Iš tikrųjų 1918-ųjų lapkričio 23-ąją jokio karinio parado nebuvo. Tuomet jauna, vos atsikūrusi valstybė tik stengėsi išgyventi. O šiomis dienomis apie valstybės išgyvenimą pagalvojama tik apnikus itin niūroms mintims. Bet juk tam yra NATO, kuri apgins, tiesa?
Tad, regis, neatsitiktinai viešumoje vis pasirodo klausimų bei dvejonių: kodėl tokią dieną reikia rengti būtent karinį paradą su karine technika? Nejau XXI a. reikia demonstruoti karinę galią, kaip kokioje Rusijoje ar Šiaurės Korėjoje, kodėl to negalima daryti kokiam poligone? Juk vasario 16-ąją jau atšventėme valstybės atkūrimo šimtmetį, kuris pasiektas taikiai, tai ką čia dar minėti žygiavimu?
Nepriklausomybės Aktas, kurį apgynė ginklu
Šiemet Nepriklausomybės šimtmetį minintys lietuviai neretai pamiršta, kad 1918-ųjų vasario 16-ąją pasirašytas Aktas tebuvo popierius, kurį, kaip ir pačią nepriklausomos šalies idėją bei kūną reikėjo apginti. Tuo metu Lietuvoje šeimininkavusi vokiečių valdžia nesirengė pripažinti jaunos valstybės, o ir patys vokiečiai rengėsi lemiamam puolimui Vakarų fronte.
Iš pradžių sėkmingas, puolimas išsikvėpė, o sąjungininkai perėjo į kontrpuolimą ir privertė Vokietiją kapituliuoti Kompjeno miške. Tų pačių metų rudenį Vokietijoje prasidėjo revoliucija, sosto atsisakė kaizeris, Rytuose Vakarų link pajudėjo valdžią carinėje Rusijoje nuvertę bolševikai.
Visoms kaimyninėms Pirmojo pasaulinio karo ir taip nuniokotoms valstybėms kilo naujas pavojus. Tuo tarpu vos pradėjusi kurtis Lietuvos valstybė, perfrazuojant vieną buvusį ministrą, miegojo ramiai, o tuometinio šalies premjero Augustino Voldemaro nuomone, kariuomenės gal ir visai nereikės, jei Lietuva laikysis nuošalyje.
„Taigi didelių spėkų rubežiams sergėti mums ir nereiks“, – tikėjosi A. Voldemaras ir tik vėlyvą rudenį suprato, kad reikia formuoti kariuomenę, kuri gins šalį. Tik lapkričio 23-ąją pats A. Voldemaras pasirašė įsakymą Nr. 1, kuriuo buvo pradėtos formuoti šalies reguliariosios pajėgos, kurios per kitus dvejus metus turėjo kautis trimis frontais – prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus.
Nepriklausomybės kovose žuvo mažiausiai 1,4 tūkst. karių, tačiau tikrasis aukų skaičius gali būti didesnis, mat daugelis mire nuo ligų ar žaizdų. Ir nors pirmasis oficialus karinis paradas surengtas 1919 m. gegužės 11 d. Kaune, būtent lapkričio 23-oji yra Lietuvos kariuomenės gimtadienis. Šiemet jis švenčiamas ypač triukšmingai.
Ką ir kur bus galima išvysti
Pagrindinis šventės akcentas – karinis paradas bus didžiausias nuo Nepriklausomybės atgavimo 1990-siais. Paskutinį kartą panašus paradas rengtas 2013-siais, kai šventėje dalyvavo apie 500 Lietuvos karių. Iki šiol didžiausias toks renginys surengtas 2004 metais Vilniuje įstojimo į NATO proga.
Tai buvo pirmas kartas, kuomet į pagrindinę sostinės senamiesčio gatvę – Gedimino prospektą – išžygiavo ne tik kariai, bet ir išriedėjo net vikšrinė karinė technika. Visuomenei buvo pademonstruoti tuomet visai neseniai iš Vokietijos gauti šarvuočiai M113, tempiamos haubicos M-101, be to, kolonoje važiavo šiuo metu jau nebenaudojama technika, pavyzdžiui, legendiniai JAV visureigiai „Chevrolet Blazer“.
