A. Užkalnis. Aš niekada neatostogauju

„Jau dešimt metų atostogų nebuvau, nespėju“, man sakė vienas sėkmingas žmogus, kuris neatrodė nei liūdnas, nei išsekęs, tik galbūt vienintelis dalykas, kuris jį spaudė, buvo suvokimas, kad kiti atostogų važiuoja, o jis štai ne.

Tada pagalvojau, kad aš irgi niekada neatostogauju, nors visiems atrodo, kad tik tai ir darau. Vilniaus oro uoste lankausi taip dažnai, kad daugelį darbuotojų ten jau pažįstu iš veido, tačiau kažkaip niekada nebūna tų tokių atostogų, kur galėčiau pasakyti, kad nuo visko atsijungiu, guliu sau su knyga (kodėl žmonės sako: „mėgstu pailsėti su gera knyga“ – ar matėte ką nors, kas girtųsi mėgstąs leisti laiką su blogomis knygomis? Čia tas pats, kaip sakyti, „mėgstu nesurūgusį alų“), ir niekas man nerūpi.

Vakar buvau maudytis savo vilos baseine penkis kartus, ir kiekvieną kartą atsipalaiduodavau po dešimt minučių, ne daugiau. Žmonės biuruose turi ilgesnes pertraukėles, nei aš čia, Italijos kalnuose. Paskui išlįsdavau ir dar šlapias ir, apsivilkęs varvančiomis vandeniu glaudėmis, kalbėjau telefonu, skaičiau ir rašiau, ir jaučiausi esąs darbe, juo labiau kad visi darbai nuo to tapdavo padaryti, ir nuo to kaip mat pasijusdavau kiekvieną kartą vis puikiau.

Net ir per tas dešimt minučių baseine kokius penkis kartus pagalvodavau apie darbą. Vairuodamas kalnų keliukais galvojau ir kalbėjau apie darbą. Žiūrėdamas į saulėlydžio spalvinamus debesis danguje, galvojau apie pinigus, skaičius ir ilgalaikį veiklos planavimą 2017-2018 metams. Valgant galvoje ir žodžiuose buvo darbas, ne tik tada, kai lėkštėje gulėjo pigūs vietos pomidorai su mocarela ir baziliku ir taurėje naminis vynas, kainuojantis pigiau už mineralinį vandenį, bet ir tada, kai giduose aprašytas restoranas stengėsi ir kūrė tokį angelų maistą, kad, esu tikras, net patys žmonės virtuvėje turėjo stebėtis savo pačių kūriniais.

Žmonės darbo kankinystę nešioja kaip ordiną, ir giriasi savo žaizdomis, atsiradusiomis, kaip Kristui, ant delnų ir kojų tose vietose, kur juos prikalė ilgomis vinimis prie darbo kryžiaus.

Andrius Užkalnis

Ar tai reiškia, kad nemoku atsipalaiduoti ir esu beviltiškas darbo maniakas? Gal ir taip. Bet aš tikrai ne vienas toks (tokių, kaip aš, yra daugybė, ir kai kuriuos iš jų pažįstu, ir jie nėra nelaimingi), ir man patinka galvoti, kad laimė yra ne tada, kai gali nieko nedirbti ir negalvoti apie darbą, o tada, kai gali darbus dirbti, varvėdamas baseino vandeniu arba sėdėdamas terasoje ir užgerdamas veiklą vynu, kaip kiti dulkiname biure užgeria veiklą neskania kava.

Mes (ypač mes, lietuviai) dažniausiai manome, kad mus sutaurina ir papuošia kankynė. Kuo blogiau jautiesi darbe, kuo daugiau žiovauji ir skundiesi, tuo tu geresnis darbuotojas. Jei tau šlykštu ir nuobodu tai, kuo tu užsiimi, tai reiškia, tu rimtai žiūri į darbą ir nusipelnai visokeriopos pagarbos. Esi solidus žmogus, o ne koks bimbinėtojas ar svajotojas.

Žmonės darbo kankynę nešioja kaip ordiną, ir giriasi savo žaizdomis, atsiradusiomis, kaip Kristui, ant delnų ir kojų tose vietose, kur juos prikalė ilgomis vinimis prie darbo kryžiaus.

