Sunki paauglystė, modelio darbas ir melas tėvams
Gretos paauglystė buvo labai pašėlusi, o kartu ir labai sunki: „Norėjau kuo greičiau užaugti, nesutariau su tėvais, ieškojau savęs ir gyvenimo prasmės, bandžiau atrasti savo vietą ir įsitvirtinti visuomenėje. Išgyvenau depresiją, nerimą. Nuolatinės prasmės paieškos mane be galo vargino, tad paguodos, užsipildymo, ar bent jau atitrūkimo ieškodavau vakarėliuose, socialiniuose tinkluose, „Netflix‘e“, o vėliau – karjeroje, piniguose bei prabangiose kelionėse“, – pasakoja ji.
Ankstyvoje paauglystėje pašnekovė išgyveno be galo sunkų laikotarpį – tada ir prasidėjo savęs bei gyvenimo prasmės paieškos. „Jaučiau be galo daug energijos, vidinės ugnies, tačiau aplinka – mokykla, namai, miestelis, kuriame gyvenau, beprasmiškas laiko leidimas su draugais ir paviršutiniški santykiai – tą ugnį gesindavo. Niekur neradau prasmės, jaučiau, kad savęs neišpildau. Prasidėjus migrenai ir depresijai, su mama lankiausi pas psichologus. Nieko nenorėjau, niekas nedžiugino. Virtuali erdvė (socialiniai tinklai, „Netflix“) man buvo daug įdomesnė nei realybė, todėl joje praleisdavau daug laiko. Kartais dvi savaites būdavau namuose, neišlipdama iš lovos: žiūrėdavau filmus ir valgydavau ar naršydavau socialiniuose tinkluose. Kita alternatyva užpildyti vidinei tuštumai buvo vakarėliai su draugais, alkoholis, rūkymas. Aktualiausias kiekvieno savaitgalio klausimas būdavo „pas ką šiandien plotas?“
Vėliau Greta pradėjo dirbti modeliu ir gyvenimo džiaugsmo ieškojo įvairiose linksmybėse: „Buvau įsitikinusi, kad gyvenimo tikslas – linksmintis, kurti prisiminimus. Mano gyvenimo moto buvo „imk iš gyvenimo viską, ką jis duoda.“ Galiu pasakyti, kad tai ir dariau. Niūrią kasdienybę mažame miestelyje pakeitė gausybė draugų ir naktiniai klubai Vilniuje. Jei tėvai neleisdavo man važiuoti į eilinį vakarėlį, bėgdavau iš namų. Melavimas jiems tapo įprasta praktika. Meluodavau, kad vykstu į modelių atranką Vilniuje, o iš tikrųjų vykdavau pas draugus, į klubus“, – paauglystę prisimena Greta.
Nutraukė mokslus dvyliktoje klasėje
Gretai išvykus dirbti modeliu Milane, o vėliau – ir kitose Europos šalyse, atrodė, kad jos gyvenimas pagaliau sužydėjo: „Pirmą kartą nuo nieko nepriklausiau, galėjau pati savimi pasirūpinti. Jausmas buvo nerealus. Su tėvais bendraudavau labai nedaug. Nauji draugai, nuotykiai, kelionės, vakarėliai, klubai – visi šie potyriai tapo lyg narkotikas, jų norėjosi vis daugiau ir daugiau“, – prisimena pašnekovė, kurios kelionės ilgai neužsitęsdavo, nes reikėjo eiti į mokyklą. Mokslo metus Greta leisdavo Lietuvoje.
„Po pašėlusios vasaros Ibizoje grįžusi namo, į mažą miestelį, ir pradėjusi lankyti dvyliktą klasę, jaučiausi taip, tarsi būčiau įstrigusi tarp keturių sienų. Jaučiau turinti tiek energijos, tikslų, norų, troškimų, galimybių, veržlumo... Tie metai iki mokyklos baigimo atrodė kaip amžinybė. Nebenorėjau tame miestelyje praleisti nė dienos. Nenorėjau eiti į mokyklą, jaudintis dėl baigiamųjų egzaminų. Mano užsidegimas buvo be galo stiprus ir su šeima nusprendėme, kad tęsiu mokslus neakivaizdžiai. Taigi ruošimosi egzaminams įkarštyje padavėme prašymą išleisti mane iš mokyklos. Susitvarkėme visus dokumentus ir jau kitą savaitę išskridau“, – pasakoja Greta. Tuo metu jai buvo septyniolika, o iki dvidešimt vienų metų amžiaus namo, į Lietuvą, pašnekovė grįždavo labai retai, tik esant ypatingai progai. Ji beveik nepalaikė santykių su šeima ir ankstesniais draugais.
