Bet ir čia yra išlyga. Kaip pranešė Alkoholio rinkų tyrimo centro vadovas Vadimas Drobizas, rusai ėmė daugiau vartoti silpnųjų gėrimų – alaus ir vyno, taip pat „pilstukų“. Specialistai mano, kad šie antidepresantai daro netgi žalingesnį poveikį negu „vodka“. Vyresnių kaip 15 metų alkoholio suvartojimas dar didesnis. 2014 m. vienas gyventojas išgėrė vidutiniškai 15,1 l, bet Rusiją lenkė Moldova (16,8 l), Baltarusija (17,5 l) bei, kaip bebūtų gaila, Lietuva (15,4 l).
Galbūt degtinės maukimo laikai Rusijoje pasitraukė ir dabar rusai mieliau svaiginasi lengvais gėrimais, kad nejustų tokio nepritekliaus? Šis priežastingumo ryšys dar nėra gerai išaiškintas. Tačiau ekonomistai tvirtina, kad Rusija smunka į gilią recesijos duobę, ir tiktai metų klausimas, ar joje neprasidės socialiniai neramumai. Pagrindas tam klojamas.
Tačiau atėjo metas, kuris prilyginamas brežneviniam – stagnacija. Impulsą sąstingiui davė ne tiek pasaulinė ekonomikos krizė, kiek inertiška ir savimi pasitikinti Kremliaus vidaus bei užsienio politika. Nuo 2008 m. iki 2015-ųjų vidutinis metinis ekonomikos prieaugis buvo lygus nuliui. Kapitalas iš Rusijos traukėsi, užsienio investicijos seko, sąlygos verslui blogėjo, daugėjo naujų mokesčių, o esami augo. Tuo metu išaugo karinės išlaidos, ir V. Putinas visą dėmesį sutelkė ne ekonomikos, o geopolitinėms problemoms spręsti, ir išplėtė operacijas Gruzijoje, Ukrainoje bei Sirijoje.
Premjeras Dmitrijus Medvedevas pripažino, kad Rusija pateko į naujos krizės gniaužtus, neišsivadavusi iš ankstesnės. Žinoma, naftos kainų kritimas ir sankcijos buvo tie veiksniai, kurie paskatino recesiją, tačiau V. Putino ryškus poslinkis nuo ekonomikos į politiką įtikino užsienio investuotojus ir bendro kapitalo įmonės neinvestuoti į Rusiją ar net trauktis iš jos. 2015 m., kai prie visų Maskvos problemų prisidėjo dar ir konfliktas su Turkija, iš šalies išėjo apie 20 stambių korporacijų – „Opel“, „Adobe Systems“, „Stockmann“ ir t.t.
JAV administruojamas portalas EurasiaNet.org piešia dar niūresnę Rusijos ateitį. Tikra krizė Rusijoje tik prasideda, sakoma Briuselyje įsikūrusio, belgų teisininko ir buvusio Belgijos premjero Wilfriedo Martenso vardu pavadinto Europos studijų centro (Wilfried Martens Centre for European Studies) analitikų parengtame pranešime.
Prieš 10 metų V. Putinas žadėjo Rusiją paversti aukštos technologijos ir diversifikuotos ekonomikos valstybe, bet padaryta nedaug. Rusija tebepriklauso nuo eksportuojamos naftos ir dujų, o įvestos sankcijos įvedė jos ūkio „kreditavimo blokadą”. Kritęs rublis negali padėti eksportui, ir Rusijos prekės užsienyje yra nepaklausios, nors ir nebrangios. Eiliniai rusai taip pat pajuto stagnacijos padarinius. Per 2015 m. pirmuosius tris ketvirčius infliacija išaugo 20 proc., ir jos nekompensuoja netgi iki maksimumo padidintas naftos išgavimas ar neregėtai išaugęs rusiškų ginklų eksportas, sudaręs didesnę iždo įplaukų dalį.
Į pasaulinę naftos rinką įsiterpus JAV ir Iranui, Rusijos ekonomikos padėtis dar blogėja. Rašant šias eilutes, euras jau pasiekė beveik 90 rublių ribą, o doleris beveik perkopė 80 rublių. Naftos „Brent“ barelio kaina apsistojo ties 28 dol. Šių metų biudžetas buvo sudarytas, skaičiuojant naftos kainą 50 dol., tad jis bus rekordiškai deficitinis.
Tačiau Rusijos vadovai nuolat tvirtina, kad viskas stabilizuojasi. Pernai balandį V. Putinas pripažino, kad esama tam tikrų sunkumų, konkrečiai, „infliacija kiek padidėjo, šiek tiek išaugo nedarbo lygis, bet ne taip, kaip euro zonoje“. Metų pabaigoje vykusioje spaudos konferencijoje jis daugiau dėmesio skyrė naujajai mokesčio už automobilių parkavimą tvarkai, negu ekonomikos reikalams, kuriuos mėgino grįsti klastingomis Vakarų užmačiomis sužlugdyti Rusiją. O šiaip, kaip dainuojama garsiame vodevilyje, – „Viskas gerai, puikioji markize, viskas gerai!“
Savo populiarumą – o jis nenusileidžia žemiau 80 proc. – V. Putinas stimuliuoja agresyvia užsienio politika, kova su vadinamu fašizmu ir terorizmu. Tiesa, pirmosios sąvokos dabartiniame prezidento žodyne nebeliko, kaip ir „benderininkai“, tačiau dabar jis nesivaržydamas atskleidžia visas Krymo aneksijos kortas. Jis žino, ko reikia eiliniams rusams: duonos riekę pakeičia karingu šūkiu „Susigrąžinkime turėtą galią!” Vietoj pastangų gerinti eilinio ruso gyvenimą, paskutinę praėjusių metų dieną jiems įteikė dar vieną dovanėlę: patvirtino naują Rusijos nacionalinio saugumo strategiją, kurioje didžiausiais Rusijos priešais įvardijamos JAV, jos sąjungininkės ir NATO.
Agresyvi retorika vietoj duonos. Ar tokia V. Putino gali grėsti jo režimui ir kada? Amerikos finansininkas George‘as Sorosas interviu agentūrai „Bloomberg“ sako, kad Rusijai esamų rezervų ir resursų pakaks tik porai metų, tai yra, iki 2017-ųjų, o tuomet... Niekas nesiima prognozuoti, kas paskui gali atsitikti šiam monstrui. Rusija prezidentą rinks 2018-aisiais. Jie bus kritiniai V. Putinui, kuris kol kas maudosi dirbtinos šlovės spinduliuose.
Kitas klausimas, ar galimi neramumai Rusijoje naudingi Lietuvai? Žinoma, ne. Jos kolapsas didžiuliu cunamiu užpiltų Rytų Europą. Milijonas musulmonų pabėgėlių būtų menkniekis prieš galingą rusų emigrantų bangą. Nutruktų bet kokie ekonominiai ryšiai, Lietuvoje sustiprėtų destrukcinių Rytų struktūrų veikla. Tačiau demokratiniai pakitimai Rusijoje būtini. Nevadinkime jų „spalvotąja revoliucija“, kurios labai bijo V. Putinas. Nuosaiki režimo kaita išvestų šią prieš ketvirtį amžiaus subyrėjusią imperiją iš šovinistinio svaigulio.