Vedamas nežabotų ambicijų ir įsitikinimo, kad perprato priešų logiką, jis sugalvojo paversti getą gamybiniu kompleksu, kuris būtų nepamainomas nacių režimui kaip didžiausias prekių kariuomenei ir civiliams tiekėjas. Rumkovskis skelbė, kad „žydai darbštumu pelnys sau vietą ateities Europoje“.
Getas turėjo savo policiją, kalėjimus ir netgi savo pinigus. Tarsi nešališkai pasakodamas faktus, S. Semas-Sandbergas užduoda ir skaitytojui palieka atsakyti klausimus: ar Rumkovskis buvo negailestingas oportunistas, ar garbėtroška nacių režimo bendrininkas? Kaip tokiomis nežmoniškomis sąlygomis gyveno 200 000 geto gyventojų?
Skaitytojams siūlome knygos ištrauką.
Pirmininkas dažnai važinėdavo po getą. Kadangi ten viskas priklausė jam, būdavo priverstas kartais viską apvažiuoti ir patikrinti, ar viskas gerai: ar jo darbininkai tvarkingai stovi eilėse prie kurio nors iš medinių geto tiltų, ar jo fabrikų vartai kasryt atidaryti minioms darbininkų, ar jo policininkai stovi vietose ir stebi, kad neįvyktų jokių nereikalingų sambrūzdžių, ar jo darbininkai nedelsdami sustoja prie darbo įrankių ir laukia jo fabrikų darbo pradžios signalo, kuris, pageidautina, visur turi nuskambėti tuo pat metu.
Kad vyksta kažkas negera, jis pastebėjo tik tada, kai Kuperis išsuko iš Dvaro gatvės į Lagevnikų gatvę. Už buomo, saugomo Schupo (vok. miesto policija), prie įvažiavimo į Balutų aikštę, knibždėjo žmonių ir nė vienas nesirengė eiti į darbą. Pirmininkas pamatė, kad visi atsisuko į jį ir ištiesė rankas link fajetono nuleidžiamo stogo. Vienas ar pora žmonių kažką jam suriko, keistai ištempę kaklus. Tada atbėgo Rozenblato vyrai, policininkai apsupo fajetoną, vokiečių žandarai pakėlė buomą ir buvo galima ramiai įvažiuoti į aikštę.
Ponas Abramovičius jau laukė ištiesęs ranką, norėdamas padėti išlipti. Iš barako išbėgo panelė Fuchs, o paskui ją – visi kanceliarijos darbuotojai, telefonistės ir sekretorės. Jis nužvelgė po vieną siaubo iškreiptus jų veidus ir paklausė: „Į ką jūs spoksote?“ Jaunasis ponas Abramovičius pirmas išdrįso išeiti iš būrio ir atsikrenkštęs pasakė:
Argi jūs nežinote, pone Pirmininke? Šiąnakt gautas įsakymas. Jie išveš iš ligoninių visus ligonius ir senukus!
Esama skirtingų liudijimų, kaip Pirmininkas reagavo, išgirdęs šią žinią. Vieni sakė, kad jis, nedelsdamas nė sekundės, išlėkė kaip „viesulas“ link Linksmosios gatvės, kad kuo greičiau pamėgintų išgelbėti artimiausius žmones. Kiti sakė, kad išgirdus naujieną jo akyse matėsi lyg ir pašaipa. Jis iki paskutinės akimirkos neigė, kad vyksta deportacija. Argi gete kas nors galėtų įvykti be jo žinios?
Kai Pirmininkas prieš pat aštuntą antradienio ryte atvyko į ligoninę, visa teritorija aplink Linksmąją gatvę buvo atitverta. Prie ligoninės įėjimo žydų policininkai buvo sustoję į eilę, pro kurią neįmanoma prasibrauti. Anapus šios žydų politsajten sienos gestapas buvo atvaręs sunkvežimius su plačiomis priekabomis, prie kurių buvo prikabintos dar dvi arba trys traktorių priekabos.
