Apie tai, ar įmanoma sustabdyti ne tik išorinę, bet ir vidinę migraciją, diskutavo žurnalistas Andrius Užkalnis, sociologė Audronė Telešienė, Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas ir Utenoje įsikūrusio „Paletės“ baro vadovas Kasparas Mociūnas.
Receptai, kurie padėtų pritraukti lietuvius į mažesnius miestus
Lietuvoje vidinė migracija ne ką mažesnė nei išorinė. Pavyzdžiui, Utena kasmet praranda tūkstančius žmonių, nes daugelis jų išvyksta į didžiuosius Lietuvos miestus. Meras A. Katinas, paklaustas, ką reiktų daryti, kad į tokius miestus, kaip, pavyzdžiui, Uteną, būtų pritraukiami lietuviai, atsakė, kad visų pirma vyriausybei reiktų labiau pasitikėti savivaldomis.
„Kol savivaldai neleis dirbti ir kol savivalda nepasitikės, tol problemos, susijusios su emigracija, nedarbu, nepajudės. Kol įstatymai trukdys pritraukti investicijas vietos valdžiai, kurti darbo vietas, tol pažangos nebus“, ̶ teigia Utenos rajono meras. Pasak A. Katino, jei jau savivaldai nebus perduodama dalis funkcijų nedarbo, emigracijos mažinimo ir panašiose srityse, būtų galima savivaldybę, vietos valdžią kartu su vietos verslu įsileisti į, pavyzdžiui, aukštojo, profesinio mokymo koordinavimą, darbo rinkos sferą. Toks receptas, esą, galėtų padėti pritraukti daugiau gyventojų.
Tuo tarpu K. Mociūnas turėjo truputį kitokią nuomonę. Jo manymu, migracijos tarp miestų nereiktų stabdyti, nes žmogus gali turėti pasirinkimo laisvę. „Aš pats skaičiuoju, kiek praleidžiu laiko kelyje važiuodamas iš Utenos į Vilnių. Valandos atstumas mums yra juokas ir, jei žmonės nori gyventi didmiestyje, tegul ir gyvena“, ̶ sako K. Mociūnas.
Ko reikia, kad lietuviai taptų laimingesni
Pasak sociologės Audronės Telešienės, lietuviai savo laimę skalėje iš dešimties įvertina šešetu. A. Telešienės teigimu, laimės jausmas nepadidės, jei augs tik ekonomika. Tai esą būtinas veiksnys, bet nepakankamas. Geresnė ekonominė padėtis reikštų geresnį gyvenimą tik keletui žmonių.
A. Telešienė sako: „Jei turim didžiulę socialinę nelygybę, taip tyrimai rodo, žmonės yra mažiau patenkinti savo gyvenimu. Jeigu jie yra mažiau patenkinti savo gyvenimu, tada jie turi mažiau optimizmo ir mažiau kas juos laiko čia.“ Tam, kad emigracija būtų sumažinta ir žmonės labiau jaustų laimę, pasak sociologės, reiktų tam tikrų „inkarų“. Pagrindiniai: šeima, stiprios bendruomenės kūrimas, darbas ir būstas. „Bet negalima kalbėti apie bet kokį darbą arba apie bet kokį būstą. Reikia kalbėti apie gerą būstą ir orų darbą“, ̶ tai, sociologės manymu, padėtų paskatinti lietuvius pasilikti gimtinėje.
Bet daug jaunų žmonių išvyksta iš Lietuvos ir laimės bando ieškoti kitur. K. Mociūnas teigia, kad nemažai jo bendraamžių išvažiuoja, bet ir vėl grįžta. Vaikinas savo bare pastebėjo, kad apie 40 proc. apsilankančiųjų yra net ne uteniškiai. „Mes nesureikšminame to, nes nebematome ribų. Daug gal kas mūsų nemėgsta, nes mes nesakome „nevažiuokite“. Mes kaip tik sakome „Važiuokite ir ieškokite, kur jums geriau“.
Pats K. Mociūnas taip pat svarstė apie emigravimo galimybę, bet ne dėl finansinių priežasčių. „Niekada negalvojau emigruoti dėl ekonominių rodiklių, bet mano požiūris pasikeitė, kai pastebėjau savo perspektyvas ir jų įgyvendinimą. Aš kuriu verslą, noriu jį plėsti, bet mane gąsdina visi apribojimai“, ̶ prisipažįsta verslininkas.
Apie išvykimą į kitą šalį mąstė ir A. Telešienė, bet sąmoningai pasiliko gyventi Lietuvoje. „Jei tiek pastangų įdėsite čia, kiek įdėtumėte į išvykimą, turėtumėte lygiai tokią pačią situaciją. Išvykę jūs nieko neturėsite, bet, jei tiek pat dirbsite čia, kiek ir ten, turėsite tiek pat“, ̶ kalba sociologė.
Emigracija – natūralus procesas, kurį galima reguliuoti
A. Užkalnis mano, kad emigracijos nereiktų sudramatizuoti, nes tai yra natūralus procesas. Bet, pasak žurnalisto, nereiškia, kad su tuo negalima kažko daryti. Jo manymu, emigracija yra nei vienai išsivysčiusiai šaliai neišvengiamas procesas, o Lietuva tokia ir yra. Esą žmonės pakankamai protingi, kad suprastų, kur geriau, o kur blogiau, todėl jie renkasi.
Kita vertus, žurnalisto teigimu, lietuviai yra linkę dramatizuoti, verkti: „Man nepatinka, kai sako, kad čia tuoj nieko nebeliks ir liks tik laukai. To dar greit nebus. Nors emigracijos skaičiai dideli, jie nėra nematyti pasaulyje.“
A. Užkalnis sako, kad laikas pastebėti, jog grąžinimo programos neveikia, ir vargu, ar prisiminsime ką nors, kas buvo grąžintas iš emigracijos. „Radimas priežasčių, kodėl žmogus turėtų pasilikti ir neišvažiuoti, yra žymiai svarbesnis negu važiavimas į bendruomenių susitikimus ir sakymas sugrįžti į Lietuvą. Žmogų pririšti prie šalies ar duoti jam užsikabinimą, kodėl jam reikėtų pasilikti, yra lengviau ir pigiau padaroma“, ̶ mano žurnalistas.
A. Užkalnis tai pat siūlo suprasti, kas yra lietuvis ir kas yra Lietuvos pilietis bei apsvarstyti dvigubos pilietybės galimybę.
Utenos rajono meras antrindamas siūlė kelti klausimą, kas geriau, ar mokyklose mokytis, pavyzdžiui, 50 Afrikos upių, ar geriau ugdyti asmenybę ir valstybės patriotą. „Pirmiausia, šaknis jis čia [Lietuvoje] turi gauti ir neturėtų sakyti, kad nežino, kas jis yra. Bet ne jaunimas kaltas, kad taip kalba“, ̶ sako A. Katinas.
Nors emigracija ir nebus sustabdyta, bendrauti su išvykusiais ir puoselėti bendruomeniškumą galima visada. Pasak A. Užkalnio, nereikia naujų bendruomenės tinklų internete: „Jei kiekvienas parašys kažkam iš savo giminaičių, kurie jau išvykę, ir paklaus, kaip sekasi, tai bus daug geriau nei kurti naują globalų tinklą. Naudokimės tuo, ką mes turime, bet pradėkim nuo savęs“, ̶ sako A. Užkalnis.