įkurtą socialinį projektą „Gentis“, skirtą vyrų asmeniniam augimui. Tiesa, žmogaus teisių gynėjai nevienareikšmiškai vertina šio projekto veiklą, tačiau kalbinti pašnekovai, tarp kurių ir pats „Genties“ įkūrėjas, mano, kad tai gali būti vienas iš vyrų pasirinkimų, ištikus krizei.
Anot A. Grižo, pagrindinis „Genčių“ tikslas – sveikas sugyvenimas ir sveiko bendruomeniškumo kūrimas. Pasak psichologo, lyčių klausimas šiandien labai poliarizuotas, štai vyrams siunčiamos kardinaliai skirtingos žinutės: viena vertus, jie vis dar susiduria su požiūriu, kad verkti yra nevyriška, kita vertus – vyriškumas laikomas toksišku, pavojingu, blogu. Šie kraštutinumai, anot jo, kenkia vyrų savivertei ir trukdo jiems susikurti sveiką, pozityvią tapatybę – girdėdami net ir pozityvias žinutes apie vyriškumą, vyrai dažnai jaučiasi kritikuojami.
„Kaip atrasti tą balansą, kad turiu vyro lytį, esu geras žmogus ir galbūt turiu vyriškų pomėgių, vyriškų polinkių ir jie yra ok. Kartu žinau, kas yra netinkama, ir nesielgiu taip“, – kalba A. Grižas.
Eksperto teigimu, „Gentys“ suteikia vyrams saugią erdvę tyrinėti savo emocijas, unikalias lyties patirtis – to šiandien trūksta tiek vyrams, tiek moterims. Vienalytės bendruomenės leidžia labiau įsisąmoninti savo patirtis, poreikius, patirtas skriaudas. Jos stiprina gebėjimus sugyventi, priimti save ir kitus. Siekiant atliepti „sproginėjantį“ lyčių klausimą, šiemet į gentis jau kviečiamos burtis ir moterys. A. Grižas tiki, kad ilgainiui projektas taps mišria platforma vyrams ir moterims susitikti, kurti bendruomenę ir kartu diskutuoti apie lyčių patirtis, „nuaštrinti“ tam tikrus klausimus.
Ieškodamas savęs ir kariuomenę išbandęs Martynas jau trejus metus priklauso genčiai. Jo teigimu, vienas svarbiausių „Genčių“ aspektų – bendruomenės pojūtis.
„Pagrindinis skirtumas turbūt yra tas, kad aš – ne vienas. Kiti susiduria su panašiomis problemomis arba buvo susidūrę. Tai parodo, kad jos įveikiamos. Psichoterapijoje aš kalbu vienas, o „Gentyse“ kalbame visi, mes esame lygūs – vyksta grupinė terapija. Tai yra sluoksniuotas sumuštinis, kuriame yra visko“, – pasakoja Martynas.
Jo teigimu, genties susitikimas prasideda atidarymu, jo metu reikia atsakyti į tris klausimus: įvardyti, kaip šiuo metu jautiesi, ką smagaus ir nelabai patyrei tą savaitę, su kokiais iššūkiais susidūrei. Iššūkis, pasak Martyno, gali būti bet koks, pavyzdžiui, visą naktį buvai užstrigęs miške arba turėjai suplanuoti vestuves. Vėliau yra atliekamas vieno iš gentainių pasirinktas pratimas, tarkime, stovėjimas ant vinių, meditacija, net velykinių kiaušinių dažymas. Svarbiausia susitikimo dalis, kai vienas iš grupės narių pasidalija šiuo metu jam kylančiais sunkumais: nesėkmingos darbo paieškos, sudėtingi santykiai su moterimi, draugais ar tėvais, tikslo, prasmės trūkumas ar svarstymai apie buto pirkimą.
„Vyras paprašo, kokio grįžtamojo ryšio iš mūsų likusių norėtų: tai gali būti klausimai, padėsiantys jam, tai gali būti mūsų patirčių pasidalijimas, patarimai. Ir mes stengiamės neduoti to, ko iš mūsų neprašė. Net jei matau jo problemos sprendimą, kuris man atrodo logiškas, jis neprašė, tad tą sprendimą pasilaikau sau“, – „Genčių“ principus atskleidžia jaunas vilnietis.