Stebint vokiečių policininkams, Rozenblato vyrai vilko iš ligoninės ligonius ir senelius. Kai kurie iš ligonių vis dar vilkėjo pižamas, kiti – apatines kelnes arba buvo visai nuogi, sukryžiavę sulysusias rankas ant krūtinės ir krūtų. Keliems pacientams pavyko prasibrauti pro policijos apsuptį. Baltai vilkintis žmogus skusta galva puolė link atitvaros, tarsi vėliavą už savęs laikydamas maldos apsiaustą baltais ir mėlynais dryžiais. Vokiečių kareiviai iškart pakėlė ginklus.
Nesuvokiamas triumfuojančio vyro šūksnis iškart buvo nutrauktas, ir žmogus nukrito kniūbsčias, skraidant medžiagos skiautėms ir trykštant kraujui. Kitas pabėgėlis mėgino pasislėpti ant galinės sėdynės viename iš juodų limuzinų, kurie buvo privažiavę prie sunkvežimių ir traktorių priekabų, šalia kurių abejingai stovėjo ir sumaištį stebėjo keli vokiečių karininkai. Pabėgėlis kaip tik ropštėsi vidun pro galines duris, kai automobilio vairuotojas įspėjo apie įsibrovėlį SS hauptšarfiurerį Giunterį Fuchsą. Tas pirštinėta ranka išvilko smarkiai besipriešinantį vyrą iš automobilio ir pirma šovė į krūtinę, o paskui, kai tas jau gulėjo, į galvą ir kaklą. Prie jo iškart pripuolė du policininkai, sugriebė už rankų ir įmetė lavoną su dar kraujuojančia galva į traktoriaus priekabą, kur jau grūdosi apie šimtas sugautų pacientų.
Tuo metu Pirmininkas ramiai, susitvardęs priėjo prie operatyvinės grupės vadovo, SS grupenfiurerio Konrado Miulhauzo, ir pasiprašė įleidžiamas į ligoninę. Miulhauzas nesutiko, nurodydamas, kad tai Sonderaktion, vadovaujama gestapo, todėl nė vienas žydas neturi teisės peržengti užkardos. Tada Pirmininkas paprašęs, kad jį įleistų į kontorą, nes turįs skubiai paskambinti. Kai ir šis prašymas buvo atmestas, Pirmininkas pasakęs:
Galite mane nušauti arba išvežti. Bet kaip žydų vyresnysis aš vis dėlto turiu tam tikros įtakos geto gyventojams. Jei norite, kad ši operacija praeitų ramiai ir oriai, būtų protinga patenkinti mano prašymą.
Pirmininko nebuvo kiek mažiau nei pusvalandį. Per tą laiką gestapas atsiuntė dar kelias priekabas ir dar keliems Rozenblato policininkams buvo įsakyta eiti į ligoninės sodą surasti pacientus, mėginusius pabėgti pro galinį išėjimą. Tie, kurie per tą laiką buvo spėję pasislėpti parke, buvo parblokšti lazdomis arba buožėmis; tuos, kurie išsmuko į gatvę, šaltakraujiškai nušovė vokiečių sargybiniai.
Vis nuaidėdavo riksmai ir prislopinti prie parko susibūrusių giminaičių šauksmai, bet jie niekuo negalėjo padėti nusilpusiems pacientams, po vieną vedamiems iš ligoninės. Tuo pat metu vis daugiau akių krypo į viršutinio ligoninės aukšto langus, kuriuose žmonės tikėjosi išvysti baltaplaukę Pirmininko galvą ir išgirsti jį pranešant, kad akcija baigta, kad visa tai tik nesusipratimas, kad jis pakalbėjęs su valdžia ir dabar visi ligoniai bei senukai laisvi ir gali grįžti namo.
Tačiau kai Pirmininkas po pusvalandžio pasirodė tarpduryje, jis net nepažvelgė į sunkvežimių koloną su žmonėmis. Tiesiog sparčiu žingsniu grįžo prie savo fajetono, įsėdo, jie apsisuko ir nuvažiavo atgal link Balutų aikštės.
