Viktorija Girinskienė. Nacionalinio saugumo grėsmės Lietuvoje

Pastaraisiais metais Lietuvoje politinis ir visuomeninis gyvenimas patyrė reikšmingų pokyčių. Žmonių saugumo pojūtis ir pasitikėjimas valstybės institucijomis kito: tarp optimizmo ir susirūpinimo, kadangi pastaraisiais metais visuomenė susidūrė tiek su išorinėmis grėsmėmis, tokiomis kaip geopolitinė įtampa Rytų Europoje ir augančios informacinės atakos, tiek su vidiniais iššūkiais: augančiu nusikalstamumu, korupcijos skandalais ir viešojo sektoriaus efektyvumo trūkumu.

Visuomenė yra susirūpinusi dėl augančio socialinio susiskaldymo, neapykantos kalbų ir abejonių dėl teisėsaugos gebėjimų užtikrinti saugumą kasdieniame gyvenime. Lietuva kaip moderni demokratinė valstybė susiduria su įvairiais nacionalinio saugumo iššūkiais, kurie apima ne tik išorės grėsmes, bet ir vidaus problemas. Nacionalinis saugumas šiandien tampa vis labiau priklausomas nuo gebėjimo spręsti tiek tradicinius, tiek naujai atsirandančius iššūkius – nuo kibernetinių atakų ir dezinformacijos iki socialinės nelygybės ir įstatymų viršenybės užtikrinimo.

O kalbant apie nacionalinę grėsmę, dažniausiai įsivaizduojamos išorės grėsmės yra karinės, politinės ar ekonominės, tačiau tai ir bet kokie veiksniai ar jėgos, kurie kelia pavojų valstybės stabilumui, jos piliečių saugumui, viešajai tvarkai ar svarbiausioms šalies vertybėms. Ne mažiau pavojingos yra vidaus grėsmės, tokios kaip socialinis susiskaldymas, neapykantos kurstymas, nusikalstamumo augimas, nestabilios psichikos asmenų veikla. Nacionalinė grėsmė gali atsirasti ir tada, kai valstybės institucijos praranda piliečių pasitikėjimą arba nesugeba užtikrinti socialinio teisingumo ir tvarkos.

Tai, ką pastaruoju metu stebime viešojoje erdvėje, atskleidžia ne tik socialinius iššūkius, bet ir signalus, kad Lietuvos nacionalinis saugumas gali būti pažeidžiamas ne tik išorės priešų, bet ir vidinių problemų. Pavyzdžiui, neseniai šalyje didelį rezonansą sukėlė atvejis, kai nestabilios psichikos moteris pagrobė vaiką iš prekybos centro. Šis įvykis sukėlė visuomenės nerimą ir privertė daugelį žmonių susimąstyti: „Ar tai galėjo būti mano vaikas?“ Kaimynai ir aplinkiniai jau ilgą laiką jautėsi nesaugūs dėl šios moters nenuspėjamo elgesio, tačiau tinkamos pagalbos ji nesulaukė. Šis atvejis kelia rimtų klausimų apie psichikos sveikatos priežiūros sistemos efektyvumą Lietuvoje – ar esame pajėgūs laiku atpažinti ir valdyti tokias grėsmes, kol jos neperauga į didesnius pavojus?

Pagrobto vaiko situacija ne tik atskleidžia visuomenės saugumo spragas, bet ir kelia rimtų abejonių dėl socialinės apsaugos, teisėsaugos ir psichikos sveikatos priežiūros sistemų veikimo efektyvumo Lietuvoje. Nors Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas numato galimybę hospitalizuoti asmenis be jų sutikimo, jei jie kelia pavojų sau ar kitiems, praktikoje matome, kad tokios priemonės dažnai yra nepakankamai veiksmingos arba taikomos per vėlai. Teisinė bazė egzistuoja, tačiau jos praktinis taikymas išlieka iššūkiu, dažnai dėl biurokratinių kliūčių, lėšų trūkumo ar nepakankamo specialistų skaičiaus.

Ši situacija atskleidžia esminę problemą – prevencijos ir ankstyvosios intervencijos svarbą. Tinkamai veikianti sistema turėtų užtikrinti, kad grėsmingi signalai būtų pastebėti dar prieš įvykstant pavojingiems incidentams, tačiau šiandien, deja, esama ženklų, kad tokios grėsmės dažnai lieka nepastebėtos ar ignoruojamos. Todėl būtina ne tik stiprinti psichikos sveikatos infrastruktūrą, bet ir gerinti visuomenės informuotumą bei teisėsaugos ir socialinės apsaugos bendradarbiavimą, siekiant efektyvesnio ir operatyvaus grėsmių valdymo.

