Branduolinis sprogimas daugelį nužudė vietoje, dalis mirė nuo radiacijos padarinių. Spėjama, jog apytikslis aukų skaičius siekė nuo 129 iki 246 tūkst. žmonių. Milžiniškas nelaimės mastas bei tragiški branduolinių bombų padariniai paskatino tarptautinę visuomenę pradėti kalbėti apie būtinybę stabdyti branduolinių ginklų plitimą pasaulyje.
Sukūrusios branduolinį ginklą JAV tikėjosi šios technologijos monopolio, tačiau jos pėdomis netruko žengti SSRS. Sovietai pirmąjį branduolinį prietaisą išbandė praėjus vos ketveriems metams nuo sprogimų Japonijoje. Vėliau branduolinėmis valstybėmis netruko tapti ir Jungtinė Karalystė, Prancūzija bei Kinija. Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nuspręsta, jog šis branduolinio ginklavimosi procesas privalo būti pristabdytas.
1968 metais JAV kartu su kitomis panašiai mąstančiomis valstybėmis pasirašė Branduolinio ginklo neplatinimo sutartį. Ši sutartis įpareigoja penkias oficialiai pripažintas branduolines valstybes nesidalinti branduoliniais ginklais bei jų technologijomis su kitomis valstybėmis. Tuo tarpu nebranduolinės valstybės, pasirašiusios Neplatinimo sutartį yra pasižadėjusios branduolinę energiją naudoti tik taikiems tikslams. 1996 metais pasiektas dar vienas svarbus susitarimas - pasirašyta visapusiška branduolinių ginklų bandymo draudimo sutartis.
Sutartis turėjo teigiamos įtakos: Pietų Afrika, pradėjusi kurti savą bombą, vėliau branduolinę programą nutraukė ir ratifikavo Neplatinimo sutartį. Baltarusija, Ukraina ir Kazachstanas perdavė užsilikusius Sovietų Sąjungos branduolinius ginklus Rusijos federacijai ir taip pat įsipareigojo pačios jų nekurti.
Tačiau nors kelios Neplatinimo sutartį pasirašiusios valstybės iš tiesų atsisakė savo branduolinio arsenalo, dalis atvirai tam prieštaravo ir tebesipriešina iki šiol - Indija, Pakistanas ir Izraelis turi branduolinių ginklų ir niekada nepasirašė minėtos sutarties.
2003 metais Šiaurės Korėja paskelbė vienašališkai pasitraukianti iš Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties ir nuo to laiko vykdo branduolinius bandymus. Tais pačiais metais Irane, kuris yra pasirašęs Neplatinimo sutartį, pradėtas statyti urano sodrinimo kompleksas. Vakarų šalių abejonės dėl šios šalies intensijų vedė prie griežtų sankcijų ir ilgų derybų, kurių veiksmingumą, matyt, pamatysime tik ateityje. Libija su Sirija taip pat įtariamos grubiais sutarties pažeidimais.
Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties laikymąsi prižiūri Jungtinėms Tautoms (JT) atskaitinga Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) save apibrėžianti šūkiu „Atomai taikai“. Pagrindiniai šios organizacijos siekiai yra skatinti atominės energijos naudojimą taikiems tikslams, siekiant išvengti kenksmingo radiacijos poveikio aplinkai bei uždrausti ją naudoti kaip karinę priemonę. TATENAI priklauso 168 narės, kurios dalyvauja tarptautinėse konferencijose, skirtose svarbiausiems branduolinės energetikos ir ginkluotės klausimams. Šiaurės Korėja iš šios organizacijos yra oficialiai pasitraukusi.
1957 metais TATENA įkurta ne tik kaip tarptautinis forumas, bet ir siekiant teikti techninę pagalbą šalims narėms, taip užtikrinti saugų branduolinės technologijos naudojimą. TATENAI priklausančioms šalims yra teikiamos saugumo rekomendacijos, aukščiausio lygio specialistų konsultacijos bei visokeriopa pagalba nelaimių metu.