Kariai žygiavo vilkėdami seno pavyzdžio lauko uniformas, kurias šiuo metu tebenaudoja Šaulių sąjungos nariai, o pagrindinis ginklas buvo tuomet neseniai įsigyti automatiniai šautuvai AK4. Iš vienos pirmųjų misijų Irake grįžęs „Litcon-2“ karių būrys buvo ginkluotas JAV gamybos šautuvais M-16.
Šį kartą paradas rengiamas Konstitucijos prospekte. Kitaip, nei ankstesniais kartais, parade bus didesnis sąjungininkų matomumas – iš viso žygiuos per 1800 Lietuvos ir sąjungininkų bei partnerių karių iš 14-os NATO ir partnerių valstybių, dalyvaus apie 80 karinės technikos vienetų.
Parade dalyvaus naujausios Lietuvos kariuomenės pėstininkų kovos mašinos „Vilkas“ („Boxer“) prototipai su koviniais bokšteliais, savaeigės haubicos „PzH 2000“, šarvuoti visureigiai HMMWV, Specialiųjų operacijų pajėgų keturračiai, motociklai ir visureigiai, įvairios paskirties logistinis transportas, oro gynybos ginkluotė.
Sąjungininkai į paradą atgabens tankus „Leopard 2A6“, pėstininkų kovos mašinas, savaeigius artilerijos pabūklus, visureigius ir kitą techniką. Jungtinių Amerikos valstijų kariai specialiai paradui atveš ir visuomenei parodys tolimojo nuotolio oro gynybos sistemą „Patriot“.
Renginio dalyvius skrydžiu virš Konstitucijos prospekto pasveikins Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų ir NATO oro policijos misiją Baltijos šalyse atliekančių Belgijos Karališkųjų karinių oro pajėgų naikintuvai F-16.
Tokius paradus rengia visi kaimynai
Dar visai neseniai karinio parado idėja buvo iškelta Seime, mat per nepriklausomybės dienos minėjimus pasigesta šventinio akcento, daugelyje šalių siejamo būtent su laisvės įtvirtinimu – karinio parado. Ir nors didžiųjų valstybinių švenčių metu – vasario 16, kovo 11, liepos 6 ar kitomis galima išvysti žygiuojančius garbės sargybos kuopos karius, bet ne karinę techniką. Pati karinio parado idėja didelių dvejonių nekelia.
„Nuo seniausių laikų drausminga karių rikiuotė yra ir tinkamo karinio pasirengimo simbolis. Tai galioja ir XXI amžiuje – mūšio lauke kariniai daliniai taip pat privalo veikti darniai, kovos veiksmų sinchronizacijai yra skiriamas didžiulis dėmesys. Vieninga ir tvarkinga rikiuotė atspindi kariuomenės gebėjimą tinkamai veikti ir mūšio lauke“, – sakė Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vadas brigados generolas Valdemaras Rupšys.
Tačiau karinės technikos pasirodymas gatvėse, nepaisant to, kad kasmet gegužę skirtinguose miestuose rengiamos Kariuomenės ir visuomenės dienos metu demonstruojami karinės technikos pavyzdžiai, jau sukėlė klausimų: ar tikrai reikia demonstruotis? Juk tokie paradai, kur rieda tankai, raketos, esą yra nedemokratinių valstybių, tokių, kaip Rusija ar Šiaurės Korėja arba atvirkščiai – gilias ir senas paradų tradicijas turinčių valstybių – Prancūzijos, Italijos, Graikijos ypatumai, tiesa?
Tokia klaidingi teiginiai ignoruoja faktą, kad kariniai paradai su demonstruojama technika rengiami daugelyje demokratinių šalių. Tarpukariu tokie renginiai vykdavo ir Lietuvoje, o šiais laikais karinę techniką centrinėse miestų gatvėse galima išvysti ir Austrijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Ispanijoj, Portugalijoje.
Šiais metais karinės technikos paradai surengti Lietuvos kaimynėse –Lenkijoje, Estijoje, o praėjusį savaitgalį – Latvijoje. Būtent pastarosiose Baltijos šalyse ypač aktyvų vaidmenį vaidino sąjungininkai – amerikiečiai savo priešlėktuvinės gynybos sistemą „Patriot“ demonstravo Taline ir Rygoje, o šį šeštadienį parodys ir Vilniuje. Be to, Lietuvos kariuomenė iš visų Baltijos šalių yra ir didžiausia ir vertinama, kaip pajėgiausia. Tačiau taip buvo ne visada.
