Kaip formuojama rusų kolektyvinė sąmonė: gąsdinimai, sąmokslo teorijos, žaizdų draskymas

„Kremliaus kontroliuojamos televizijos kelia sau ne žurnalistinius, o visiškai kitokius uždavinius – tai kažkoks tariamo Rusijos paveikslo kūrimas, jo palaikymas ir kontrolė. Veikiama taip: pramogos plius kritinio mąstymo palaužimas. Baimė, senų žaizdų draskymas, ir galiausiai, kai žmonės yra emociškai parengti, jie numeta tam tikrą žinutę – Putinas viską sutvarkys“, – specialiame interviu DELFI pasakojo žurnalistas, Didžiojoje Britanijoje gyvenantis knygos apie V. Putino Rusiją „Tiesos nėra, viskas įmanoma“ (Nothing Is True and Everything Is Possible) autorius Peteris Pomerancevas.

Apie propagandos tradicijas Rusijoje. Propaganda yra labai svarbi Vladimirui Putinui, ji vaidino didelį vaidmenį Sovietų Sąjungoje. Ši tradicija ateina iš labai giliai: sovietai, kaip Lietuvos žmonės gerai žino, labai plačiai naudojo propagandą, o Vakarai tiesiog neturi tokios patirties. Sovietų laikais buvo mažiau televizijos, bet buvo cirkas, jaunimo grupės, pionierių stovyklos – daugybė kitų priemonių formuoti naujienų žemėlapį. Pati idėja – vizionieriškumas, genijai, Ždanovo tradicijos, naujo būvio kūrimas – yra giliai įsišaknijusi Rusijos visuomenėje. Polittechnologų fenomenas yra labai rusiška, tai kadrai, kurie kuria propagandą, perkuria visuomenę.

Kalbant apie V. Putino iškilimą ir žiniasklaidos vaidmenį, reikia pasakyti, kad jis labai gerai suvokia televizijos galią: iš pradžių jis buvo niekas, bet 1996 m. jis jau matė, kaip korumpuota moderni televizija transformavo Borisą Jelciną ir išgelbėjo jo prezidentavimą. O 1999 m. televizija iš Nieko padarė Putiną. Taigi pirmas dalykas, ką padarė V. Putinas – perėmė jos kontrolę.

Kuo dabartinė Kremliaus propaganda skiriasi nuo sovietinės ir kaip ji veikia? Tai ne tik cenzūra – žinoma, jos yra, ypač televizijoje, tačiau nėra taip blogai, kaip sovietų laikais: dabar bent jau galima skelbti nuomonę internete ir skaityti įvairią informaciją iš užsienio. Dabar Kremlius veikia daug gilesniu būdu, tai kažkas panašaus į religinio kulto kūrimo principus.

Pirma, Rusijos televizija teikia neįtikėtinai daug vakarietiško tipo pramogų. Bet Vakarų televizijos turinio sudėtis buvo tokia: demokratija, plius Džeimso Bondo filmai ir „Santa Barbaros“ serialai, o štai Rusijoje suprasta, kad galima padaryti pramoginę televiziją su vakarietiško tipo realybės šou ir panašiais dalykais, bet be demokratijos komponento. Pramoga padeda televizijai pritraukti didžiulę auditoriją. Ir tai labai apsunkina darbą Vakarams, komunikuojant su Rusija.

Kitas dalykas – jie prasiskverbia per tam tikrą sąvokų vartojimą ir sąmokslo teorijų skleidimą. Tai netgi ne politika, tai mistifikavimas ir sąmokslo teorijos kuo įvairiausiomis temomis. Sąmokslo teorija iš esmės galiausiai padaro galą normaliai diskusijai. Ir taip tęsiasi jau dešimt metų. Ši tendencija itin pasimatė po 2008 m. ekonomikos krizės: buvo stengiamasi į sąmokslo teorijas įtraukti žmones ir tuo pačiu atitraukti juos nuo tikros informacijos, politikos.

