Politikai su sekėjais nesukuria tikro žmogiško ryšio, savo sekėjų asmeniškai nepažįsta, ryšys yra tik menamas, todėl politinėje lyderystėje daug didesnę reikšmę turi įvaizdis, kuriantis žmonių įsivaizdavimą apie konkretų vedlį. Organizacijoje vadovas dažniausiai asmeniškai pažįsta ar žino kiekvieną žmogų, turi realų santykį su savo darbuotoju.
Pradėkime nuo organizacijos. Joje mažiau erdvės manipuliuoti emocija, tikrasis vadovo nusiteikimas matomas iš arti, tačiau emocija organizacijoje irgi svarbi. Pozityvus lyderis pritraukia žmones, o negatyvus – atstumia, tad emocinis nusiteikimas – lyderio namų darbas. Nekalbu apie pataikavimą ar dirbtinę šypseną iki ausų. Žmonės perskaito teigiamus ketinimus ir iš ramaus, taikiai nusiteikusio lyderio povyzos ar elgesio.
Lyderio parodomos emocijos ir nuotaika lemia, kaip sekėjai vertina jo efektyvumą, kiek prisiriša prie lyderio, įsipareigoja jam ir organizacijai. Vadovai, kurie demonstruoja pozityvias emocijas, vertinami kaip efektyvesni, lyginant su negatyvių jausmų apimtais vedliais. Emocijos – užkrečiamos. Pozityvių lyderių sekėjai tampa pozityvesni, perduoda lyderio emocijas kitiems ir teigiamai atsiliepia apie savo vadovą. Prastai nusiteikusių lyderių sekėjai yra apniukę ir neigiamai vertina lyderio efektyvumą.
Pasak tyrimų, laimingi ir pozityviai nusiteikę lyderiai yra labiau mėgiami, patrauklūs, kompetentingi (geba išspręsti asmenines problemas), savimi pasitikintys, moralūs ir mažiau egoistiški. Be to, jie parodo intenciją bendradarbiauti, draugauti, o kolegoms ir pavaldiniams – tai nepaprastai svarbu.
Lyderio parodomos emocijos ir nuotaika lemia, kaip sekėjai vertina jo efektyvumą, kiek prisiriša prie lyderio, įsipareigoja jam ir organizacijai. Vadovai, kurie demonstruoja pozityvias emocijas, vertinami kaip efektyvesni, lyginant su negatyvių jausmų apimtais vedliais. Emocijos – užkrečiamos.
Vienos lyderio emocijos labiau nukreiptos į save, kitos – į sekėjus. Į save nukreiptos vedlio emocijos – didžiavimasis savimi, pyktis, pasitenkinimas savo darbu – nekuria bendrumo su sekėjais. Į darbuotojus nukreiptos emocijos ir jausmai – dėkingumas, pasitikėjimas, noras bendradarbiauti ir įtraukti – daro didesnį poveikį, stiprina ryšį su žmonėmis, skatina abipusę priklausomybę ir taip nudirba lyderystės darbą. Lyderis kuria ryšį su sekėjais per emocijas. Tuomet sekėjai jaučiasi lyderystės proceso dalimi, prisiriša ir tapatinasi su savo lyderiu. O lyderis lengviau gali daryti įtaką savo žmonėms.
Pereikime prie politinės lyderystės. Esi tiek stiprus politinis lyderis, kiek sekėjų turi. Charizmatinis vedlys be sekėjų – nei charizmatinis, nei lyderis. Tad pirmas politiko uždavinys – sąmoningai plėsti sekėjų ratą. Kuo daugiau sekėjų, tuo labiau kiti manys tave esant stiprų charizmatišką lyderį. Populiariausi du būdai sekėjų ratui didinti: sukurti savo rinkėjų grupei socialinį identitetą (pvz., „Nemuno aušra“ – Vakarų Lietuvos atgimimas) arba telkti kurstant baimę ir pyktį, arba ir viena, ir kita.
Politikai, išmanydami emocijų mechanizmą, gali žongliruoti sekėjų nuotaikomis. Telkimas per emocijas politikoje – greitas ir efektyvus. Pavyzdžiui, žmonės, kurie mano, kad gėrybės Lietuvoje paskirstomos neteisingai (šalyje nėra paskirstomojo teisingumo), nesunkiai gali būti vienijami nuolat parodant, kaip valdantieji įgyją turtą ir manipuliuoja valdžia savo naudai.
Vienas svarbiausių politinio lyderio darbų – suteikti žmonėms identitetą, sudaryti sąlygas susitapatinti su grupe. Iš identiteto kyla įsipareigojimas. Pvz., iki šiol vieną ryškiausių politinį identitetą turėjusios partijos – Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų rinkėjai yra ir labiausiai įsipareigoję ateiti į rinkimus.
Priešas padeda susivienyti žmonėms kurie tarpusavy mažai ką turi bendro. Kurstant grėsmės pojūtį, nesunkiai palenkiami įtarūs ir nepatenkinti piliečiai. Puoselėjant baimę, pavyzdžiui, „marginali partija Lietuvoje ateis į valdžią“, telkiami savi – tradicinių partijų – rinkėjai. Kandidatas į JAV prezidentus Donaldas Trumpas, gąsdindamas JAV Viceprezidentės kandidatės Kamalos Haris ultra kairuoliškumu, paveiksiančiu socialinius ir ekonominius sprendimus, vienija sekėjus ir savo pusėn bando palenkti nuosaikesnius neapsisprendusius rinkėjus.
Sekėjai gali būti vienijami ir lyderiui demonstruojant agresiją. Pastaroji gali būti proaktyvi – užsipuolamas oponentas; arba reaktyvi – agresija reaguojama į oponento veiksmus. Pyktis – galinga emocija, tad lyderiai kursto sekėjų pyktį ir telkia juos parodydami, kad šie yra skriaudžiami, apgaudinėjami ar apvagiami.
Kai lyderiui pavyksta suvienyti rinkėjus, kitas uždavinys – juos išlaikyti. Savo sekėjus reikia „maitinti“ – parodyti, kad jų grupė yra teisi (-esnė), skatinti didžiavimąsi savo grupe, stiprinti vienybės jausmą (pvz., Respublikonų ir Demokratų nacionalinės konvencijos). Žmonės patiria pasitenkinimą, džiaugsmą būdami grupės dalimi. Ne visiems lyderiams ir politinėms partijoms Lietuvoje pavyksta tai pasiekti – sukurti žmonėms identitetą, suburti juos į vienį ir padaryti taip, kad jie didžiuotųsi būdami šios grupės dalimi.
Kita kasdienio politiko darbo dalis – pastebėti, aptikti, sukurti progą pasipiktinti oponentų elgesiu, kuris gali būti parodytas saviems rinkėjams, taip juos mobilizuojant. Šiandien šį darbą bene stropiausiai atlieka Seimo nariai Aurelijus Veryga ir Agnė Širinskienė. Efektyvus lyderis geba atpažinti tokius įvykius ir jais pasinaudoti.
Politinė idėja be emocijos – neveiksni. Lyderis, stovėdamas prieš savo žmones, konsoliduoja politinį identitetą ir vienija juos bendra vizualia detale, ritualais ir kalba. Visuose šiuose trijuose komponentuose egzistuoja ir pasitelkiama emocija. Na o sekėjo vaidmuo? Kuo brandesnis sekėjas, tuo sunkiau juo manipuliuoti pasitelkiant emocijas.