Tą dieną – pirmą rugsėjo akcijos dieną – iš šešių geto ligoninių buvo surinkti 674 pacientai ir nuvežti į surinkimo stovyklas, buvusias aplink getą, iš kurių išvežti traukiniais. Tarp jų buvo dvi Reginos Rumkovskos tetos – Lovisa ir Betina, gal ir mylimas Reginos brolis, ponas Benjaminas Vainbergeris.
Kai kurie manėsi žiną, iš kur tas nuolankumas. Ligoninėje Rumkovskis trumpai pakalbėjęs telefonu su geto valdytoju Hansu Bybovu ir gavęs pažadą. Mainais už tai, kad sutiko išsiųsti visus geto senukus ir ligonius, Pirmininkui leista sudaryti asmeninį sąrašą tų, kuriuos nuspręsta deportuoti: leista pasirinkti du šimtus vertingų ir sveikų vyrų, tokių, kurie neišvengiamai būtini tolimesnei geto priežiūrai ir valdymui; jiems leista likti gete, nors oficialiai jų amžius viršijo leistiną ribą. Pirmininkas sutikęs sudaryti tokį velnišką paktą, nes manęs, kad tai vienintelis būdas užtikrinti geto išlikimą ilgesnį laiką.
O kiti teigė, kad Rumkovskis supratęs, jog visi pažadai tušti, dar tą akimirką, kai deportacija prasidėjo be jo žinios, kad viskas, ką iki tol valdžia buvo pažadėjusi, – tik melas ir tušti žodžiai. Tai ko beverta kokio nors giminaičio gyvybė, kai liko tik stovėti ir sutrikusiam bejėgiškai stebėti, kaip pamažu griūva jo sukurta didžiulė imperija?
***
Viena iš kasdien spausdinamų skilčių „Geto kronikoje“ buvo gimusiųjų ir mirusiųjų sąrašai. Šalia jų būdavo išvardijami iš gyvenimo išėję patys.
Kronikoje buvo parašyta „mirė nuo savo paties rankos“, bet gete buvo sakoma tik šitaip – jis arba ji „nuėjo prie vielos“. Šiuo posakiu ir taip jau turtingas geto žodynas pasipildė dar viena metafora, reiškusia ne tik „nusižudyti“, bet ir peržengti visas ribas, nustatytas valdžios ir nurodančias, kaip gyventi gete.
Kronika liudija, kad per pirmą 1941 metų vasario savaitę „prie vielos nuėjo“ septyni žmonės. Kai kuriais atvejais tai buvo, švelniai tariant, akivaizdžios savižudybės. Vienas vidutinio amžiaus kontoros darbuotojas iš Rumkovskio Būstų departamento sugalvojo vidury dienos pamėginti pralįsti po lentine tvora, pastatyta šalia spygliuotos atitvaros šiaurinėje gatvės pusėje. Iš visų vietų, kur galėjo mėginti pralįsti, jis pasirinko labiausiai saugomą visame gete. Vis dėlto praėjo laiko, kol jį pastebėjo. Tramvajai, vežantys vokiečius ir lenkus per visą getą, spėjo kelis kartus pravažiuoti pro įstrigusią vyro galvą ir pečius, kol policininkai budėjimo poste, buvusiame už dviejų šimtų metrų, suprato, kad kažkas vyksta. Vyras tiesiog gulėjo prisiplojęs prie žemės ir laukė, kol išsigandęs sargybinis ims šaudyti.
Kiti atvejai buvo dar neaiškesni.
Dažniausiai tai būdavo darbininkai, grįždavę namo po vėlyvos vakarinės pamainos.
Visi, einantys per getą, privalėdavo laikytis kiek įmanoma toliau nuo geto ribos. Kalbėta, kad nustatytas saugus atstumas esąs du šimtai penkiasdešimt metrų. Jei, nepaisant visko, tekdavo prisiartinti prie spygliuotų atitvarų, tai geriau jau dienos šviesoje ir matant vokiečių sargybiniams, aiškiai parodant savo ketinimus (jeigu kartais vis dėlto paklaustų).
