R. Bogdanas. V. Putinas nusipirko prieglobstį už 30 mlrd. JAV dolerių

Šachmatuose ir šaškėse vartojamas terminas cugcvangas, kuriuo nusakoma situacija, kada žaidėjui bet koks ėjimas yra nepalankus. Rytų Ukrainoje dabar matome rusišką cugcvangą.

Jei Rusija atvirai pultų ginkluotomis pajėgomis – ji pasmerkia save izoliacijai ir ekonominei katastrofai. Kaip žinau iš Rusijos žurnalistų, jų vidiniai šaltiniai pasakoja, jog balandžio 28 d. Maskvoje įvyko Saugumo tarybos posėdis, į kurį Vladimiras Putinas atėjo neapsisprendęs dėl kariuomenės panaudojimo, o gynybos ministras Sergejus Šoigu, remdamasis Generalinio štabo analize, kategoriškai prieštaravo Ukrainos puolimo scenarijui, tvirtindamas, jog toks karas Rusijai pražūtingas. Galima prisiminti, kad 1979 m. SSRS Ginkluotųjų pajėgų Generalinis štabas irgi buvo prieš invaziją į Afganistaną, tačiau tada SSKP Politbiuras nusprendė kitaip, ir žinome, kuo tai baigėsi. Šįkart V. Putinas atsižvelgė į kariškių nuomonę.

Iš pradžių paprašęs Federacijos tarybos leidimo panaudoti kariuomenę Ukrainoje, vėliau V. Putinas pademonstravo tariamą taikingumą, prašydamas tą leidimą atšaukti. Pasaulio visuomenei tai galėjo padaryti šiokį tokį įspūdį, bet ne santykių su Rusija žinovams.

Po Gruzijos užpuolimo 2008 m. nesulaukusi jokių neigiamų pasekmių, Rusija liko padrąsinta tenkinti savo norus jėga. 2009 m. Federacijos taryba prezidentui Dmitrijui Medvedevui suteikė neribotą laiką galiojantį leidimą operatyviai panaudoti ginkluotąsias pajėgas užsienyje. Šio leidimo niekas neprašė atšaukti, vadinasi, jis galiojo ir Krymo aneksijos metu, ir dabar tebegalioja. Tiesiog papildomais prašymais V. Putinas pabrėžtinai rodė save kaip lemiamų sprendimų priėmėją.

Liaudis į „istorinį teisingumą“ reagavo, kaip ir tikėtasi. V. Putino reitingai išaugo apie 30 proc. Juos palaikyti reikia lengvų svaiginančių pergalių, kaip Kryme. Kariškiai sako, kad tokių pergalių nebus.

Liūdna perspektyva likti ant ledo

Jei Rusija nustoja brutaliai kištis į rytų Ukrainą, V. Putinui gresia nemalonumai namie. Nauji jam palankūs 30 proc. – o tai milijonai gyventojų – iš garbintojų virs niekintojais. Masines nuotaikas lemia sėkmės ir netekties svarstyklės. Jei nepriteklių atsveria tikėjimas sėkme, riaušių nebus. Kada žadėta sėkmė neateina, nusivylimas gręžiasi prieš pažadų dalintoją. Finansų ministras Antonas Siluanovas jau pranešė pensininkams, kad pinigų, numatytų pensijų fondui, nebus, nes jie keliaus Krymo projektui finansuoti.

Teko girdėti gerus šaltinius turinčio maskviečio pasakojimą, kad V. Putinui kraupų įspūdį padarė mobiliu telefonu nufilmuoti kadrai, kaip sukilėliai Libijoje pagavę nuverstą vadą Muamarą Kadafį, jį prievartauja ir negyvai užtalžo. Todėl V. Putinas europietišką Ukrainos kelią mato kaip ant namų slenksčio kylančią grėsmę jo asmeniniam saugumui, kuri kaip virusas gali persimesti į Rusijos teritoriją.