Panašūs dalykai vyko Rusijoje 1990-aisiais – pamenate Kašpirovskio seansus, mistiką ir visa kitą. Tačiau šį kartą tai buvo sukonstruota strategiškai ir sąmoningai. 

Šie technologai nesilaiko etikos, jie kelia sau ne žurnalistinius, o visiškai kitokius uždavinius – tai kažkoks tariamo Rusijos paveikslo kūrimas, jo palaikymas ir kontrolė. Veikiama taip: pramogos, plius kritinio mąstymo palaužimas. Jie lygina nesulyginamus dalykus. Pasižiūrėkite, kokias kalbos figūras jie vartoja: Dmirtijus Kiseliovas yra tipiškas pavyzdys. Jo mėgiama frazė: „Sutapimas? Nemanau.“ Tarkim, jis sako – švedai palaimėjo prie Poltavos 18 amžiuje, o dabar Carlas Bildtas (Švedijos užsienio reikalų ministras – DELFI) nori užimti Rusiją. Ir bendraudamas su žmonėmis Rusijoje suprantu, kad tai veikia, jie daro keisčiausius palyginimus ir minties šuolius – tarkim, NATO yra didžiulis - ir todėl nori sunaikinti Rusiją. Su tuo neįmanoma ginčytis.

Kaip kulto kūrėjai vis primena žmogui jo blogus išgyvenimus, taip Kremliaus polittechnologai verčia rusus vis išgyventi 1990-ųjų pažeminimą, Stalino laikotarpį. Užuot gydę traumas, mokę sunkius laikotarpius išgyventi, racionaliai į juos pažvelgti ir ramiai apie tai kalbėti, jie visą laiką iš naujo drasko žaizdas, ir žmonėms emociškai tai labai sunku. Rusija yra neišgydytų traumų šalis. Rusų mokslininkas Alksandras Etkindas daug rašė apie neišgydytas rusų traumas: pilietinio karo, gulagų. Jų niekas negydė, todėl žmonėmis labai lengva manipuliuoti.

Tuo pačiu metu jie naudoja paprastas technologijas, tarkim, nuolat gąsdina – pavyzdžiui, NTV kanalas. Tai nėra klasikinė propaganda, kai kas nors aukštinama, atvirkščiai, stengiamasi paskleisti žinią, kaip viskas baisu, kokia baisi Rusija: gaujos, žmogžudystės – drebėkite.

Taigi, baimė, senų žaizdų draskymas, ir galiausiai, kai žmonės yra emociškai parengti, jie numeta tam tikrą žinutę – Putinas viską sutvarkys. Bet pirmiausia reikia viską išsukti, šiai žiniai parengti dirvą.

Tai nėra klasikinė propaganda, kai kas nors aukštinama, atvirkščiai stengiamasi paskleisti žinią, kaip viskas baisu: kokia baisi Rusija: gaujos, žmogžudystės – drebėkite.

Peteris Pomerancevas

Taip pat Kremliaus technologai labai žavisi NLP (neurolingvistinis propgramavimas), dalyku, kuris 1960-aisiais buvo labai madingas JAV. Jie tiesiog apsėsti tam tikrų žodžių naudojimo, tam tikrų žinučių skleidimo tam tikru metu: tarkim, trečiąją pokalbio televizijoje minutę būtinai reikia paminėti ateivius, penktąją – prabilti apie abortus ir t.t. Taip pat elgiasi ir politikos „ekspertai“ – iš jų neišgirsi nieko racionalaus, jie nuolat vedžioja klausytojus keistomis spiralėmis, užsiciklindami ties tais pačiais dalykais, darydami keisčiausias sąsajas.

Ar propaganda yra centralizuota ir iki galo kontroliuojama? Tai neatrodo sistemiška, man tai panašiau į kultūrinį dalyką. Nemanau, kad buvo vienas genijus, kuris viską sugalvojo. Galbūt jie išgalvojo kulto tipo poveikį, tačiau jie nemąsto žurnalistiškai, į televiziją jie žiūri kaip į ginklą, kaip į būdą kontroliuoti visuomenę. Nemanau, kad kažkas tai sugalvojo nuo pradžios iki galo, tiesiog viskas taip evoliucionavo. Tai tiesiog Rusijos kultūros, ilgos manipuliacijų tradicijos išdava.