TATENA taip pat tikrina, ar valstybės nekuria branduolinių ginklų neteisėtai. Organizacija siunčia savo specialistus-inspektorius į šalis nares, siekdama įsitikinti, kad branduolinė energija yra naudojama taikiems tikslams. Prieš specialistams išvystant reaktorius, jie pažymimi specialiomis žymomis, o atominių elektrinių patalpos pradedamos stebėti vaizdo kameromis, siekiant išvengti neleistino branduolinės energijos naudojimo bei vagysčių. Austrijoje įsikūrę TATENOS mokslininkai tiria inspektorių atvežtus mėginius, siekdami išsiaiškinti, ar plutonio bei urano kiekiai yra tokie, kokius deklaruoja pačios valstybės.
2005 metais ši organizacija gavo Nobelio taikos premiją, tačiau ne visi patenkinti jos darbu. TATENA dažnai kaltinama neefektyvumu. Ji nustato saugumo standartus, tačiau jie - rekomendacinio pobūdžio ir šalys nėra įpareigotos jų laikytis. Be to, ekspertų teigimu, TATENOS atsakas į Fukušimos atominės elektrinės katastrofą buvo per lėtas ir nekoordinuotas, apsunkintas pernelyg sudėtingų biurokratinių procedūrų.
Kokių rezultatų sugebėjo pasiekti TATENA ir branduolinio ginklo neplatinimo sutartis? Šiuo metu pasaulyje egzistuoja 16000 branduolinių galvučių arsenalas. Beveik 90 % priklauso JAV ir Rusijai. Vyriausybės su branduoliniais ginklais susijusią informaciją stengiasi išlaikyti paslaptyje, todėl neaišku, kokie yra tikrieji branduolinių šalių gebėjimai ir ar šie skaičiai yra tikslūs. Vis dėlto, manoma, kad šiuo metu JAV turi 6970, Rusija– 7300, Prancūzija - 300, Kinija - 260, Jungtinė Karalystė - 215. Belgija, Vokietija, Italija, Olandija, Turkija yra NATO branduolinių ginklų dalinimosi politikos narės. Jų teritorijoje kaip atgrasymo priemonė taip pat laikomos JAV branduolinės bombos.
Tuo metu, kai buvo pasirašinėjama Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis, Amerika ir Rusija (tuometinė SSRS) turėjo po kelias dešimtis tūkstančių branduolinių galvučių. 2010 metais Rusija ir JAV pasirašė Naująją strateginės ginkluotės mažinimo sutartį. Nuo tada iki šių metų pradžios JAV atsisakė 2300 branduolinių galvučių, o Rusija jų sunaikino apie 4 tūkstančius.
Nors kiekybiškai branduolinių galvučių arsenalas mažėja, JAV, Kinija bei Rusija verčiasi per galvą besistengdamos jį modernizuoti. Teigiama, kad tai daroma siekiant saugumo ir patikimumo, tačiau galų gale tai gali reikšti, kad su mažesniu kiekiu ginklų bus galima padaryti tiek pat ar net daugiau žalos nei prieš tai. Maža to, tai gali vesti prie aršių, Šaltąjį karą primenančių lenktynių.
JAV, vedinos prezidento, kuris prieš septynerius metus į rinkimus atėjo su pažadu galiausiai išvaduoti pasaulį nuo branduolinių ginklų, patvirtino 3 trilijonų JAV dolerių vertės branduolinių ginklų atnaujinimo programą. Nesunku suprasti, kodėl tai kelia nerimą kitoms šalims ir kodėl jos jaučiasi motyvuotos pasekti JAV pavyzdžiu. JAV ir Kinija jau dabar kuria naujus garso greitį viršijančius branduolinio ginklo nešėjus. Bijoma, kad Rusija greitu metu gali pažeisti branduolinio ginklų bandymo draudimą, norėdama išbandyti mažesnius ir efektyvesnius naujos kartos ginklus.
