Veiksmo filmas apie savo nepriklausomybę paskelbusių „respublikų“ pasipriešinimo kovų dalyvių žygdarbius, kuris atrodė niekada nesibaigs, iš Rusijos televizijos ekranų dingo. Televizijos žiūrovui – o politinėje erdvėje Rusijos gyventojas ir yra televizijos žiūrovas, jis neturi nei kitų teisių, nei kitų funkcijų, jis tik turi žiūrėti ir pritarti – reikia naujo superfilmo. Ir jis atsirado.
Sezono premjera – „Rusija nugali „Islamo valstybę“ Sirijoje“ – įvyko rugsėjo 27 dieną visose federalinių televizijos kanalų informacinėse ir analitinėse laidose. Reklamos kampanija, kaip ir galima tikėtis, prasidėjo dar anksčiau.
Pranešimų apie įvykius Ukrainoje naujienų laidose nuolat mažėjo – informacinės-analitinės sistemos „Madialogija“ duomenimis, rugsėjo mėnesį ši tema televizijos kanaluose buvo minima vos 250 kartų. Palyginimui, rugpjūčio mėnesį – 750 kartų, o, pavyzdžiui, vasarį – daugiau kaip 1250 kartų. Paskutinę rugsėjo dieną prasideda karinė operacija Sirijoje – paskelbtas teisėtas karas, kurio nereikia gėdytis. Netgi atvirkščiai – juo galima ir reikia didžiuotis.
Po Ukrainos
Propagandinė kampanija, kurią oficialioji žiniasklaida, pirmiausia televizija, vykdo nuo Maidano pradžios, pasirodė esanti labai veiksminga. Jai ne šiaip sau pavyko pagrįsti Rusijos valdžios veiksmus (o kartais ir neveikimą). Ji pakeitė Rusijos gyventojų sąmonę. Tai, reikia pripažinti, didelė režimo ir jos specialistų, dirbančių su visuomenės nuomone, kūrybinė sėkmė. Vis dėlto, tuo pačiu tai ir rimta problema.
Rusijos gyventojui buvo pasiūlyta vientisas pasaulio paveikslas ir jis pradėjo gyventi šiame pasaulyje. Šio pasaulio centre – Rusija, paskutinis tradicinių vertybių (juk jos – bendražmogiškos) bastionas. Rusija atsistoja nuo kelių, susigrąžina protėvių žemes ir neleidžia žmonijai panirti į chaosą. Aplinkui priešai, o išorės priešai yra svarbesni už vidinius. Vidaus priešai, apskritai, savaime neegzistuoja, jie priklausomi nuo išorinių, jie ima iš išorinių pinigus ir veikia pagal jų užsakymą.
Kažkur Rusijos pakraščiuose (čia propagandininkams padėjo žodžio „Ukraina“ etimologija) išorės priešams pavyko pasėti nesantaiką. Galvą pakėlė fašizmas. Atskiruose regionuose, beje, atsirado didvyrių, kurie sugebėjo pasipriešinti fašizmui su ginklu rankose. O ten, kur didvyrių neatsirado – ten katastrofa.
„Fašizmas“ čia yra esminis žodis. Kova su fašizmu – koncepcija, kuri leidžia savo veiksmus įrašyti į istoriją, nubrėžti tiesią liniją nuo Pergalės, kurios jubiliejus buvo švenčiamas su neįtikėtinu užmoju, iki šiandienos pergalių, realių ir įsivaizduojamų.
Rusijos valdžios užduotis – padėti broliškai Donbaso liaudžiai kovoje su atgimusiu fašizmu, taip pat neleisti pasikartoti „Ukrainos scenarijui“ pačioje Rusijoje. O vienintelė Rusijos piliečio (jis gi – televizijos žiūrovas) užduotis – jokiu būdu netrukdyti valdžiai.