Galbūt, kai 2008 m. žmonės panikavo dėl pinigų, galėjo būti planas, kaip atitraukti jų dėmesį nuo problemų, ir taip Rusijoje įsitvirtino sąmokslo teorijos ir misticizmas. Tačiau tokie kanalai kaip „Russia Today“ – visai kas kita, jis buvo plėtojamas ilgai.

Propagandines žinutes jie konstruoja pagal vadovėlius, klasikines komunikacijos teorijas (tarkim, „ukrainiečiai yra fašistai“). Tačiau tai nėra klasikinė aiški agituojanti propaganda, tokia, kaip Hitlerio – jie juk nenori, kad žmonės išeitų į gatves, kad nužygiuotų į Ukrainą, jie nori juos suklaidinti, sukelti pasyvią agresiją, pyktį, nuolat siunčia prieštaringas žinutes. Jiems reikia, kad žmonės būtų įsibaiminę ir įtarūs, o ne aktyvūs. Kartu aprūpina juos siurrealiais, specialiais vaizdais. Tai ypač išryškėjo Krymo atveju: tarkim, ryte „Ria Novosti" parodo keistą siužetą apie tai, kad Ukrainos parlamentas balsavo už kirilicos uždraudimą, niekas į tai nekreipia dėmesio, tačiau tą patį vakarą Charkove žmonės išeina protestuoti, skanduodami „Nelieskite mūsų rašto“. Tai aiški operacija.

Reikia suprasti, kad, kitaip nei Vakarai, kurie net nesupranta hibridinio karo, Rusija įsivaizduoja nuolat gyvenanti kovos ir susipriešinimo sąlygomis. Ir „Russia Today“ tampa karinių operacijų dalimi. Manau, kad ši mintis buvo įpiršta Putinui kaip „aktyvios priemonės“ (rus. aktyvnyje meropriatije) – KGB departamentas, skirtas planuoti sąmokslo teorijomis Vakaruose, „naudingų idiotų“ išnaudojimu.

Ttai nėra klasikinė aiški agituojanti propaganda, tokia, kaip Hitlerio – jie juk nenori, kad žmonės išeitų į gatves, kad nužygiuotų į Ukrainą, jie nori juos suklaidinti, sukelti pasyvią agresiją, pyktį, nuolat siunčia prieštaringas žinutes.

Peteris Pomerancevas

Anksčiau tai sudarė nedidelę ir kontroliuojamą Rusijos užsienio politikos dalį, dabar tai – jų visa užsienio politika, tiesiog viena didelė šnipų operacija. Kažkas turėjo išprašyti pinigų „Russia Today“ kanalui ir įtikinti Putiną, kalbėti jam tai, ką jis norėtų girdėti. Jis nelabai supranta minkštosios galios, jis vertina „aktyviąsias priemones“: tarkim, pasiremdami sena gera sovietine patirtimi, jie pasakoja, kad CŽV pasiskleidė Ebolos virusą, nors kartais minkštosiomis priemonėmis, veikdami subtiliau galėtų pasiekti daug daugiau. Taip pat jie turi įrodyti, kad yra populiarūs ir žiūrimi, o tam sąmokslo teorijos puikiai tinka, tačiau, deja, negeneruoja įtakos.

Ne taip svarbu, ar Putino požiūrį formuoja ta pati propagandinė televizija, kaip kai kas mano, svarbiau, kas virsta realybe, kam skiriami biudžetai: tarkim, jei dabar nueitumėte į Lubianką ir pristatytumėte, kad turite idėją programai, kuri padės apsaugoti Rusiją nuo „Facebook“ ir „Twitter“, greičiausiai gautumėte finansavimą.

Apie tai, kaip Vakarams kovoti su Kremliaus propaganda. Yra keletas iššūkių. Vienas klausimas – ką daryti su rusakalbėmis auditorijomis už Rusijos ribų.

