Sovietmečiu nuo skyrybų atgrasydavo privalomi skelbimai laikraštyje
Pasak Demografinių tyrimų instituto mokslininkės bei Lietuvos sociologų draugijos prezidentės, skyrybų tema sociologiniu aspektu Lietuvoje nagrinėta mažai. Ne todėl, kad būtų nesmalsu, tiesiog nebuvo pakankamai duomenų, kurie leistų sociologiškai atsakyti į klausimus, kodėl žmonės skiriasi. Tai leido padaryti tik visoje Europoje, taip pat ir Lietuvoje, vykdomas Kartų ir lyčių tyrimas. Jo dėka mokslininkai gali disponuoti dviejų išsamių apklausų apie šeimos gyvenimą (2006 m. ir 2009 m.) duomenimis.
Kita vertus, kaip pažymi sociologė, jau ir sovietmečiu buvo mokslininkų, kurie domėjosi skyrybų klausimu, juolab kad 1965 m. Sovietų Sąjungoje prasidėjo skyrybų revoliucija.
„Praktiškai per dešimtmetį skyrybos iš neegzistuojančių tapo labai dažnos. Mat tais metais buvo įgyvendinta teisinė skyrybų reforma. Iki tol išsiskirti buvo labai sunku. Skyrybų procedūra būdavo dviejų pakopų – pirmiausiai reikėdavo teikti prašymą Liaudies teismui. Nors jis negalėjo išskirti, jo funkcija buvo pradėti procedūrą ir bandyti sutaikyti, o jei tai nepavykdavo, byla keliaudavo į aukštesnės instancijos teismą.
Be to, buvo ir socialinės kontrolės – pradėjus skyrybų procedūrą apie tai buvo privaloma paskelbti vietos laikraštyje. Galima nesunkiai įsivaizduoti, jog toks privalomas viešinimas daugeliui veikė kaip skyrybų barjeras. Visuomenės požiūris į skyrybas nebuvo toks, kaip šiandien, tad besiskiriantys rizikuodavo susilaukti neigiamos aplinkinių reakcijos. Dar viena kliūtis – pradėti skyrybų procedūrą kainavo nuo 500 iki 1000 rublių. Tai buvo nemaži pinigai. Liberalizavus skyrybas buvo panaikinti privalomi skelbimai, sumažėjo finansiniai kaštai, taip pat nebeliko dviejų pakopų procedūros, o tam tikrais atvejais ištuoką buvo galima išregistruoti tiesiog civilinės metrikacijos biure“, - pasakojo pašnekovė.
Skyrybų revoliuciją, prasidėjusią prieš beveik pusę amžiaus, skatino ir kiti sovietinės visuomenės pokyčiai. Pradėtos statyti gamyklos, žmonės migravo iš kaimų į miestus, keitėsi gyvenimo būdas, moterys buvo įstumtos į profesinę veiklą (jos dirbo visada, tačiau iki tol jų darbas apsiribojo namų ūkiu). Taip pat augo moterų išsilavinimas. Jos pagal išsilavinimo rodiklius lenkė vyrus. Pastarieji buvo skatinami rinktis darbininkiškas profesijas, vyko vyrų proletarizacija. Moterų ir vyrų išsilavinimo skirtumai taip pat buvo viena iš šeimos gyvenimui įtakos turėjusių ir ištuokas skatinusių priežasčių. Sovietinio laikotarpio sociologai, analizuodami skyrybų augimo priežastis, taip pat nurodo alkoholizmą, mažus atlyginimus, prastą aprūpinimą būstu ir pan.
„Taigi nuo 1965 metų skyrybų rodikliai ėmė augti ir vėliau išliko stabilūs visą sovietmetį. Tuo metu suminis ištuokų rodiklis vyravo apie 38. Šis rodiklis reiškia, kad išliekant tos pačios trukmės santuokų tendencijoms iš 100 santuokų iširtų 38. Nepriklausomybės pradžioje trumpam skyrybų buvo kiek sumažėję, tačiau netrukus sugrįžta į sovietinį lygį, o vėliau jų palaipsniui daugėjo ir 2007 m. pasiekėme absoliutų rekordą, kai suminis ištuokų rodiklis buvo 47. Ir dabar jis laikosi panašus – apie 43-45“, - teigė A. Maslauskaitė.
Šie skaičiai akivaizdžiai rodo, kad skyrybų plitimo tapatinimas su šiuolaikine visuomene ir kapitalistiniais santykiais nėra teisingas. Pasak sociologės, skyrybos yra reiškinys, kurio didelė dalis priežasčių ateina iš praeities. „Galbūt įmanoma įsivaizduoti visuomenės pokyčius, kurie jį pristabdytų, tačiau egzistuoja vadinamasis skyrybų ratas, kuris sukdamasis užgriebia ir naujas kartas. Kalbėdami apie šiandienines skyrybas turime suprasti, kad dalis priežasčių ateina iš sovietmečio – iš tų ištuokų, kurios jau buvo, iš vaikų, kurie užaugo išsiskyrusių tėvų šeimose, todėl darė tam tikrus gyvenimo kelio pasirinkimus“, - svarstė pašnekovė.