Bet pavargusiems ir išsekusiems pamaininiams darbininkams visada kildavo pagunda nukirsti kampą per kvartalą ar sutrumpinti kelią pora šimtų metrų einant palei geto ribą iki artimiausio medinio tilto.
Tuo metu greičiausiai būdavo tamsu. Trumpindavęs kelią nieko nematydavo.
Galbūt nelabai matydavo ir sargybinis antroje pusėje.
Galbūt vyras ar moteris, einantys namo, nemokėdavo vokiškai.
Arba jis ar ji neišgirsdavo, ką šaukdavo sargybinis, nes tuo metu važiuodavo tramvajus.
Mažiausiai keturi iš septynių žmonių, 1941 metų vasarį priėjusių prie spygliuotos tvoros, buvo nužudyti būtent todėl. Ar jie ieškojo mirties sąmoningai, ar jų suvokimas aptemo dėl išsekimo? O gal nebuvo jokio skirtumo tarp sąmoningo tyčinio veiksmo ir nesąmoningo pasirinkimo? Galbūt jie pasuko link ribos todėl, kad paprasčiausiai nebeliko kur eiti.
Po kelių savaičių, 1941 metų kovą, buvo parašyta, kad keturiasdešimt vienerių metų Cvaigai Blum pavyko šitaip nusižudyti po mažiausiai trylikos mėginimų prieiti prie tvoros.
Cvaiga Blum gyveno Limanovskio gatvėje. Vienintelis langas buto, kuriame gyveno su dar dviem moterimis, išėjo tiesiai į atitvarų liniją. Limanovskio gatvė buvo tapusi pagrindiniu keliu, kuriuo vokiečiai veždavo maisto prekes ir žaliavas ir iškraudavo jas prie Balutų aikštės, todėl būdavo akylai saugoma. Kiek toliau buvo trečias medinis geto tiltas, jungiantis du pietinius geto pusrutulius, prie kurio abiejų galų puikiai matėsi raudonais ir baltais dryžiais nudažytos sargybinių būdelės. Vedama ketinimų Cvaiga Blum nuėjo prie sargybos posto prie pietinio tilto galo.
„Nušauk mane“, – paprašė ji sargybinio poste.
Tas apsimetė nieko neišgirdęs. Jis prisidegė cigaretę, nusmaukė nuo peties šautuvo diržą, pasidėjo šautuvą ant kelių ir neva ėmė kažką apžiūrinėti ant vamzdžio ir jo angos.
„Būk geras, nušauk mane“, – ėmė ji maldauti.
Kas vakarą poste budėdavo tas pats sargybinis ir kasvakar ateidavo Cvaiga.
Praėjus kelioms tokios kankynės savaitėms, sargybinio viršininkas paprašė žydų viešosios tvarkos policijos tuo pasirūpinti.
Reikėjo tiesiog nutraukti tokį priekabiavimą.
Dabar Cvaigos Blum namo Limanovskio gatvėje duris ištisą parą saugojo du Rozenblato vyrai. Vos tik Cvaiga peržengdavo namų slenkstį, žydų policininkai kaipmat įvilkdavo ją vidun.
Cvaiga Blum mėgino išsmukti pro užpakalines duris. Bet policininkai ją perkando ir vos tik moteris išeidavo pro kiemo vartus, vyrai iškart prisistatydavo ir įtempdavo ją į namą. Šis pabėgimų ir sulaikymų žaidimas pasikartojo dvylika kartų. Tryliktą kartą panelė Cvaiga Blum pergudravo savo sargybą, be to, viskas susiklostė taip palankiai, kad tuo pat metu Schupo pakeitė sargybinius. Anas sutrikęs žandaras iš Limanovskio gatvės buvo perkeltas į Marysiną, o vietoje jo į Limanovskio gatvės postą buvo pastatytas žymiai sukalbamesnis kolega.