Kitas dalykas – reikia suvokti, kad tai tapo saugumo iššūkiu. Valstybės ir teroristinės organizacijos naudoja informaciją kaip informacinį ginklą, tai keičia saugumo aplinką ir pirmiausia turi tapti saugumo prioritetu. Tai valstybės turi įvardinti sau aukščiausiu lygiu.

Toliau – reiktų remti įvairią alternatyvią Rusijos žiniasklaidą, ir ne vieną. Kurti vieną didelį kanalą galbūt net nebūtų gera alternatyva.

Taip pat yra operaciniai iššūkiai, nieko bendro neturintys su žiniasklaida – tai žvalgybos operacijos. Centrinėje Europoje žiniasklaida dažnai neskaidri – neaišku, kas jos savininkai: ar tai oligarchai, susiję su Rusija ir pan. Prie to turi dirbti saugumas, nes žurnalistai šių problemų neišspręs.

Labai svarbu apsaugoti žurnalistus nuo dezinformacijos. Žiniasklaidoje turėtų veikti dezinformacijos redaktoriai, neleidžiantys teršti erdvės. Juk jei žurnalisto šaltinis nuolat meluoja, tai juo nebepasitikima, tad kodėl turėtume nuolat cituoti Rusijos žiniasklaidą, Sergejų Markovą, kuris nuolat kartoja, kad ukrainiečiai – fašistai, ir tai patenka į BBC.

Kitaip nei Vakarai, kurie net nesupranta hibridinio karo, Rusija įsivaizduoja nuolat gyvenanti kovos ir susipriešinimo sąlygomis. Ir „Russia Today“ tampa karinių operacijų dalimi.

Peteris Pomerancevas

Žiniasklaida, įskaitant ir „Russia Today“, artėja prie to taško, kai turės susitarti dėl kažko panašaus į Ženevos konvenciją, naujos esmingos savireguliacijos, iš naujo apibrėžti, kokius dalykus daryti yra negarbinga. Ir nesilaikantys susitarimo būtų išmetami iš klubo. Tai duotų pagrindą naujiems pasauliniams principams. Kad šie principai būtų ne partizaniniai, pirmiausia reikėtų pasiekti susitarimą. Žinoma, žurnalistai visuomet labai priešinasi naujiems reguliavimams, sakydami, kad gerai išmano savo darbą ir papildomi reguliavimai juos suvaržys. Tačiau tai ir visuomenės interesas – kalba jau eina ne apie propagandą, vis labiau devalvuotą sąvoką, o apie dezinformaciją, apie mūsų saugumą. Todėl reikia susitarti, kad nenaudosime sąmokslo teorijų, lingvistinių priemonių, klaidingų įtikinimų ir kito.

Nieko blogo, jei Kremlius turės savo kanalą ar netgi viešins korupcijos klausimus Vakaruose, tačiau problema ta, kad Kremlius naudoja informaciją maskuoti dezinformacijai, kai tiesiog meluoja, kai išgalvoja žudynes Sirijoje ar rabino interviu perdirba taip, kad atrodo, kad jis bėga nuo Ukrainos nacionalistų, kai jis tuo metu bėga nuo Rusijos kariuomenės. Turime reguliuoti patys save.

Būtų galima įkurti tarptautinę, netgi transatlantinę instituciją, didelį analitinį centrą, kuris galėtų nuolat stebėti informacinę erdvę ir užsiimti skleidžiamo melo diskreditacija. Kažkada Laisvosios Europos radijas turėjo didžiulį informacijos analizės departamentą, kurį uždarė.

Padėtų ir tai, kad paremtumėm pilietinę žurnalistiką, tuos žurnalistus, kurie savarankiškai daro reikšmingus tyrimus.

Interviu darytas konferencijoje „Kremliaus iššūkis ir transatlantinis solidarumas“ sausio 30 d. Varšuvoje. Tai transatlantinio bendradarbiavimo atnaujinimo renginių dalis, kuriuos organizuoja „World Affairs“ institutas.