Kariuomenę kurti vėlavo
Po 1918-ųjų lapkričio 23-osios įsakymo ginti šalies lietuviai pernelyg neskubėjo. Iš pradžių Lietuvių pajėgas sudarė apie 100 karininkų, karo valdininkų, karo gydytojų ir tik 50 kareivių.
Istoriko prof. Valdo Rakučio teigimu, būtent karininkai – kad ir kokie įvairūs jie bebūtų buvę , būtent karininkai išgelbėjo Lietuvos valstybę.
„Pagrindiniai herojai tose kovose yra karininkai. Jei ne jie, tai kareivių masė būtų likusi nemotyvuota, o karininkai atėjo su gana aukšta motyvacija ir kariuomenę stūmė į priekį“, – sakė V. Rakutis.
Tik gruodžio pabaigoje išplatintas atsišaukimas keturiomis kalbomis (lietuvių, lenkų, baltarusių ir žydų), kuriame ugningais žodžiais gyventojai raginami „gelbėti Lietuvos – stoti savanoriais į kariuomenę ir ginti kraštą“ nuo besiveržiančių bolševikų.
„Vienybėje, kaip broliai, pasidavę kits kitam rankas, eikime drąsiai į kovą, visi, kaip vienas, stokim už tėvynę! Lietuva pavojuje! Vokiečių kariuomenei atsitraukiant, jau įsibrovė Lietuvon svetimoji Rusijos kariuomenė. Ji eina, atimdama iš mūsų gyventojų duoną, gyvulius ir mantą.
Jos palydovai – badas, gaisrų pašvaistės, kraujo ir ašarų upeliai. Tad ginkim Lietuvą! Parodykim, jog esame verti amžiais kovotos laisvės; šiandieną Lietuvos likimas mūsų pačių rankose“, – skelbė vos gruodžio 19-ąją grįžęs į Vilnių kaip pabėgėlis, o po savaitės premjeru paskirtas Mykolas Sleževičius, kurio vaidmuo Lietuvos Nepriklausomybės kovose, anot istoriko Gedimino Kulikausko nepelnytai nutylimas.
Per mėnesį nuo Lietuvos kariuomenės įkūrimo į ją užsirašė apie 3 tūkstančius savanorių, nors dar rudenį Apsaugos komisija konstatavo, kad valstybės sienų apsaugai būtina 60 tūkst. vyrų kariuomenė. Esamų savanorių neužteko – į Lietuvą įsiveržusios bolševikų pajėgos užėmė beveik pusę šalies ir sostinę Vilnių, kur nuo Gedimino bokšto buvo nuplėšta nuo sausio 1-osios kabojusi Lietuvos trispalvė.
Kritiniu momentu Lietuvą išgelbėti padėjo ir netikėti sąjungininkai – vadinamieji saksų savanoriai. 1919 m. sausio pabaigoje-vasario pradžioje saksų savanorių pajėgas sudarė apie 4 tūkst. vyrų, maždaug tiek pat kiek tuo metu turėjo visa Lietuvos kariuomenė.
Galiausiai Lietuva apsisprendė, kad kraštą ginti turės ir šauktiniai. Vis dėlto pirmasis naujokų, gimusių 1897 ir 1898 m., šaukimas į Lietuvos kariuomenę 1919 m. vasario 13 d. ne itin pavyko: iš 17402 pašauktų vyrų, į kariuomenę priimta vos 6849, o 4802 vyrai paprasčiausiai neatvyko į karines komisijas.
Palyginimui – Estija ir Latvija tuo metu turėjo gerokai didesnes kariuomenes ir daugiau patyrusių bei aukštesnio rango karininkų. Tai lėmė ir unikalios Lietuvos istorinės aplinkybės.
„Mūsų karininkai buvo daugiausiai žemesnio rango, nes Rusijos imperijoje po 1863 m. sukilimo labai atidžiai žiūrėta į katalikus. Aukštesnio rango karininkai galėjo būti stačiatikiai, liuteronai. Tik vėliau, po 1905 m. revoliucijos ir ypač Pirmajame pasauliniame kare, po netekčių fronte 1914-1915 m. buvo rengiami trumpi 3 mėn. kursai, kuriuos baigė nemažai būsimos Lietuvos kariuomenės karininkų. Bet šiaip lietuviai patys pernelyg nesiveržė į Vilniaus karo mokyklą, kurioje studijavo daug estų ir latvių karininkų, lietuviai nenorėjo eiti į rusiškas mokyklas“, – sakė V. Rakutis.