Schema pasiteisino. Rusijos gyventojas patikėjo. Žodžiai „fašistas“ ir „banderovininkas“ į kasdieninį žodyną įėjo kaip bendrojo naudojimo keiksmažodžiai. „Kijevo chuntos“ žvėriškumus aptarinėjo tramvajuose ir virtuvėse, tad šalies viduje susiklosčiusi situacija protų nebevargino. Negana to – o tai kaip tik ir yra problema – Rusijos gyventojas įprato prie savo naujojo pasaulio paveikslo ir dabar jam reikia nuolatinio informacinio primaitinimo. Negalima tiesiog imti ir nutraukti transliuoti tai, be ko gyvenimas jau neįsivaizduojamas. Negalima leisti žiūrovui (jis gi – Rusijos gyventojas) apsidairyti aplinkui ir susimąstyti. Negalima leisti jam grįžti į Rusiją.
Naujos užduotys
Tokiu būdu propaganda turi du tikslus. Pirma, paaiškinti įvykusią prioritetų kaitą. Pasakyti, kodėl būtina kariauti su radikaliais islamistais (į kurių gretas urmu nurašyti visi Sirijos prezidento Basharo al-Assado priešai) Sirijoje. Antra – o tai kur kas subtilesnis tikslas – Rusijos gyventoją nuo naujienų apie Ukrainos karą ne šiaip sau persodinti prie naujienų apie karą kokiose nors tolimose ir neaiškiose dykumose, o padaryti tai maksimaliai atsargiai, išsaugojant įsivaizduojamo pasaulio, kuriame Rusijos gyventojas įprato gyventi, struktūrą. Juk ši struktūra paaiškina ir pilietinio veikimo šalies viduje nepriimtinumą, ir ne šiaip sau pasikėsinimo į valdžią, bet netgi kokių nors kritinių klausimų dėl jos veiksmų nusikalstamumą.
Propaganda nepatyrė jokių sunkumų su siekiu priversti Rusijos gyventojus įsijausti į Donbaso bėdas ir piktdžiugauti dėl „sąmoningųjų“ (rus. „svidomyje“ – posovietiniu metu įsišaknijęs Ukrainos nepriklausomybės šalininkų pravardžiavimas, red.) nesėkmių – Ukraina šalia. Dauguma rusų taip ir neišmoko priimti jos rimtai, kaip savarankiškos ir nepriklausomos valstybės. Ten – broliška tauta (galbūt išskyrus Lvovą su apylinkėmis). Apskritai – mūsų tauta. Savi. Kalbantys rusiškai ir prie ukrainietiškos „šnektos“, iš kurios taip malonu pasijuokti, pereinantys nebent apėmus nacionaliniam pasiutimui. Tokioje schemoje įsikišimas į svetimus reikalus atrodo savaime suprantamu. Juo labiau, kad ir išorės priešas taip pat yra bendras. Tiesiog ten jam pavyko laimėti, gali būti, kad laikinai.
Su arabais, žudančiais vieni kitus nesuprasi kur, viskas kitaip. Damaskas – ne Donbasas. Su jais nesieja bendra istorija ir bendra kalba. O pats baisiausias dalykas propagandai yra tai, kad išorės priešas ten dabar pasirodo esąs dar ir sąjungininkas. Rusija kariauja prieš „Islamo valstybę“. Ir amerikiečiai kariauja prieš „Islamo valstybę“. Blogai, neveiksmingai ir neteisingai, tačiau kariauja.
Taikos kūrimo logika
Propaganda prieštaravimų nebijo – televizijos žiūrovo pasaulyje apskritai nėra „vakar“, tik vienas amžinas „dabar“. 2015 metų rugpjūčio 4 dieną televizijos kanalai transliavo oficialų Kremliaus pranešimą: „Rusijos pajėgų dalyvavimas Sirijos konflikte negalimas. Rusijos aviacija taip pat nedalyvaus „Islamo valstybės“ oro atakose kartu su JAV. Niekas iš televizijos laidų vedėjų, komentuodami Rusijos prezidento administracijos vadovo Sergejaus Ivanovo rugsėjo 30 dienos pasisakymą Federacijos Taryboje, šių žodžių neprisiminė. S. Ivanovas pateikė apytikslę schemą, paaiškinančią karo veiksmų Sirijoje būtinybę. Pirma, „kalba eina išskirtinai apie nacionalinius Rusijos Federacijos interesus“. Antra, Rusijos piliečių, kovojančių „Islamo valstybės“ pusėje, skaičius auga „ne dienomis, o valandomis“. Trečia, jeigu jie nebus sustabdyti tol, kol kovoja su teisėtu Sirijos prezidentu B. al-Assadu, jie sugrįš ir žudys Rusijos gyventojus čia. S. Ivanovas Vladimiro Putino vardu paprašė Federacijos Tarybos leidimo Rusijos pajėgoms veikti užsienyje. Federacijos Taryba leidimą suteikė ir jau po kelių valandų Rusijos karinės oro pajėgos smogė Homso miestui.