Pasak Gretos, šis etapas tapo jos „blogiausios savęs versijos“ kūrimo pradžia: „Kelionės, linksmybės, naujos pažintys neužpildė tuštumos, kurią nuolat jausdavau. Lankydamasi gražiausiose pasaulio vietose, galvodavau tik apie tai, kas ten negerai: nepatogus čiužinys, nekokybiškas maistas... Viskas labai greitai atsibosdavo. Dažnai draugai sakydavo, kad norėtų būti mano vietoje. Mane tai erzino. Nesupratau, kodėl, netgi turėdama viską, ko troškau, vis dar jaučiu tuštumą. Pradėjau ieškoti sprendimų. Maniau, galbūt sėkminga karjera, pinigai, grožis padės pasijausti laimingai? Visą dėmesį skyriau šiems dalykams: mečiau svorį, užsidirbau dar daugiau pinigų, bendravau su dar įtakingingesniais žmonėmis. Deja, visa tai man nepadėjo. Galų gale, patyriau stiprią nemigą, nuolatines panikos atakas, psichologinius sutrikimus... Supratau, kad mano tikslai niekur neveda.“
Šis periodas merginai nebuvo lengvas, tačiau šiandien Greta už jį labai dėkinga: „Galiu drąsiai teigti išbandžiusi viską, ką norėjau. Visi mano gyvenimo to do sąrašo punktai yra įgyvendinti. Pagaliau, supratusi, kad dalykai, kurių vaikiausi, nesuteiks man laimės, galėjau atsipalaiduoti. Būdama dvidešimt ketverių, nusprendžiau likusį savo gyvenimą skirti dalykams, kurie man nuoširdžiai rūpi ir leidžia jaustis prasmingai. Atsipalaidavau nuo nesibaigiančių troškimų ir iliuzijos, kad būsiu laiminga tik tada, kai ko nors pasieksiu.“
Po nesėkmingų laimės paieškų Greta prisiminė daugybę svarbių dalykų, apie kuriuos girdėjo ir išbandė dalyvaudama sveikuolių stovyklose: „Stovyklos budino mano sielą ir reikšmingai paveikė vidų. Ten pirmą kartą atradau dvasines žinias, išgirdau apie sielos ir kūno harmoniją, sąmoningą ir laimingą gyvenimą, bendravau su šviesiais, laimingais, išmintingais žmonėmis. Sveikuolių stovyklos formavo mano asmenybę bei vertybes. Pagaliau galėjau keisti savo gyvenimą ir išlipti iš tos mėšlo krūvos, sukurtos mano nesibaigiančių norų ir troškimų. Žinojau kryptį, ką daryti, kad būtų geriau. Sveikuolių stovyklos padėjo tvirtą vidinį pamatą ir, atėjus tinkamam laikui, aš prisiminiau visas stovyklose įgytas žinias bei patirtis ir galėjau pati keisti savo gyvenimą“, – džiaugiasi Greta.
Dėkinga mamai už tai, kad vertė važiuoti į stovyklas
„Kalbant atvirai, iš pradžių protestuodavau prieš dalyvavimą stovyklose. Tiesiogine to žodžio prasme, mane mama į jas tempdavo. Jaučiau, kad ji nori iš manęs kažką padaryti, nori, kad tose stovyklose augčiau, keisčiausi, būčiau geresnė. Mama mane motyvuodavo, skatino dalyvauti programose, įsitraukti į veiklas. Tai – atvirkščiai – trukdė man iki galo įsitraukti. Elgiausi priešingai – būdama stovykloje, nedalyvaudavau veiklose, viskuo skųsdavausi, žiūrėdavau filmus, kalbėdavau su draugais telefonu, neišeidavau iš savo kambario. Dariau viską, siekdama mamai įrodyti, kad man stovyklose nepatinka ir kad jai nepavyks iš manęs kažko padaryti. Labai norėjau, kad mane priimtų tokią, kokia esu. Mane domino ir traukė stovyklų veiklos, paskaitos, žmonės, todėl kartais pasiduodavau ir leisdavau sau pasimėgauti, bet man buvo daug svarbiau įrodyti, kad visos šios stovyklos, ir apskritai sveikuoliai yra nesąmonė – troškau būtinai tai įrodyti mamai“, – juokdamasi prisimena Greta.
Ją sužavėjo stovyklose vedami užsiėmimai, kuriuose mokėsi jogos, meditacijos, kvėpavimo pratimų: „Paauglystėje, prasidėjus savęs paieškoms, alkoholiui, cigaretėms, aš savo noru vykdavau į „Gyvenimo meno“ kursus, jogos pamokas – jaučiau ten atrandanti prasmę, ramybę ir įkvėpimą. Supratau, kad tas mamos tempimas į stovyklas, dalyvavimas veiklose buvo prasmingas – tos veiklos, sutikti žmonės ir įgautos žinios palietė mano širdį, kad ir kaip aš tam priešinausi ar to nenorėjau“, – šypsosi Greta.
Vėliau, merginai pradėjus keliauti po pasaulį, dirbant modeliu, stovyklos tapo vienintele vieta, kur ji rasdavo ramybę, galėdavo būti savimi, atsipalaiduoti, pasikrauti ir bendrauti su šviesiais žmonėmis. „Man itin patiko tai, kad stovyklų lektoriai bei organizatoriai nuoširdžiai rūpinosi mano gerove – galėdavau su jais kalbėtis, klausti patarimų, sulaukti palaikymo, būti išklausyta. Grįždavau į Lietuvą tam, kad galėčiau jose dalyvauti, savanoriauti, prisidėti prie bendro gėrio kūrimo. Man buvo gera po intensyvaus gyvenimo užsienyje ir darbo grįžti čia, kur galiu būti savimi. Džiaugiausi būdama gamtoje, anksti keldamasi, sportuodama, eidama į paskaitas, savanoriaudama – padėdama kitiems ir būdama komandos dalimi. Esu dėkinga sveikuolių stovykloms už tai, kokia dabar esu ir ką turiu. Aš sveika, mylima, laiminga, užsiimu veikla, kuri man patinka, jaučiu vidinę pilnatvę, man nieko netrūksta. Jei ne šios stovyklos, vertybės ir patirtys, įgytos jose, nežinau, kur dabar būčiau...“