Rozenblato vyrams nespėjus susigaudyti, kas vyksta, ponia Cvaiga Blum anapus spygliuotos vielos atliko neviltį bylojantį, laužytų judesių šokį. Kai pasirodymas baigėsi, sargybinis nusitaikė ir du kartus iššovė jai į krūtinę. Kadangi parkritęs kūnas užsispyręs spurdėjo, sargybinis dėl viso pikto iššovė dar kartą.
Istorija apie Cvaigą Blum buvo pasakojama gete įvairiausiais variantais. Anot vienos versijos, moteris anksčiau buvusi uždaryta psichiatrijos skyriuje ligoninėje, esančioje Linksmojoje gatvėje, bet turėjusi užleisti vietą kažkokiam aukšto rango asmeniui iš Beirato.
Anot kitos versijos, Cvaiga Blum buvusi tokia sutrikusi, kad net nesuvokusi esanti gete ir sargybiniui Limanovskio gatvės poste sakiusi ne „nušauk mane, nušauk mane“, o „užrakink mane, užrakink mane“, nes maniusi, kad tas kareivis – vienas iš ligoninės sanitarų.
(Tokiu atveju sargybinis turėjo pagalvoti, kad ponia iš jo tyčiojasi. Kodėl būtų prašiusi užrakinama? Juk ir taip jau buvo užrakinta.)
Galiausiai per visus įvykius tokių istorijų apie vyrus ir moteris, nuėjusius prie tvoros, buvo tiek daug, kad Pirmininkas turėjo išleisti atskirą dekretą (Įsakymas Nr. 241), kuriuo įsakmiai uždraudė bet kokį neleistiną artinimąsi prie geto ribų, ypač ne įprastu pamaininio darbo metu.
Tačiau žmonės, vienaip ar kitaip, vis tiek nueidavo prie spygliuotos vielos. 1941-ųjų balandį kronika pranešė apie nušautuosius prie geto ribų. Anot statistikos, savižudžiai dabar verčiau iššokdavo pro langą aukštai esančiuose butuose arba laiptinėse. Be to, dauguma norinčiųjų nusižudyti iššokdavo ne iš savo būsto, o iš svetimų namų. Gal norėdami būti tikri, kad bus pakankamai aukštai, o gal nenorėdavo be reikalo gluminti savo kaimynų.
1941-ųjų gegužę, anot „Geto kronikos“, buvo užregistruotos ne mažiau kaip keturiasdešimt trys tokios savižudybės. Apie tuos, kurie patys iššokdavo pro langą, taip pat buvo sakoma, kad jie „nuėjo prie vielos“. Tiesiog jie buvo per daug prislėgti arba išsekę nuo bado ir ligų, kad nukėblintų iki spygliuotų vielų.
***
Iš dienoraščio:
Vaikštome kaip transo apimti. Atrodo, kad eisime visą amžinybę. Apleisti nuomojami barakai su sudaužytais stiklais arba iš viso be jų. Jokių mašinų. Visur grūstis. Vyrai ir moterys tempia vežimus su kroviniais ir dvokiančiomis išmatų statinėmis – du tempia, du stumia iš galo. Kaip kokie kinkomieji gyvuliai!
Bet labiausiai į akis krito vaikai. Vos tik praėjome užtvaras, jie ėmė zuiti mums aplink kojas tarsi spiečiai ir pasitraukė tik tada, kai šalia mūsų žingsniavę policininkai priėjo ir liepė jiems dingti.
Tada pasiekėme „galutinę stotelę“ – seną mokyklą. Plati tarpuvartė į jos kiemą buvo visiškai apsemta kanalizacijos nuotekų. Keli jaunuoliai padėjo lentų, kad pagyvenusieji galėtų pereiti nesušlapę kojų, o paskui sustojo į eilę ir perdavinėjo nešulius.
