E. Jankauskas iš Šiaulių nuo vaikystės turi stuburo išvaržą, dėl kurios negali vaikščioti. Tai, kad judėti gali tik sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje, Anglijos krepšinio treneriams nesutrukdė Eriko priimti į savo būrį.
Ieškojo geresnio gyvenimo
Erikas pasakoja, taip gyvenimas susiklostė, kad prieš 7 metus jis pasiryžo iš gimtųjų Šiaulių emigruoti į Jungtinę Karalystę. „Ieškojau geresnio gyvenimo“, – prisipažįsta 36-erių metų vyras.
Nors Anglijoje gavo socialinę išmoką bei būstą, Erikas norėjo dirbti, o dar geriau – įgyvendinti svajonę.
„Atvykęs į Piterborą po kurio laiko internete radau skelbimą, kad vienas krepšinio treneris ieško asistento vaikų iki 16 metų komandoje mieste, kuriame aš gyvenu. Parašiau, susitikome. Treneris papasakojo, ko iš manęs kaip asistento tikisi. Tai, kad aš judu sėdėdamas vežimėlyje, treneriui nepasirodė kliūtis, – pasakojo E. Jankauskas. – Atvirkščiai – ne vežimėlyje yra sugebėjimai ir mąstymas, tad jis tikrai netrukdo siekti to, ko gyvenime nori. Treneris, kurio paskatintas pradėjau karjerą, taip pat yra lietuvis, Marius Malijonis. Aš jam esu labai dėkingas, kad manimi patikėjo ir tiek padėjo.“
Erikas prie pirmosios savo komandos prisijungė 2017 metais ir joje dirbo beveik tris sezonus. Komanda dalyvavo vietinėje lygoje iki pandemijos pasaulyje paskelbimo.
„Besibaigiant pandemijai, komanda, kurioje buvau, negalėjo treniruotis, nes mokykla, kurioje komanda treniravosi, vis dar neleido vykdyti tokios veiklos. Tad ėmiau ieškoti kitos komandos, prie kurios galėčiau prisijungti, nes labai norėjau tęsti šią veiklą, mokytis, tobulėti šioje srityje, – pasakojo E. Jankauskas. – Radau komandą, tačiau ji buvo Kings Lino mieste, už 50 km nuo mano gyvenamosios vietos. Bet jeigu labai kažko nori, tai atstumas – mažiausia problema, ypač, kai esi vairuojantis.“
Atvykęs į pokalbį dėl darbo, Erikas buvo paprašytas praversti vaikams krepšinio treniruotę. Rezultatas jį stebėjusiam treneriui patiko, tad šiaulietis buvo priimtas į naują darbą.
„Pravedžiau treniruotę ir komandos treneris pasiūlė prisijungti. Kai daugiau papasakojo apie komandą, supratau, kad veiklos bus labai daug, nes klube yra keturių amžiaus grupių komandos – iki 12, iki 14, iki 16 ir iki 18 metų – bei koledžo komanda“, – sakė Erikas.
Krepšinį mėgsta nuo vaikystės
E. Jankauskas pasakoja, kad nuo vaikystės mėgo lankytis krepšinio rungtynėse ar stebėti jas per televiziją. Tada labiausiai jam įdomu buvo, kodėl komandos žaidžia būtent taip, kaip žaidžia; kodėl vienas ar kitas žaidėjas bėga vienur, o kiti – kitur, kaip krepšininkai žino, ką ir kada jie turi daryti?
„Paaugęs supratau, kad tai trenerio įtaka. Kai būdavau krepšinio rungtynėse, visada stebėdavau, ką treneriai daro šalia aikštelės, kai jų komanda žaidžia, akys krypdavo į komandos pasitarimus per minutės pertraukėles, visada būdavo įdomu išgirsti, ką žaidėjams sako treneriai. Neretai svajodavau, kad aš pats esu treneris“, – prisimena krepšinio entuziastas.
Erikas prisipažįsta, kad šiuo metu krepšinio pats nebežaidžia, tačiau anksčiau, kai dar gyveno Lietuvoje, lankė krepšinį vežimėliuose. Kartą jam pavyko su komanda tapti šalies čempionu ir būti pakviestam į Lietuvos rinktinės stovyklą.
Kiekvienas iššūkis – pamoka
Kad Erikas treniruotėse su krepšinį žaidžiančiais vaikais bei rungtynėse galėtų dirbti trenerio asistento darbą, reikėjo išlaikyti pirmos pakopos trenerio kursus.
Dabar Eriko vadovaujamos visų amžiaus grupių klubo komandos dalyvauja nacionalinėje lygoje.
Norint vesti treniruotes vienam bei rungtynėse eiti vyriausiojo trenerio pareigas, reikia išsilaikyti antros pakopos kursus.
Erikas išlaikė abi pakopas, prieš tai išklausęs pamokas ir išlaikęs teorijos bei praktikos egzaminus. Neseniai vyras su komandomis baigė antrą sezoną kaip vyriausiasis treneris.