B. Obamos pažadas sumažinti branduolinių ginklų vaidmenį JAV nacionalinio saugumo strategijoje buvo viena iš Nobelio komiteto cituojamų priežasčių, už ką šiam prezidentui buvo įteikta Nobelio taikos premija. 2010 metų planai buvo ambicingi, bet pamažu ginklų mažinimas virto jų modernizacija. Ilgoje perspektyvoje modernizacija sumažintų branduolinį arsenalą, bet teigiami jos rezultatai pasijaustų tik po trisdešimties metų.
Jei prieš tai nuo branduolinio ginklo naudojimo atbaidė garantuoto abipusio susinaikinimo baimė (angl. Mutual Assured Destruction), naujos kartos ginklai dėl savo preciziškumo ir sąlyginai mažesnės žalos gali sugundyti pasaulio lyderius juos išmėginti vieniems prieš kitus.
Ar yra tikimybė, kad viena iš patikimomis laikomų šalių panaudotų atominį ginklą? Atskleista, jog Sirijos krizės metu, po to kai buvo panaudotas cheminis ginklas, JAV neatmetė galimybės panaudoti branduolinį ginklą. Teoriškai toks atsakas galimas ir tuomet, jei būtų įrodyta, kad kuri nors šalis nesilaiko ne tik cheminio, bet ir biologinio ar branduolinio ginklo neplatinimo sutarčių. Šiuo atžvilgiu nenuspėjamosios Šiaurės Korėjos klausimas tampa dar svarbesniu.
Šiaurės Korėjos lyderis Kim Jong Unas, panašiai kaip ir jo pirmtakai, yra įsitvėręs branduolinių ginklų idėjos. Jo kalbose prieš Vakarus nukreipta retorikai liejasi laisvai, pabrėžiant, kad Šiaurės Korėjai yra būtina turėti branduolinį ginklą norint apsiginti nuo galimų atakų.
Užfiksuotas jau ne vienas draudžiamas branduolinis bandymas. Atsakydama į paskutinius pažeidimus JT Saugumo taryba patvirtino griežčiausias sankcijas prieš Šiaurės Korėją, bet nepanašu, kad Kim Jong Uną tai pernelyg gąsdintų.
Deja, kiek iš tikrųjų pažengusi Šiaurės Korėjos branduolinė programa, niekas nežino. Manoma, kad šiuo metu Šiaurės Korėja turi mažiau nei 15 branduolinių galvučių. Ir nors turėti branduolinį užtaisą yra viena, tačiau sukurti patikimą šio užtaiso nešėją reikia daug resursų ir žinių, čia labiau gąsdina ne branduoliniai pajėgumai, o neprognozuojama politika.
Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis turi vieną didžiulį trūkumą – ji pripažįsta kiekvienos jos narės teisę naudoti branduolinę technologiją energetikos tikslais. Bėda ta, jog tiek bombos, tiek elektra yra gaminamos iš tų pačių medžiagų, o tarptautinės organizacijos yra praktiškai bejėgės sustabdyti šalį, kuri iš tiesų nori pasigaminti branduolinį ginklą.
Pastaruoju metu situacija ganėtinai trapi. Akivaizdu, jog tradicinis branduolinių galvučių skaičiavimas ir jų transportavimo gebėjimų vertinimas tampa nebepatikimais rodikliais siekiant pamatuoti šalies branduolinius gebėjimus. O tarptautinė bendruomenė mažai ką gali padaryti prieš šalis, kurios nesutinka būti branduolinio ginklo neplatinimo judėjimo dalimi.
Nerimą kelia ir kiti klausimai: ką iš tikrųjų gali tarptautinės organizacijos, kurias smaugia biurokratija, ir kiek branduolinio karo tikimybė priklauso nuo atskirų valstybių atsakomybės jausmo bei geros valios? Ir kas kelia daugiau rizikos – nenuspėjamos autoritarinės valstybės ar savo didžiausias priešininkes provokuojančios JAV?