Žemę pasiekė itin galinga – aukščiausios G5 kategorijos geomagnetinė audra. NOAA duomenimis, į Žemę lekia penkiaguba vainikinės Saulės masės išsiveržimų serija, dar vadinama „kanibaliniu plazmos išsiveržimu“, kai greitesni ir stipresni išsiveržimai kosmoso erdvėje aplenkia prieš tai buvusius pliūpsnius.
Skelbiama, jog kilus tokio masto geomagnetinei audrai gali būti paveikta infrastruktūra, įskaitant palydovus ir elektros tinklus. 2003 metais per tolio lygio audrą Švedijoje kilo energijos tiekimo sutrikimų, Pietų Afrikoje pažeistos transformatorinės.
Šis reiškinys gali tęstis visą savaitgalį. Tokios audros padidina tikimybę pamatyti pašvaistę.
Penktadienio naktį dangus sužibo alyvine, rausva, žalia ir violetine spalvomis. Jas įžvelgti buvo galima ir plika akimi, tačiau spalvos labiausiai išryškėja jas filmuojant ar fotografuojant.
Šiaurės pašvaistė – arba aurora borealis – nakties danguje pasirodo kaip ryškios virpančios šviesų uždangos, kurių spalvos varijuoja nuo žalios iki rausvos ir raudonos.
Ją sukelia Saulės įkrautos dalelės, atsitrenkusios į Žemės atmosferos dujas. Spalvos atsiranda dėl skirtingų Žemės atmosferos dujų, kurias įkrautos dalelės įelektrina.
Dvi labiausiai paplitusios Žemės atmosferos dujos yra azotas ir deguonis. Deguonies atomai švyti žaliai – tokia spalva dažniausiai matoma Šiaurės pašvaistėje, o azoto atomai skleidžia violetinę, mėlyną ir rausvą spalvą.
Įspūdingiausios auroros kyla, kai Saulė išmeta tikrai didelius dalelių debesis.