Regis, kad žiniai apie karo pradžią niekas nebuvo pasiruošęs. O juk tereikėjo paprasčiausiai dėmesingai žiūrėti televizorių. Dar rugsėjo 27 dieną laidoje „Vesti nedeli“ Dmitrijus Kiseliovas beveik pažodžiui nuspėjo Sergejaus Ivanovo žodžius. Jo laida, kaip ir visos informacinės ir analitinės programos tą dieną, buvo skirtos daugiausiai V. Putino pasiruošimui kalbėti Jungtinėse Tautose.
Jokio Donbaso. Kažkur pačioje pabaigoje pasirodė kuklus siužetas apie naujus nevykusius nelaimingos Ukrainos vyriausybės sprendimus. Pirmiausia buvo parodyti kadrai iš Sirijos karo, kuriuos lydėjo direktyvinis, programuojantis televizijos laidų vedėjo komentaras. „Svarbiausia tema – Sirija… Tai mūsų svarbiausias sąjungininkas, kuris tiesiogiai, kaip Putinas sako, „teritorijoje“, priešinasi teroristinei „Islamo valstybei“. JAV nori nuversti B. al-Assadą, ir „šia prasme“ jie yra „toje pačioje fronto linijoje su barbarais“.
„Rusija supranta, kad jeigu B. al-Assado vyriausybė žlugs, tai teroristai turės jėgų toliau judėti į mūsų šalį… Todėl verčiau sustabdyti barbarus ten“. Taip pat buvo paminėti „tūkstančiai išeivių iš buvusios Sovietų Sąjungos šalių, įskaitant Rusijos piliečius“, kovojantys už „Islamo valstybę“. Ir vėl: „Jau verčiau juos nukenksminti ten“. D. Kiseliovas anonsavo karą likus trims dienoms iki Federacijos Tarybos sprendimo.
Tai ir yra naujos propagandinės schemos karkasas: mes ginamės nuo realios teroristų įsiveržimo grėsmės (beje, kur kas realesnės nei „Dešiniojo sektoriaus“ įsiveržimas, kuriuo tas pats D. Kiseliovas dar visai neseniai retkarčiais baugino televizijos žiūrovus). B. al-Assadas – savas. Jis todėl ir nepakeičiamas, kad yra paskutinis pasipriešinimo teroristams bastionas. Amerikiečiai suformavo itin neveiksmingą koaliciją kovai su „Islamo valstybe“, todėl kad jų „negąsdina terorizmo slinkimas į mūsų pusę“. „Jie toli, o mums teks gyventi šiame pusrutulyje“. V. Putinas dar birželio mėnesį sukūrė tikrą, veiksmingą koaliciją. Atėjo laikas veikti.
Caras-propagandininkas
V. Putino kalba Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje – tai dar vienas produktas vidaus vartojimui, medžiaga propagandinėms interpretacijoms. Rugsėjo 28 dieną kanalas „Rossija-24“ paleido skaitliuką, skaičiavusį minutes iki posėdžio pradžios. Atmosferą kaitino kaip galėjo, ir neatsitiktinai būtent V. Putinas pasakė pagrindinius žodžius, kurių taip trūko naujam propagandiniam pasaulio paveikslui.
Pakartojęs pasiūlymą kovai su „Islamo valstybe“ kurti teisingą koaliciją, jis palygino ją su antihitlerine, o islamistus – su naciais: ir vieni, ir kiti „sėja blogį ir neapykantą žmogui“. Beje, tai tiesa.
