Tai karas, pareikalavęs daugiau gyvybių ir turėjęs kur kas didesnę įtaką Rusijos visuomenei bei vidaus politikai, nei Ukrainos konfliktas, panašu, turės.
Jeigu Rusijos įvykdyta Krymo aneksija padėjo pakelti kritusius šalies prezidento Vladimiro Putino reitingus, tai į valdžią jį atvedė pirmiausiai Antrasis Čečėnijos karas. Praėjus penkiolikai metų nuo jo pradžios galo vis dar nematyti.
Rusijos Šiaurės Kaukazas – regionas, kur yra Čečėnija – purtomas smurto nuo 1991 metų. Per pirmuosius keturis 2014 metų mėnesius teroristiniai išpuoliai čia pareikalavo apie 110 gyvybių. Tai regionas, kuriame tarpsta skurdas bei nedarbas ir kur Kremlius palaiko visą eilę kriminalinių ir deviantinių veiklų, įskaitant korupciją, klanų hegemoniją, savivalę bei valstybės remiamą brutalumą.
V. Putinui pasitikėjimą ir reputaciją užtarnavo jo reakcija į 1999 metų rugsėjį įvykdytus daugiabučių sprogdinimus trijuose Rusijos miestuose, per kuriuos žuvo beveik trys šimtai žmonių. Šie sprogdinimai apaugo spekuliacijomis – nors Kremlius apkaltino čečėnus, tačiau kai ketvirtame mieste buvo rasta nesprogusi bomba, pasirodė, kad sprogimų kaltininkai yra Rusijos agentai. Nors V. Putinas Antrąjį Čečėnijos karą pradėjo mėnesiu anksčiau, būtent daugiabučių sprogdinimai sukėlė patriotinio patoso bangą ir garantavo jam prezidento postą. Jis buvo ir toliau lieka karo laiko lyderis.
V. Putinas, pasinaudojęs nestabilumu Šiaurės Kaukaze, sukūrė Rusijoje savo valdžios vertikalę – po 2000 metų prezidento rinkimų jis tuojau pat centralizavo ir ekonominę, ir politinę valdžią.
Paskatintas šios sėkmės, 2002 metų balandį Rusijos prezidentas paskelbė Antrojo Čečėnijos karo pabaigą. Šis pranešimas buvo akivaizdžiai per ankstyvas: mažiau nei po mėnesio Šiaurės Kaukazo kovotojai pradėjo dvejus metus trukusią terorizmo kampaniją Rusijoje, įskaitant ir 2004 metų įkaitų dramą Beslano mokykloje, per kurią žuvo beveik du šimtai vaikų. Po šios smurto bangos V. Putinas paskelbė, kad Rusijos regioniniai gubernatoriai bus skiriami centralizuotai, be to bus pertvarkyta šalies rinkimų sistema.
Nepaisant Čečėnijos kovotojų lyderio Šamilio Basajevo mirties (neaiškiomis aplinkybėmis) 2006 metais, sukilimas tęsėsi toliau. 2007 metais jis atgimė kaip „Kaukazo emyratas“, vadovaujamas čečėnų teroristo Doku Umarovo, kurio tikslas buvo įsteigti pietų Rusijoje islamo kalifatą.
Kremlius iš pradžių naujos organizacijos nevertino rimtai ir iki 2009 metų balandžio palaipsniui užbaigė dešimtmetį trukusias antiteroristines operacijas Čečėnijoje. Viskas pasikeitė po 2010 metų kovo mėnesį įvykdyto teroristinio išpuolio Maskvos metro ir 2011 metų sausį surengto išpuolio Tarptautiniame Domodedovo oro uoste.
Abu šie įvykiai pareikalavo 75 žmonių gyvybių.