Jau 5 metus (beveik 3 iš jų – kaip trenerio asistentas) su vaikų krepšinio komandomis dirbantis lietuvis prisipažįsta, kad iššūkių netrūksta. „Tačiau kiekvienas iššūkis – tai pamoka. Kasdien išmokstu labai daug ne tik krepšinio treniravimo prasme, bet ir gyvenimiškų pamokų, kurios praverčia įvairiose situacijose kasdienybėje“, – sako E. Jankauskas.
E. Jankausko įsitikinimu, sporte yra labai svarbus psichologinis pasirengimas: „Psichologiniai žaidėjo įgūdžiai lemia labai daug. Jei žaidėjas į aikštelę išeina įsitempęs, jis nieko nepadarys, bus visiškai kitas žaidėjas, negu mes esame pratę jį matyti treniruotėse. Ilgainiui supratau, kad žaidėjus reikia nuolat stebėti, jausti jų nuotaikas, analizuoti kūno kalbą ir reikiamu momentu pasakyti taiklų žodį. Kartais reikia juos stengtis nuraminti, kad žaisdami labiau atsipalaiduotų, o kartais priešingai – sudrausminti, kad jie susikauptų ir padarytų tai, ką reikia.“
Šią žiemą Erikas su vaikų komanda iki 16 metų dalyvavo draugiškame kalėdiniame turnyre, kurį Lietuvoje organizavo Kauno krepšinio mokykla „Tornadas“.
„Į turnyrą važiavome be jokių lūkesčių, nes žinojome, kad važiuojame į krepšinio šalį. Tai tarsi lietuvių futbolininkai atvažiuotų į Angliją, futbolo šalį, žaisti futbolo, – juokauja treneris E. Jankauskas. – Nors pralaimėjome visas žaistas rungtynes, tačiau tai buvo svarbi patirtis tiek mums, treneriams, tiek vaikams. Vaikai namo grįžo ne nuliūdę, o tvirtesni, su didesniu pasitikėjimu savimi, pasikrovę patirties.“
E. Jankauskas žino, kad vaikų psichologinė būsena yra jautri ir net vienas ne laiku ir ne vietoje pasakytas žodis gali juos greitai sužaloti. „Lietuviai paprastai nemėgsta kitų pagirti avansu. Įsivaizduoja, kad treneris turi būti tironas: rėkiantis, piktas, emocionalus. Mano nuomone, svarbu su komandos nariais atrasti ryšį ir jį stiprinti. Kartais žaidėjui pasakau: aš žinau, kad tu gali. Jis išeina į aikštelę labiau pasitikėdamas savimi ir padaro tai, ką reikia“, – pastebi šiaulietis.
Vaikai į negalią nekreipia dėmesio
Erikas, paklaustas, kaip krepšinį žaidžiantys vaikai reagavo pamatę naująjį savo trenerį, sėdintį „ratukuose“, atsakė: neutraliai.
„Arba aš to nepastebėjau, bet niekas iš vaikų nespoksojo į vežimą, neklausinėjo, kas man yra, kas man buvo. Tiesiog žiūrėjo į žmogų – į mane, ne į vežimą, – sakė šiaulietis. – Nežinau, kieno tai įtaka. Gal šioje šalyje vaikai mokyklose edukuojami, kad gyvenime yra įvairių žmonių ir nieko čia keisto. Jokių problemų su vaikų požiūriu į mane nekilo, pažintis ir darbas kartu vyko labai natūraliai. Niekam čia nesvarbu – tu vaikštai ar tu su vežimėliu važiuoji. Jeigu tu kažką darai, esi lygus su visais. Ir jei padarai klaidų ar blogai kažką atlieki, gauni lygiai tokias pačias pastabas, kaip ir visi kiti.“
Turi ir kitų svajonių
E. Jankauskas pasakoja, kad prieš atvažiuodamas į Angliją manė, kad šioje šalyje krepšinis nelabai egzistuoja, nebent kartais žmonės lauke išeina trumpai pamėtyti.
„Tačiau, kai įsisukau į šią sritį, pamačiau, kad krepšinio komandų įvairaus amžiaus ir įvairaus pajėgumo yra labai daug. Žinoma, reikia suprasti, kad tai labai didelė šalis, tačiau čia daugiau metų gyvenantys lietuviai pastebi ir man pasakojo, jog per pastaruosius 10 metų krepšinio lygis Anglijoje labai paaugo. Lygis sparčiai kyla tiek infrastruktūros, tiek treniravimo ir galvoju, kad netolimoje ateityje Anglija bus matoma krepšinio žemėlapyje“, – mano lietuvis.
E. Jankauskas tiki: apie ką žmogus svajoja, galvoja ir nori, tą jis į gyvenimą ir prisišaukia. „Visada svajojau, o dabar esu ten, kur esu. Svajokite, bet nepamirškite, kad svajoti neužtenka – reikia svajonių siekti“, – kitus žmones drąsina Erikas.
Šiaulietis prisipažįsta, kad treniravimo srityje jis turi ir daugiau svajonių bei planų, tačiau kol kas tai palieka paslaptyje.
„Dar reikia labai daug tobulėti. Kiekviena treniruotė, kiekviena diena – milžiniška pamoka ir patirtis. Dabar dar reikia labai daug dirbti, o kaip bus ateityje – pamatysime“, – sako E. Jankauskas.