Po devynias savaites trunkančių susitikimų gentis pradeda veikti savarankiškai – ji gali gyvuoti visą likusį gyvenimą. Genties nariai žvelgia vienas į kitą kaip į artimus draugus.
Pasak Martyno, vienintelis skirtumas nuo kitų draugų – bare sėdėdamas su draugais jis nepasakys, kad galvoja apie savižudybę, o būdamas su gentainiais gali tai atskleisti.
Tiek A. Grižas, tiek programoje dalyvaujantis Martynas nesistebi, kad į „Gentis“ žvelgiama įtariai, kaip į vyrų radikalizavimo erdvę. Tačiau psichologas tiki, kad „Gentims“ pavyko nusipelnyti pasitikėjimą ir parodyti, kad programa nėra skirta mokyti tradicinių lyčių vaidmenų – prie jos prisijungia ir LGBTQ+ nariai, buriasi moterų gentys. Martyno teigimu, „Gentys“ per mažai pristato savo teikiamą naudą – jauniems vyrams visada reikės mentoriaus. Paprašytas išskirti tokio mentoriaus Lietuvoje pavyzdį, beda pirštu į jaunąją komikų ir jutuberių kartą – jaunimas nori lengvos sėkmės, todėl jie atrodo smagiai.
„Pasižiūri į kokį nors komiką, skaldantį bajerius ir už tai gaunantį pinigus, ir atrodo – aš irgi taip galiu“, – nuomone, kodėl partizanams sunku išlikti sektinais pavyzdžiais jaunajai kartai, dalijasi „Genčių“ dalyvis. Martynas pabrėžia, kad norint tikro problemos sprendimo, reikia iš esmės keisti požiūrį į lytį, jau mokyklos suole skirti dėmesio emociniam švietimui, kad nėra baisu kreiptis pagalbos ir kur jos kreiptis.
„Būrelis, kur susėda tiktai berniukai arba tiktai mergaitės. Ir atsiveria apie tai, kas neišeis už to būrelio ribų. Kad išmokytume juos atsiverti, jog galima susikurti saugią aplinką kalbėtis“, – tokį pasiūlymą mokyklinio amžiaus vaikams turi Martynas.
Uteniškis Denis sutinka, kad šiandien tiek berniukams, tiek vyrams trūksta safe male space (liet. saugių erdvių vyrams) rato, kuriame jie galėtų jaustis saugūs užsiimti imtynėmis ar keiktis. Jam pasisekė – jis turėjo tokį draugų ratą. Vyras prisimena, kad ten buvo saugu diskutuoti apie vyrų problemas, nes jautė, kad draugai iš tiesų gilinasi į jo problemas.
„Tame rate mes visi galėjome pripažinti, kad turime tokią problemą, galėjome pripažinti, kad atsakymas nėra buvimas savimi ar kažkokių vaistų vartojimas – nusprendėme, kad reikia tobulėti asmeniškai. Palaikėme vienas kitą ir bandėme stumti į priekį“, – asmeninio ryšio svarbą pabrėžia Denis. Būtent to jam trūko psichologo kabinete. Tačiau solidarumo jis pasigenda ir tarp pačių vyrų. „Esu parašęs knygą apie vyrų problemas ir bandau ja pasidalyti, bet jeigu nueisi į kokį nors forumą ir bandysi apie tai pasikalbėti, būsi išjuoktas. Tai nėra populiari tema Lietuvoje. Žmonės galvoja, kad čia nesąmonė, kam to reikia. Bet tylumoje vėlgi vyksta ta diskusija, vyksta pokalbiai“, – sako jaunas vyras.
VŠĮ Vyrų krizių ir informacijos centro vadovas D. Nėnius įsitikinęs, kad toks ratas gali prasidėti ir šeimoje, bendruomenėje – didžiausią pokytį galima pasiekti pasitelkus asmenines istorijas.
