Romos dominavimo laikais nukryžiavimas buvo populiari bausmė už tokio pobūdžio nusikaltimus, jokia kita valstybė tokios mirties bausmės netaikė, rašoma www.newsweek.com.
Dar du vyrai, kurie buvo nukryžiuoti kartu su Jėzumi, kai kurių kalbų vertimuose vadinami „vagimis“, bet žodis taip pat gali būti verčiamas kaip „sukilėliai“, kuris patvirtintų faktą, kad nukryžiavimas galėjo būti politinis įrankis susidoroti su maištininkais ir taip parodyti kitiems visuomenės nariams, kokia bausmė jų laukia, jeigu jie nuspręs nepaklusti, rašo „Newsweek“.
„Romėnai prieš užkariautas tautas taikė tiek atsitiktinį, tiek tikslinį smurtą. Jie nukryžiavo dešimtis tūkstančių žmonių“, – Teologų sąjungos seminaro Niujorke metu teigė Naujojo Testamento tyrinėtojas Hal Taussig.
Nors Romos imperijoje buvo taikomos ir kitokio pobūdžio itin žiaurios bausmės (smaugimas, užmėtymas akmenimis, deginimas, virimas karštame aliejuje), tačiau ekspertai teigia, kad nukryžiavimas siuntė kur kas ilgiau išliekančią žinutę.
„New York Times“ bestselerių autorius Stephen Mansfield įsitikinęs, kad nukryžiavimas buvo „valstybės teroro aktas“.
Jėzus galėjo būti tik įrankis politinės galios varžybose. Teigiama, kad yra įrodymų, kad už Jėzaus suėmimo slepiasi Poncijaus Piloto baimė dėl prasidedančio sukilimo. Vieno iš Biblijos veikėjo Barabo, kurio buvo pasigailėta, egzistavimas taip pat verčia manyti, kad Poncijus Pilotas iki apklausiant Jėzų jau buvo susidūręs su sukilėliais.
Kai kurie mokslininkai spėja, kad du vyrai, kurie buvo nukryžiuoti kartu su Jėzumi jam iš kairės ir iš dešinės galėjo būti Barabo bendrininkai. Aiškus įrodymas, kad Jėzaus nukryžiavimas galėjo būti politinio pobūdžio – Poncijus Pilotas atsikratė „mesijo“, kuris galėjo suskaldyti visuomenę, todėl Romos valdovas pareikalavo nukryžiuoti Jėzų ir pasiųsti žinią, kad toks likimas lauks visų, kuriuos piligrimai paskelbs „žydų karaliumi“.
„Nukryžiavimas pirmiausia buvo kankinimo metodas, o tik po to mirties. Tai buvo labai žiauri žmogaus nužudymo forma“, – teigia „King's“ koledžo, įsikūrusio Londone, psichologijos katedros vadovas Jerem Ward.
Sakoma, kad nukryžiuotas Jėzus mirė po šešių valandų. J. Ward teigia, kad tai, kaip greitai nukryžiuotasis numirs, priklauso nuo asmens sveikatos būklės ir kaip su žmogumi buvo elgiamasi, kol jis buvo nukryžiuotas.
„Jie buvo nuolat plakami ir turėjo bent jau dalį kelio patys nusinešti kryžių į egzekucijos vietą, todėl kai pagaliau pasiekdavo savo mirties vietą jau būdavo labai traumuoti. Greičiausiai praradę nemažai kraujo“, – sakė J. Ward.
Kai kurie galėjo ištverti dieną ir net ilgiau, išgyvenimo laikas priklausė ir nuo to, kaip su jais buvo elgiamasi po to, kai jie buvo prikalti prie kryžiaus.
„Išgyventi daugiau šansų turi tie, kurie išlaikydavo kūno svorį ant kojų, svoris, kuris tenka rankoms, turi būti mažesnis, tada galima taisyklingai kvėpuoti. Palaipsniui darosi vis sunkiau ir sunkiau, todėl nebeįmanoma išlaikyti kūno svorio“, – įsitikinęs „King's“ koledžo, įkūrusio Londone, psichologijos katedros vadovas J.Ward.
„Yra įrodymų, kad kartais sargai patys sulaužydavo kojas, kad pagreitintų nukryžiuotojo mirtį“, –pridūrė J. Ward. Biblijoje rašoma, kad būtent tai ir buvo padaryta iš abiejų pusių prie Jėzaus kentėjusiems vyrams.
Apibendrindamas mokslininkas teigė, kad tai yra „siaubingas būdas ką nors nužudyti, tačiau taip turėjo atsitikti“.