Negalima sakyti, kad jis neteisus. Ukrainos permainų poveikį bando mažinti galinga smegenų plovimo kampanija, kurios tikslas įtikinti, kad ukrainiečiai yra fašistai. Ruso sąmonėje šis žodis apima visą įmanomą blogį. Prieš tokius kovoti – tiesiog šventa Rusijos patrioto pareiga.
Paprastai valstybių užsienio politika yra jų vidaus politikos tąsa. Rusijoje dabar vyksta priešingai. Vidaus politikoje draudžiami referendumai, jėga paminama tautų apsisprendimo teisė, numatytos bausmės už federacijos subjektų atsiskyrimo kurstymą, valdžios galios sutelkiamos vienose rankose. Užsienio politikoje skatinami abejotini referendumai, raginama federalizacija, grobiamos teritorijos. Prezidentas kalbasi su Petro Porošenka, o jo patarėjas Sergejus Glazjevas vadina Ukrainos prezidentą fašistu. 

Rusijos vidaus nuostatoms prieštaraujanti pozicija Ukrainos atžvilgiu neišvengiami paveiks dalies gyventojų nuotaikas, nes žmonės mėgsta galvoti palyginimais. Štai keli iš palyginimų: ar kinų kilmės Sibiro gyventojai, kurių ten jau šimtai tūkstančių, turi teisę atsidurti mamos Kinijos glėbyje su visomis žemėmis, ypač tomis, kurios iki 19 a. vidurio priklausė Kinijai? Juk tokia teisė pripažinta Krymui. Ar Šiaurės Kaukazui galioja tautų apsisprendimo teisė? Ar Tatarstanas turi teisę į savo naftos išteklius?

Saviškiai, kurių nėra kur dėti

Taiką Čečėnijoje V. Putinas palaiko tik nekontroliuojamomis dotacijomis Ramzano Kadyrovo režimui ir atlaidumu jo klanui net už kriminalinius siautėjimus Maskvoje. V. Putinas vadovaujasi šūkiu „saviškių neišduodame“ interpretacija, kuri kilusi iš kalėjimų. Tai ne kario kodeksas, o nusikaltėlių solidarumas. Šiuo principu remiasi visa jo piramidė. Kol savas, tol įstatymai negalioja. Atsiliepusieji į kvietimą stoti prieš „Kijevo chuntą“ tapo savais ir jautėsi patekę į apsaugos zoną.
Koks turi būti jų nusivylimas, kai jie nesulaukia rusų „armijos išvaduotojos“! Jie nustoja elgtis pagal jiems numatytą rolę ir pasitraukia iš Slaviansko. Tuoj pas juos į Donecką lekia Kremliaus pasiuntinys ir skaito jiems pamokslą, kad jie turėję žūti kovose už Slavianską. Už tai vienas separatistų vadų užvažiuoja pasiuntiniui į dantis.

Ramūnas Bogdanas

Ar kinų kilmės Sibiro gyventojai, kurių ten jau šimtai tūkstančių, turi teisę atsidurti mamos Kinijos glėbyje su visomis žemėmis, ypač tomis, kurios iki 19 a. vidurio priklausė Kinijai? Juk tokia teisė pripažinta Krymui. Ar Šiaurės Kaukazui galioja tautų apsisprendimo teisė? Ar Tatarstanas turi teisę į savo naftos išteklius?

Tie žmonės kelis mėnesius pavaikščiojo ginkluoti, pašaudė, ir jaučiasi jėga. Ganėtinai kriminalizuotose jų gretose bręsta supratimas, kad juos, jų žargonu tariant, „išpylė“ (rus. „slili“), t.y. išdavė, pametė likimo valiai. V. Putino atsiribojimas nuo jų reikštų, kad jis pamina labai svarbų savo gyvenimišką principą „savų neišduodame“.

Bet ką reiškia juos įsileisti į Rusiją? Joje pakanka erdvės plėšti turtuolius, bausti kyšininkus, dalinti pinigus iš užgrobtų bankų. Kitaip tariant, parako uosčiusių plėšikų orda Rusijoje yra rusiško maišto užuomazga. Teroristai jau įrodė, kad gali neklausyti nurodymų iš Maskvos. Kol kas jų tikėjimą palaiko siunčiama karinė technika iš Rusijos, bet šie pagalbos įrodymai Vakarų akyse tampa būtinybės griežtinti sankcijas Rusijai įrodymais. Ir vėl cugcvangas.

Pažeistas stabilumas

Nesimato jokio palankaus ėjimo V. Putinui. Politika Ukrainos atžvilgiu žlugo, jokie tikslai nepasiekti, išskyrus Sevastopolio bazę. Kaimynai įbauginti, Eurazijos projektas byra nepradėtas, NATO iš partnerio virto priešininku, artimiausių draugų ratas nuskriaustas Vakarų sankcijomis, stojant ekonomikai, ją galintis skatinti kapitalas ne ateina, o išeina iš Rusijos.