„Intymūs žmonių pasikalbėjimai, gyvi, tikri asmeninių istorijų pasakojimai daro didžiausią pokytį. Ir tie vyrai, kurie dalyvauja jausmų grupėse, ten pasikalba, jie padaro tą mažą pokytį ar to pokyčio pradžią pačioje grupėje. Štai aš čia pasipasakojau, kažkam tai buvo išgirsta labai smagi istorija – supratome, kad kažkam buvo ir kitaip negu jo šeimoje, giminėje. Jis papasakoja tam tikrame rate tą istoriją, kažkas perima kažkokią patirtį ir bando ją prisitaikyti“, – sako D. Nėnius.
Pats savo šeimoje jau vaikystėje į ratą būręsis psichologas drąsina – nieko specialiai daryti nereikia, tiesiog pradėti: „Nereikia nieko kurti, tiesiog būti tuo tikru žmogumi savo gyvenime – tu natūraliai tampi pavyzdžiu, tada natūraliai tavęs kažkas klausia: „Kaip tu pasikeitei! Papasakok, kaip?“
Be to, kad patariama kalbėti ir taip su kitais žmonėmis spręsti savo problemas, galima sau padėti ir dar keletu kitų būdų.
Jei jaučiate, kad išgyvenate ketvirčio amžiaus krizę, keletą patarimų jums turi Darainas Farazas, „LinkedIn“ karjeros patarimų ekspertas.
Pasak jo, svarbu nustoti save lyginti su kitais. „Geriausias būdas paskatinti nusivylimo ir neišpildymo potencialo jausmą yra lyginti savo karjeros trajektoriją su savo bendraamžiais“, – teigia jis. Eksperto teigimu, reikėtų atminti, kad kiekvienas yra skirtingoje savo kelionės stadijoje, todėl neverta lyginti savęs su kitais – kad ir koks būtų jūsų sėkmės apibrėžimas, kad ir kas daro jus laimingus, to pakanka.
D. Farazas pataria sustoti: „Lengva būti prispaustam dėl darbo ir šeimos lūkesčių. Sustokite ir užsirašykite, kas kelia daugiausia nerimo – taupymas, laimės jausmo stoka dabartinėje srityje ar net asmeniniai santykiai. Tai leis pamatyti ir pradėti spręsti problemą, suteiks jėgų ramiai kalbėti su kitais.
Specialistas sako, kad ketvirčio amžiaus krizės išgyvenimai gali būti sudėtingas procesas, apsunkintas to, kad tampate didžiausiu savo paties kritiku: „Priminkite sau, kad tai pozityvi patirtis, padėsianti įgalinti jus daryti pokyčius ir progresuoti tiek karjeroje, tiek gyvenime, ir taip ilgainiui padarydama jus laimingesniu žmogumi. Krizė nesitęs amžinai.“
D. Farazas taip pat siūlo pažiūrėti „LinkedIn“ Karjeros patarimų skiltį, kuri leidžia lengviau susisiekti su gausybe mentorių, kurie galės suteikti „šviežią perspektyvą ir gerą patarimą – tikėtina, kad jie yra buvę tokioje pačioje situacijoje, kaip ir jūs“, – sako vyras.
Jis priduria, kad svarbu ieškoti informacijos: „Kai aptarėte situaciją su tinkamais žmonėmis, labai svarbu išeiti ir patyrinėti savo galimybes ir, svarbiausia, aistras. Nesvarbu, ar tai naujos karjeros pradžia, kelionės, ar progresavimas dabartinėje karjeroje – svarbu žinoti savo galimybes.“
***
Šį pasakojimą įkvėpė skaitytojų idėjos. Žinote, kokios temos dar liko nepaliestos? Pasiūlykite jas Idėjų mugėje! Kartu nušvieskime tai, kas svarbu.
Šis darbas parengtas BENDRA.lt įgyvendinant Europos Sąjungos PERSPECTIVES projektą.
Darbas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Išsakyti požiūriai ir nuomonės yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos požiūrį ir poziciją. Nei Europos Sąjunga, nei pagalbą teikianti institucija negali būti laikomos atsakingomis.