Estų ir latvių liuteroniško tikėjimo subtilybės taip pat atsiliepė kokybei – liuteronai bibliją skaito savo kalba, o Lietuvos kariuomenėje tuo metu, anot V. Rakučio, buvo ypač daug analfabetų, tad po karo būtent kariuomenė tapo ta vieta, kur daugelis vyrų išmoko rašto.
Be to, po pirmųjų vokiečių ir rusų mūšių 1914 ir ypač 1915 m. lietuvių patirtis rusų kariuomenėje nebuvo tokia efektyvi, kaip estų arba latvių – pastarieji turėjo net savo nacionalinius dalinius, o Lietuvą okupavę vokiečiai čia tokiems daliniams kurtis neleido, karo metais daug lietuvių žuvo, pateko į nelaisvę arba pasitraukė kartu su rusais į Rusijos gilumą. Iš ten, anot V. Rakučio, kariai ir karininkai galėjo grįžti ne organizuotai, kaip, pavyzdžiui, Čekoslovakijos legionas, o pavieniui.
Tuo metu Estija sukūrė 70 tūkst. karių armiją ir netgi buvo užėmusi Pskovą, o didžioji dalis karo veiksmų vyko ne estų, o priešininkų teritorijoje.
„Estų kariuomenė atsirado anksčiau nei pati Estija. Tai jų privalumas, nes kai pas mus 1918-ųjų pabaigoje prasidėjo karas, atėjo bolševikai, mes neturėjome kariuomenės, o jie jau turėjo, jiems buvo lengviau.
Dar 1917 m. vokiečiai užėmė Latviją ir Estiją ir bandė ten sukurti provokišką Baltijos valstybę bei kurti vietos pajėgas. Estų kariuomenę iš ten ir kilo, perėmė sandėlius, jiems atiteko daug rusų ginklų, gavo penkis šarvuotus traukinius“, – estų privalumus vardijo V. Rakutis. Išties, sėkmingas estų operacijas prieš bolševikus lėmė ir geresnė dalinių organizacija, ir itin efektyvus kulkosvaidžiais ir pabūklais ginkluotų šarvuotų traukinių panaudojimas.
Prasčiausia iš Baltijos šalių
Anot V. Rakučio lietuvių kariuomenė Nepriklausomybės kovose buvo vertinama prasčiausiai iš visų Baltijos šalių. Jei latvius ir estus rėmė britai – netgi tiesiogine ugnimi iš laivų, tai lietuviai vertėsi sunkiai, jiems trūko visko – nuo ginkluotės ir amunicijos iki aprangos ir maisto.
„Pirmieji savanoriai atėjo su savo rūbais, pirmame atsišaukime parašyta, kad ateitų su savo batais, nors ne visi turėjo. Išskirtinumas – margos uniformos. Tik prie kairiosios rankovės prisiuvamas savanorio trikampis ir kepurė su geltonu langeliu. Vėliau pagal galimybes kas ką turėjo. Tik 1919 m. vasaros pagerėjo padėtis, kai gauta labdara – vokiškos, britiškos uniformos, o jau po metų žmonės buvo normaliai ginkluoti“, – teigė V. Rakutis.
Ir nors nemažą dalį ginkluotės sudarė trofėjiniai ginklai – daugiausiai vokiški arba rusiški šautuvai, jiems trūko amunicijos. Pirmieji savanoriai galėjo džiaugtis į mūšį eidami su 60 šovinių. Tik 1920 m. pabaigoje kovose su lenkais kariuomenės efektyvumas pagerėjo skyrus daugiau šovinių.
„Atlyginimas – apie 100 markių per mėnesį, bet pinigai nuvertėja labai greitai ir juos tenka išleisti maistui, nes maisto tiekimas – nereguliarus, o pats maistas – prastas: žirniai, duona – valgė tai, ką ir karo jau ir taip nualinti gyventojai valgė“, – pažymėjo istorikas.