Su V. Putinu ir jo dozuota diktatūra dauguma gyventojų taikstėsi, nes jis buvo lyg stabilumo garantas po suirutės metų. Puldamas Ukrainą, V. Putinas tą stabilumą pažeidė. Jis išvedė iš pusiausvyros visą sistemą, dėl kurios laikėsi viršūnėje. Naujų pamatų nėra iš ko lipdyti, nes „rusų pasaulio“ idėja yra iš blogos fantastikos srities. Ji tokia pavojinga globaliai, kad niekas neleis jos vystyti. Jau dabar matome, kur veda analogiška „islamo valstybės“ idėja, kai karas Sirijoje plečiasi po Iraką.

Kada V. Putinas 2000 m. kovą laimėjo prezidento rinkimus kaip čečėnų nugalėtojas ir tvarkos sargas, rugpjūtį paskendo atominis povandeninis laivas „Kurskas“ su visa įgula. Tvarkos sargas sutriko ir tris dienas tylėjo. Tik po to pasirodė viešumoje su nerišliais pareiškimais. Negalėjo laiku kreiptis pagalbos, nes jam, kaip nugalėtojui, atrodė žema kažko prašyti iš vakariečių. Įgula paskendo. 

Dabar, patekęs į cugcvangą, jis elgiasi lygiai taip pat. Tyli. Užpildydamas pauzę, jis išvyksta į Pietų Ameriką. Gana keistas turas, kai liepsnoja konfliktas Rytų Ukrainoje ties Rusijos siena. Tačiau tai labai protingas žingsnis, jei sveriami visi įvykių raidos variantai. V. Putinas nenori sulaukti nei M. Kadafio, nei už grotų siunčiamo buvusio Egipto prezidento Hosni Mubarako likimo.

Baltas smėlis, žydros lagūnos

Ne tiek daug draugų likę pasaulyje. Kas norės pyktis su naująja Rusija dėl buvusiojo? Italai, ir tie atiduotų. Hugo Čavesas būtų priglaudęs Venesueloje, bet pasimirė, o jo buvęs vairuotojas, tapęs prezidentu, susiduria su rimta opozicija.

Kas kita yra Kuba. Broliai Kastro, nors ir senstelėję, bet idėjiniai. Principus labai gerai sutvirtina materija. Kuba skursta, jos ekonomika neveikia, ir ji kiaurai prasiskolinusi. Atskridęs į Havaną, V. Putinas nubraukė 31,7 mlrd. JAV dolerių skolų. Likusią 3,5 mlrd. skolą Kuba išmokės dalimis per 10 metų. Neįtikėtinas dosnumas, kai Rusijos ekonomika stringa, kai lėšos vystymui imamos iš gerovės fondo, kuris, pasak Rusijos finansininkų, turėtų būti naudojamas tik stabilizavimui krizės akivaizdoje. Tačiau, jei už nubrauktus 30 mlrd. V. Putinas gali nusipirkti atsarginį variantą šiltai prie vandenyno praleisti senatvę, jo ranka neturėjo sudrebėti. Juoba kad pinigai ne nuosavi, o valstybės.
Valstybe irgi pasirūpinta putiniškai.

2000 m. JAV kongresas neleido restruktūrizuoti Rusijos skolos, kol nebus uždarytas rusų radioelektroninės žvalgybos centras Lurde, Kuboje. Centrą Rusija uždarė 2001 m., ir skola buvo restruktūrizuota. Dabar V. Putinas pasirašė susitarimą centrą vėl atidaryti. Dar vienas pavyzdys tikintiems rusų įsipareigojimais. Tačiau kagėbisto V. Putino akimis, jis pasiekė svarbų laimėjimą Rusijos valstybei, kurio dėka atsiranda dar didesnė tikimybė, jog blogajam variantui įvykus, Rusija per daug nekrapštys iš Kubos bėglio, kuris padėjo atkurti ausį po amerikiečių langais.

Taigi, cugcvange yra dar vienas, paskutinis ėjimas – pabėgti nusižiūrėjus tinkamas duris.