Žmonės grūdosi, spaudėsi priekin. Klasės ir koridoriai nuo vieno pastato galo iki kito buvo paversti miegamaisiais. Palei langus stovėjo mediniai gultai – 75 centimetrų ilgio, taigi buvo neįmanoma išsitiesti visu ūgiu. Čia pat turėjo sutilpti ir bagažas – lagaminas kojūgalyje, o kuprinė ant jo. Mūsų kambaryje „gyvena“ maždaug šešiasdešimt žmonių. Tiek pat koridoriuje! Kai visi susirado sau vietas, buvo padalyta po gabalą duonos, kurios turės užtekti visai savaitei.
Ryte davė skystos juodos kavos, panašios į rudą vandenį.
Jaunos moterys iš labdaringos geto virtuvės atnešė didelius puodus sriubos.
Sriuba nelabai pavadinsi, nes tai užkaitintas vanduo, kuriame plaukioja kažkokie žalėsiai. Tačiau visi metėsi prie puodų, net ir tie, kurie iš pradžių sakė, kad nieko nevalgys! Paaiškėjo, kad tą dieną nieko daugiau negausime.
Nusiprausti sudėtinga. Reikia eiti į kiemą, nes iš čiaupų vanduo nebėga. O paskui tenka stovėti sniege eilėse prie išviečių. Apie tualetinį popierių pamiršk. Tas, kurio dar yra, skirtas ligoniams! Kalba, kad gete siautėja difterija. Serga jau kas antras gyventojas. Man rankas skauda iki pat alkūnių; tas maudžiantis skausmas nesiliauja ir tik dar sustiprėja, kai tenka skalbti lediniame vandenyje. Vėl prasidėjo reumatas!
Kai kurie ištempė virves aplink savo gultus, kad galėtų pakabinti skalbinius. Visi spaudžiasi kaip galėdami arčiau vieni kitų; vaikai rėkia, verkia, spiegia; daugelis sergančiųjų aimanuoja.
Taip praeina naktis ir išaušta rytas.
Ir vėl ateina naktis. O ryte – tokia pat ruda, skysta sriuba, kurios kvapas ir skonis lygiai toks pat dvokus kaip ir anksčiau, kaip amoniako. Sriubos kvapas įsismelkia į sienas ir tos atsiduoda juo iki pat nakties; atrodo, kad jis tarsi skausmas skrandyje ir kaktą spaudžiantis alkio lankas. Ar aš kada nors prie to priprasiu?
Bet blogiausia – apmaudas. Vis galvoju, kad turėjome gelbėtis, kol dar buvo laikas; kad tėčiui svarbiau buvo darbas ligoninėje, o ne pasirūpinti savo šeima; kad jis nenorėjo galvoti apie mus ir Mamą!
Tačiau nieko negaliu jam pasakyti, nes tėtis, savaime suprantama, tapo nepamainomas viršutiniame aukšte, kur jie įkūrė pirmosios pagalbos punktą labiausiai sergantiems iš atvežtųjų! Čia mirtinai reikia gydytojų! Bet aš negaliu užmigti, nes jaučiuosi siaubingai žinodama, kad mes neturime ateities...
Kur nors, kaip nors turi būti įmanoma rasti pagalbos, kitaip mes visi tiesiog sunyksime ir išmirsime... Kur nors, juk turi būti...
***
Žaliajame name jie nuolat klausinėdavo, ką jis atsimena iš tų laikų, kol dar nebuvo atvykęs į getą, bet berniukas negalėdavo prisiminti. Atrodydavo, kad pačios pastangos ką nors prisiminti sunaikindavo viską, kas vis dėlto dar buvo išlikę atmintyje.
Vokiečiai. Juos atsiminė. Ir gėdą; kaip bėgo palei pirmuosius sunkvežimius kolonoje, tarsi norintis įsiteikti šuo, kaip juokėsi žiūrėdamas į maloniai žvilgantį matinį šarvuočių plieną ir kareivių šalmus; prisiminė, kaip Kryštofas Kolmanas, sinagogos kantorius, sugriebė jį už sprando ir pliaukštelėjęs per užpakalį nuvarė namo.