Todėl visuose kanaluose pasirodė nesibaigiantys komentarai. Įprasti personažai, nuo 2013 metų samprotavę apie ukrainietiškus reikalus Vladimiro Solovjovo ir Piotro Tolstovo draugijoje, visi kaip vienas staiga virto ekspertais Artimųjų Rytų klausimais. Irina Jarovaja V. Putino kalbą pavadino „oriausia pozicija“. Igoris Koročenka apie Baracką Obamą atsainiai burbtelėjo: „Tai buvo pralaimėjusiojo kalba“. Tiksliau ir trumpiau už visus likusius pasisakė holdingo „News Media“ vadovas Aramas Gabrelianovas. Kalbos metu socialiniame tinkle „Twitter“ jis parašė: „Pasididžiavimas!!!“ O kiek vėliau: „Pasaulio lyderis!!!“
Po oficialaus karinės operacijos pradžios paskelbimo patriotinį pasigėrėjimą pakeitė militaristinis gėrėjimasis, o naujas serialas pasirodė esąs jau įprastas serialas, tik didvyriško Donbaso sukilėlio vaidmenyje atsidūrė Sirijos prezidentas B. al-Assadas. Nacistinės chuntos vaidmenyje – „barbarų kalifatas“. Iš esmės, irgi nacistinis. Ir Rusija jau nesigėdydama, gindamasi nuo teroristinės grėsmės, veikia gėrio jėgų pusėje. Ne šiaip sau, o paprašius teisėtai Sirijos valdžiai. Kitaip nei kai kurie apsišaukėliai.
Pažinimo džiaugsmas
Rugsėjo 28 dieną kanalo „Rossija-24“ eteryje pasirodė siužetas apie mūšius Damasko pakraštyje. Korespondentas Jevgenijus Podubnas žiūrovams yra pažįstamas iš siužetų apie Donecką, su tuo pačiu šalmu ir ta pačia neperšaunama liemene. Aplinkui – didvyriški pasipriešinimo kovų dalyviai (jis taip ir sako apie B. al-Assado kariuomenę: „iš esmės, tie patys sukilėliai“). Tiesiog jie šiek tiek tamsesnio gymio, nei televizijos žiūrovui įprasti Donbaso herojai. Nors, gali būti, tai tik parado suodžiai. Ir šaukiniai jų arabiški, kol kas svetimi ruso ausiai. Vietoj sniego – smėlis. Ir griuvėsiai, tokie panašūs į Donecko oro uosto. Beje, visi griuvėsiai panašūs.
Nuo rugsėjo 30 dienos televizijos ekranuose – nauji kadrai, vietoj kameros – optiniai taikikliai, tai, ką mato pilotai prieš bombardavimą. Namai primena kubelius. Sprogimas. Lengva pergalė. Konstantinas Kosačiovas, šiek tiek aplenkdamas įvykius, jau spėjo pavadinti Sirijoje vykstančią operaciją „Rusijos sėkme“ ir tuo pačiu „kaulu Vakarų gerklėje“.
Tai ir yra šios akimirkos propagandininkų pasiūlymas televizijos žiūrovui – maksimalus naujųjų peizažų pažinumas. Senieji žodžiai naujam karui apibūdinti. Pasididžiavimas. Įprastas patriotinis susižavėjimas. Dėl savo nemokšiškumo sugėdintas išorės priešas, kuris vis dėlto ne visai priešas. O tas priešas, kuris visai priešas – naikinamas tiesioginiame eteryje.
Tai, kas nutylima – pirma, karo kaina. Rubliais. Klausimo „kiek tai kainuoja“ niekas televizoriuje nebando užduoti. Antra, Rusijos nuostolių perspektyvos. Juo labiau, kad informacija apie karo nuostolius taikos metu buvo įslaptinta gegužės mėnesį specialiu prezidento dekretu. Trečia, didelių miestų gyventojų jau beveik užmirštas baimės dėl potencialaus teroro išpuolio jausmas. To paties teroro išpuolio, kuris būtų toks tikslingas šiame naujame-sename propagandiniame pasaulio paveiksle.