Prastas aprūpinimas – kartais kildavo net karių ir karininkų maištai dėl visiems įkyrėjusių žirnių košių, supelijusios duonos ir prastos gyvenimo sąlygos fronte arba šalčio bei ligų košiamose kareivinėse, atsiliepė ir karių moralei.
Iš pradžių trūko drausmės, tvarkos, elementarios higienos laikymosi, o eiliniai kariai negalėdavo suprasti, kodėl turi atiduoti pagarbą kitų dalinių karininkams.
Ir nors, anot V. Rakučio, karininkai stengėsi kovoti su tokia netvarka – kartais tekdavo pistoletus panaudoti ir prieš savus, dezertyrų netrūko. Kai kurie dingdavo mūšių metu, kiti, nepripratę prie kariškos tvarkos, pasitraukdavo derliaus nuėmimo metu. Skaičiuojama, kad per visą Nepriklausomybės kovų laikotarpį iš Lietuvos kariuomenės dezertyravo apie 20 tūkst. žmonių.
Pažanga yra, bet ir atsilikimas
Vis dėlto, V. Rakutis pažymi, kad Tarpukariu lietuviai ne tik pasivijo, bet ir pralenkė latvius bei estus pagal kariuomenės kokybę. Tiesa, lygindamas prastai ginkluotus, menkai motyvuotus ir blogai aprūpintus Lietuvos karius iš Nepriklausomybės karų, V. Rakutis atkreipia dėmesį į vieną paradoksalų veiksnį.
„Mes labai stipriai atsiliekame. Tų laikų kariuomenėje jie buvo žymiai toliau pažengę. Jokia paslaptis – jie realiai kariavo, karas subrandina žmones, o tokia kariuomenė protingesnė už nekariavusią. Jie matė pralaimėjimus, pergales, artilerijos apšaudymus, žūtis.
Karininkai turėjo kovinės patirties, o mes tik teoriškai mokomės, išskyrus mūsų SOP. Pavyzdžiui, Silvestras Žukauskas gavo auksinį kardą iš caro už Šiaulių apgynimo operaciją 1915 m., prieš tai dalyvavo kare su japonais. Tai yra kovinis generolas, nesvarbu ar priima teisingus sprendimus – dėl kompentencijos abejonių nekyla.
Žinoma, reikia nepamiršti, kad saugumo problema žymiai aštresnė: tada neturėjome draugų, dideli procentai dėmesio – ne tik pinigine išraiška, skirti kariuomenei. Ten ir geriausi žmonės, ir pagarba, o juk šalis tai skurde! Mums tai nesuvokiami dalykai, tada juk nebuvo jokios ES paramos, daugelis neraštingi, o visas tas mažas BVP panaudotas kryptingai.
Net 1922 m., kai tik atsiranda litas, Lietuva jau siunčia žmones į užsienį studijuoti, o vėliau tie žmonės panaudojami. Jie rašo straipsnius, prenumeruoja spaudą iš viso pasaulio, diskutuoja, išties, labai didelis dėmesys skiriamas intelekto lavinimui, ne taip, kaip dabar, kai esą užtenka interneto arba reikia ministerijoje įrodinėti, kad žemė apvali“, – emocijų neslėpė V. Rakutis.
Tiesa, jis pripažino, kad šimtmetį pasitinkančios kariuomenės jokiu būdu neverta nurašyti ar sumenkinti, mat iki 2014 metų nustekenta kariuomenė sparčiai atgauna pajėgumus – skiria gynybai 2 proc. BVP, investuoja į ginkluotės įsigijimus, intensyvesnius mokymus, naujų pajėgumų sukūrimą arba atkūrimą, tad per pastaruosius metus pastebima akivaizdi pažanga. Be to, didesnis dėmesys skiriamas ir intelektinei kariuomenės pažangai – vis daugiau Lietuvos karių ir karininkų stažuojasi užsienyje, dirba su įspūdingus pajėgumus turinčiais sąjungininkais.
„Skiriamos labai didelės investicijos, štabai dirba, materialinio aprūpinimo lygis jau normalus, jau rezultatai yra, pažanga akivaizdi. Bet kariško proto lavinimo prasme tai – tik pirmieji žingsniai, tikiuosi, kad artimiausi metu karyba taps studijavimo objektu“, – vylėsi V. Rakutis.