Remdamiesi Kartų ir lyčių tyrimu, sociologai, kiek leido turimi duomenys, tyrė demografinius ir socialinius veiksnius, kurie tiek anksčiau, tiek šiandien lemia skyrybas Lietuvoje. Visi šie duomenys buvo apibendrinti greitai pasirodysiančioje monografijoje „Skyrybų visuomenė“.
„Kai visuomenėje kalbama apie skyrybas, paprastai liečiamas individualus, konkretus žmonių gyvenimas. Mes pabandėme patyrinėti bendrus veiksnius, kurie būdingi daugumai žmonių, net jei patys žmonės apie tai nesusimąsto. Pirmiausiai pasirinkome tuos veiksnius, kurie labai plačiai analizuojami ir pasaulyje: pavyzdžiui, santuokos sukūrimo amžius, nėštumas, kohabitacija, arba gyvenimas kartu nesusituokus, tėvų skyrybos, vaikai, išsilavinimas“, - pasakojo A. Maslauskaitė.
Tyrimo metu nustatyta, kad jaunesnis besituokiančiųjų amžius, nėštumas iki santuokos bei kohabitacijos patirtis didina skyrybų riziką. Kitaip tariant, jei žmogus savo gyvenime padarė tokius pasirinkimus, tikimybė, kad jo santuoka iširs, didesnė nei žmogui, kuris tokių pasirinkimų nepadarė. Šie veiksniai būdingi daugeliui vakarietiškų visuomenių, išskyrus kohabitacijos įtaką. Kai kuriose šalyse ryšys tarp gyvenimo nesusituokus ir skyrybų yra neutralus, t. y. kohabitacija nei didina, nei mažina skyrybų tikimybę.
„Jei patyrinėtume partnerysčių iširimą Lietuvoje, gyvenimas nesusituokus, šios patirties turėjimas, nebūtinai su tuo pačiu partneriu, bet apskritai, visgi didina skyrybų riziką. Vienos teorijos teigia, jog taip yra todėl, kad galbūt tie žmonės, kurie kohabituoja, jau pasirinkdami tokį gyvenimo būdą turi tam tikras nuostatas ir požiūrį į santuoką, įsipareigojimus, šeimyninį gyvenimą. Jau prieš santuoką jie šiek tiek skiriasi nuo tų, kurie tuokiasi iš karto. Pasak kitos hipotezės, galbūt pati kohabitacijos patirtis keičia žmonių supratimą apie tai, kaip spręsti konfliktus, kiek tęsti santykius“, - aiškino pašnekovė.
Nors Lietuvoje nemažai porų, tiek gyvenančių, tiek negyvenančių kartu, susituokia, kai mergina pastoja, tyrimas parodė, kad nėštumas iki santuokos – taip pat skyrybų riziką didinantis veiksnys. Moterys, buvusios nėščios iki santuokos, turi beveik du kartus didesnę riziką išsiskirti nei tos, kurių vaikai gimė santuokoje. Vyrų atveju, jei partnerė nėščia, rizika yra beveik 80 proc. didesnė. „Lietuvoje yra toks terminas – santuoka „iš reikalo“. Anglosaksiškoje literatūroje vartojamas terminas verstųsi kaip trumpo šūvio santuoka. Daugelis mokslininkų sutinka, kad nėštumas apriboja galimybę rinktis partnerį, su kuriuo tikrai norėtum gyventi. Žmogus būna įspraustas į situaciją – tai momentinis sprendimas, kuris gali turėti neigiamų pasekmių ateityje“, - teigė A. Maslauskaitė.
Kaip ir kitose šalyse, Lietuvoje jaunas amžius santuokos metu didina ištuokos riziką. Susituokę vyresni nei 20 metų žmonės turi 60 proc. mažesnę riziką išsiskirti nei santuoką sukūrę iki 20 metų. Kodėl jaunas sutuoktinių amžius didina skyrybų riziką, taip pat yra įvairių teorijų. Kai kurios šį reiškinį aiškina tuo, kad jaunas sutuoktinių amžius veikia ne pats savaime, bet susijęs su kitais veiksniais – pavyzdžiui, žemesniu išsilavinimu, nes paprastai tie, kurie anksčiau susituokia, trumpiau mokosi, anksčiau pradeda dirbti. Jų profesinis kapitalas prastesnis, jie labiau pažeidžiami darbo rinkoje, susiduria su daugiau socialinių ekonominių problemų, o tai kuria santykių įtampas.