Paskui vokiečių kareiviai pakabino kantorių prie katalikų bažnyčios augusiame didžiajame kaštone, kurio žievė per daugelį metų buvo taip nuzulinta, kad per ją kiaurai švietė balta, plika mediena; iš pradžių berniukas manė, kad ponas Kolmanas buvo nubaustas už tai, jog buvo jam toks piktas. Kai ponia Kolman ėmė maldauti, kad vokiečiai nuleistų jos vyrą iš medžio, kareiviai suėjo į jo parduotuvę ir grįžo su plaktukais ir vinimis. Jie atrėmė į medį kopėčias; vienas iš kareivių palipo ir pritvirtino Kolmano rankas prie kamieno, paskui atlenkė pirštus ir prikalė plaštakas. Taip ir paliko jį kaboti.
Vaikas visą laiką girdėjo motiną šaukiant, tai garsiai, tai prikimusią pašnabždom: „Mano vaikai krikščionys, mano vaikai krikščionys, mano vaikai krikščionys.“
Kodėl ji taip sakė? Tuo metu visi kaimo žydai buvo suvaryti į didelį žole apaugusį kiemą priešais bažnyčią; bažnyčios durys buvo uždarytos kaip ir šventoriaus vartai. Krito smulkus, šaltas lietus, kuris kietą žemę pavertė tirštu, pažliugusiu purvynu. Visur vaikščiojo kareiviai. Jie vilkėjo plačias, juodas milines; ant uniformų, šalmų ir blizgančių ginklų dėkluose prie juosmens mirgėjo maži lašeliai. Kartais kuris nors iš jų staiga prieidavo ir ištempęs iš būrio vieną ar porą vyrų imdavo mušti šautuvo buože arba įvairiais įrankiais.
Jie mušdavo ir tada, kai vyrai nugriūdavo.
Kai šie nebejudėdavo, kareiviai nuvilkdavo aukas prie šventoriaus sienos galo, kur valanda iš valandos aidėjo šūviai.
Tik artėjant vidurnakčiui moterų būreliui buvo įsakyta pajudėti.
Blizgantys plieno šalmai ir odiniai paltai, rėkiantys schnell ir raus (vok. greitai; lauk ) ;
aimanuojančių moterų choras vėl ėmė verkti, o Stašekas klupinėjo tarp kūnų, kurie buvo tokie šlapi, kad jis matė tik storas, sunkias, kojinėmis apmautas kojas, klampojančias purve ir žengiančias vis ne ten. Susijaudinusios moterys kalbėjo viena per kitą apie vaikus, kuriuos bus priverstos palikti. Ir apie maistą. Ir apie tai, kaip išgyventi, jei neturėtų ko valgyti. Berniukas buvo labai išsigandęs, o kadangi juos supo baimė, viskas, į ką pažvelgdavo ar paliesdavo, taip pat buvo baimė.
Jų laukiantys autobusai virto nervingais ir piktais žvėrimis, virpančiais nuo valdomo įsiūčio po barškančiais skardiniais variklių dangčiais. Kad nebūtų bloga, jis mėgino žiūrėti tiesiai priešais save, kaip pamokė mama, bet viduje ir prieš akis buvo visiška tamsa. Berniukas apsišlapino. Jie sėdėjo kažkuriame iš autobusų; variklis ūžė minkštai, šiltai, dusliai, bet autobusas taip smarkiai šokinėjo, kad vaikas jautėsi tarsi minkomas nematomų rankų. Tada jis nebesusilaikė. Nuo šlapimo sudrėkę drabužiai prišalo prie apatinės kūno dalies. Nepataikė danties ant danties, nors motina tvirtai glaudė prie savęs. Stašekas prisiminė, kad mama pasakė: „Kad turėčiau apklotą ir galėčiau jį sušildyti...“
Tačiau kažkur tarp stipraus troškimo gauti apklotą ir momento, kai tas apklotas staiga ir netikėtai atsirado (greitos, nervingos rankos apvyniojo jį apklotu keliais storais sluoksniais), dingo mama.
Daugiau niekada jos nematė.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.