Kita nacionalinio saugumo grėsmė kyla iš agresyvių viešų pasisakymų ir neapykantos kurstymo. Neseniai vienas viešosios nuomonės formuotojas išsakė skandalingą frazę: „Čia klausimas tik tas, ką pirmiau daryti: atimti vaikus ir tada juos sušaudyti, ar... Ne, aišku, atimti vaikus ir tada. Vaikus reikia atimti iš tokių.“ Šis pasisakymas sukėlė visuomenėje pasipiktinimo bangą. Tokia retorika daro neigiamą įtaką tam tikrai visuomenės daliai, kuri nesugeba atskirti satyros nuo tikros neapykantos kalbos, ir gali skatinti smurtinius veiksmus. Viešų asmenų atsakomybė už savo žodžius yra esminė, nes jų pasisakymai prisideda prie visuomenės susiskaldymo ir paskatina pavojingus elgesio modelius.

Pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį kodeksą, neapykantos kurstymas, smurto skatinimas ar raginimas diskriminuoti dėl rasės, religijos ar tautybės yra pripažįstamas nusikaltimu. Tokie pasisakymai, kaip vieši raginimai šaudyti žmones ar atimti vaikus, ne tik peržengia žodžio laisvės ribas, bet ir tampa tiesioginiu neapykantos kurstymu, keliančiu grėsmę visuomenės saugumui. Tačiau politinis klausimas išlieka: ar mūsų teisėsaugos institucijos ir visuomenė tinkamai ir laiku reaguoja į tokias grėsmes?

Nors įstatymai suteikia galimybes teisiniam atsakui prieš neapykantos skleidėjus, kyla abejonių, ar jie yra veiksmingai įgyvendinami. Viešieji pasisakymai, kurie pažeidžia orumą ir skatina smurtą, turėtų būti griežtai vertinami ne tik teisėsaugos institucijų, bet ir plačiosios visuomenės. Politinėje arenoje iškyla klausimas, ar valstybės institucijos pakankamai reaguoja į tokius atvejus, ar veikia nuosekliai ir ryžtingai, užtikrindamos teisingumą ir visuomenės saugumą.

Kiekvienas toks grėsmingas incidentas yra ženklas, kad tam tikrose politinėse ir teisinėse srityse galimai nesugebama laiku sureaguoti. Tai rodo, kad visuomenėje, kur tokie incidentai nevertinami pakankamai rimtai, formuojasi pavojingos socialinės normos. Politinė atsakomybė šiuo atveju – stiprinti įstatymų įgyvendinimą ir užtikrinti, kad vieša retorika nesukeltų ilgalaikės žalos visuomenės stabilumui.

Agresyvūs vieši pasisakymai ir nestabilios psichikos asmenų veiksmai sukelia grandininę reakciją, kurioje viena visuomenės dalis pradeda jaustis nesaugiai, o kita – radikalizuojasi. Atsižvelgiant į tai, kad nacionalinės grėsmės dažnai prasideda nuo smulkių ženklų, būtina laiku taikyti prevencines priemones, kurios galėtų užkirsti kelią situacijos eskalavimui. Būtina stiprinti psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, siekiant ankstyvoje stadijoje identifikuoti ir valdyti nestabilios psichikos žmonių elgesio problemas. Tokios problemos galėtų būti efektyviau sprendžiamos didinant finansavimą psichikos sveikatos priežiūrai bei užtikrinant psichologų ir psichiatrų prieinamumą, kartu įgyvendinant veiksmingas prevencijos programas, skirtas ankstyvai problemų identifikacijai ir operatyviam psichikos sutrikimų valdymui.

Klausimas, kas galėtų išgydyti agresyviai nusiteikusį viešosios nuomonės formuotoją, kelia gilesnę dilemą tarp moralinės atsakomybės ir psichinės sveikatos problemų. „Laisvė be atsakomybės – pavojingas dalykas“ – šie žodžiai primena, kad vieša kalba, net turinti provokacinį tikslą, neturėtų būti priedanga elgesiui, kuris peržengia moralės ribas. „Kalbos ašmenys aštresni už kardą“ – puikiai iliustruoja, kad žodžiai gali kurti pavojingas pasekmes, skatindami smurtą ar neapykantą.

Nors agresyvi retorika gali būti laikoma psichinės sveikatos sutrikimų išraiška, šiuolaikinėje visuomenėje iškyla klausimas, kada agresijos kurstymas yra sąmoningas veiksmas, o kada – psichinės ligos požymis.

„Kas nebaudžiamas už mažiausią kaltę, neišvengs didžiausios“ – nebaudžiamumas gali skatinti asmenis eiti toliau, peržengiant moralės ribas, prisidengiant „nuomonės laisve“. Galiausiai, „tikra laisvė – tai disciplina“ – būtina aiškiai apibrėžti atsakomybės ribas, kad būtų atskirta, ką reikia gydyti, o ką – tiesiog drausminti ir kontroliuoti.