Rengiantis 2014 metų Sočio olimpinėms žaidynėms Šiaurės Kaukazo sukilėliai prisiėmė atsakomybę už tris mirtinus bombų sprogimus Rusijos pietuose esančiame Volgograde. 2013 metais Šiaurės Kaukaze žuvo virš pusės tūkstančio žmonių. Ir, nepaisant D. Umarovo mirties (kaip ir jo pirmtako Š. Basajevo – miglotomis aplinkybėmis), sukilėliai ir toliau kovoja, dabar jau vadovaujami naujojo lyderio dagestaniečio Ali Abu-Mukhammado. A. Abu-Mukhammadas pažadėjo Rusijai smogti „triuškinančius kirčius“.
Tebesitęsiantis nestabilumas Šiaurės Kaukaze pasako daugiau nei bet kokie žodžiai apie tai, kaip V. Putino Rusijoje projektuojama valdžia. V. Putino laikysena Ukrainos klausimu gali sudaryti visagalio stipruolio įspūdį, tačiau realybė tokia, kad jis ne tik kad nekontroliuoja, bet ir niekada nekontroliavo visos Rusijos.
Norint tuo įsitikinti pakanka pažvelgti į Šiaurės Kaukazą. Visa kita tėra akių dūmimas, kaip ir neįmanomai aukšti V. Putino rinkimų rezultatai 2012 metų prezidento rinkimuose.
Tačiau tai taip pat atspindi tarptautinės bendruomenės abejingumą šiam regionui. Vakarai neturi praktinių sprendimų Rusijoje vykstantiems karams bei, iki pastarųjų įvykių, ir valios drąsiai pasipriešinti V. Putinui.
Kadangi Antrasis pasaulinis karas prasidėjo ne dėl Adolfo Hitlerio vykdyto Vokietijos žydų persekiojimo, o jo invazijos į Lenkiją, tai V. Putino tarptautinė kvailystė galiausiai sukėlė Vakarų sugėdinimą. Tokia V. Putino taktika numalšinti islamistų maištininkus Šiaurės Kaukaze galėjo pastūmėti čečėnų diasporos Europoje radikalėjimą, tačiau tam Vakarai didelio dėmesio neteikė.
Panašiai nutiko ir su šiais metais Europos žmogaus teisių teismo priimtu sprendimu, kad Rusija Antrojo Čečėnijos karo metais pažeidė keturiolikos civilių vyrų „teisę į gyvenimą“ – tai nesulaukė jokio dėmesio. Vakarų lyderių akyse Rusijos karas Šiaurės Kaukaze turi mažai ką bendro su jos platesniais mėginimais destabilizuoti pasaulinį saugumą.
Tačiau Šiaurės Kaukazas nėra pavienis atvejis. V. Putinas atėjo į valdžią deklaruodamas, kad „mano misija, mano istorinė misija – tai skamba pompastiškai, bet tai tiesa – išspręsti situaciją Šiaurės Kaukaze“.
Turint omenyje tokias ambicijas, nenuostabu, kad jis dabar save pozicionuoja kaip rusakalbių gynėją visos buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje. Be to, Šiaurės Kaukazo respublikos aršiai palaikė Rusijos vykdomą Krymo aneksiją. V. Putino valdoma marionetinė Čečėnijos vyriausybė siuntė savo samdinius į rytinę Ukrainą kovoti kartu su prorusiškai nusiteikusiais separatistais.
Kijevui dar didesnį nerimą turėtų kelti tai, kad V. Putinas „čečėnizacijos“ politiką – regiono lyderiais skiria prorusiškus Kremliui lojalius asmenis, kurie vėliau į savo rankas paima visą valdžią – taiko ir Kryme.
V. Putinas atėjo į valdžią ant „mažo pergalingo karo“ Čečėnijoje kupros, dabar jis pakartotinai patvirtino savo populiarumą panašiais siekiais Ukrainoje. Tačiau Šiaurės Kaukazo pamoka aiški: tokie karai niekada nebūna maži ir retai kada pasibaigia taip, kaip prognozuoja jų planuotojai. Užuot pademonstravę galią, dažniausiai jie atskleidžia silpnumą.