Ankstyvas kėlimasis ir miegančių, nelaimingų vaikų vilkimas, parėkiant ir dūsaujant, į lavinimo įstaigas, o paskui kiurksojimas transporto kamščiuose Geležinio Vilko gatvėje, nykus pasidygėjimas pilkų veidų neįdomiais kolegomis, kurie atrodo, kaip gaištantys nuvaryti gyvuliai (paskui suprantate, kad ir jūs pats atrodote ne ką geriau), didvyriškas sėdėjimas nuobodžiuose susirinkimuose, kurių reikia ne jums, bandymas „praskaidrinti sau dieną“ banalybių dalinimusi internete, ir suvokimas, kad per visą dieną nedarėte nieko, kas jums smagu, nekalbėjote su niekuo, kas jums mielas, nematėte nieko gražaus, nevalgėte nieko skanaus ir apskritai, nedarėte nieko, kas jums patinka ir ką jūs norite daryti – visa tai jūs galite nešioti įsisegę į atlapą kaip kankinio ordiną, tačiau nuo to jūsų darbo rezultatai nėra nė kiek geresni. Gal tik jūsų mama pagalvotų, kad sūnus ar dukra turi rimtą užsiėmimą ir todėl jais reikėtų džiaugtis.

Man patinka galvoti, kad laimė yra ne tada, kai gali nieko nedirbti ir negalvoti apie darbą, o tada, kai gali darbus dirbti, varvėdamas baseino vandeniu arba sėdėdamas terasoje ir užgerdamas veiklą vynu, kaip kiti dulkiname biure užgeria veiklą neskania kava.

Andrius Užkalnis

Jėgos treniruotėse atletai žino, kad viskas, ką darai lengvai, yra beveik beprasmiška, nes raumuo auga tada, kai nugali pasipriešinimą ir kai yra sunku. Produktyvus darbas nėra raumenų auginimas. Atvirkščiai. Jei buvo sunku ir nemalonu tris valandas rašyti niekam nereikalingą ataskaitą, tai nėra ženklas, kad padarėte puikų dokumentą. Ne, tai yra ženklas, kad jūs dirbate nekenčiamą darbą, kuriame imituojate veiklą, ir jums turėtų būti gėda, kad jums dovanotą gyvenimą deginate tokiu būdu, kuris neteikia džiaugsmo nei jums, nei tiems, kam jūs dirbate. O ir anksčiau paminėti raumenis auginantys atletai žino, kad, nors ir sunku, bet treniruokliai ir svarmenys neturi būti nepatogūs, ar sporto salėje neturi būti tamsu, nemalonu ar groti nemėgstama muzika, ir salės treneris neturi būti bukas mulkis – tai dar niekam nepadėjo pasiekti rezultatų.

Mano darbo našumas ir darbo rezultatai netampa prastesni nuo to, kad prieš mano akis ne automobilių stovėjimo aikštelė, o žalios Abruco kalvos, padūmavusios ir virpančios karštame rugpjūčio ore. „Išsijungiau telefoną, apie nieką negalvoju ir man niekas nerūpi“, sako žmonės, žvejojantys prie ežero arba gulintys kokiame nors paplūdimyje, ir aš gerbiu jų pasirinkimą (nors ir netikiu, kad ir jie negalvoja apie darbą – jei negalvotų, tai tikrai nesigirtų apie tai, kad negalvoja, iš tiesų jie galvoja apie darbą, kaip ir aš, tik nori būti tokie, kas apie darbą negalvoja, nes darbas jiems yra vergovė ir prakeiksmas, o ne mylima veikla). Tačiau aš apie save negaliu taip pasakyti ir tikrai nepavydžiu tiems, kas gali.

„Jis galėtų nieko nebedirbti“, sakoma apie žmogų, kuris jau užsidirbo pakankamai pinigų, kad visi materialūs poreikiai būtų patenkinti iki gyvenimo pabaigos. Ar kada nors atkreipėte dėmesį į tai, kad nė vienas iš tų žmonių, kuris gali nebedirbti, nepasirenka nedirbti, ir dažniausiai darbuojasi daugiau, ilgiau ir našiau už tuos, kas žiūri į darbą, kaip į nemylimą būdą dar mėnesiui pabėgti nuo bankroto?

Darbas skirtas ne tam, kad nenumirtume badu arba susimokėtume už butą. Tie motyvacijos svertai galiojo pirmykštėje bendruomenėje, ir mūsų protėviai, apsivilkę kailiais, gyvenę olose ir medžioję dinozaurus, ne tam stengėsi ir evoliucionavo, kad jūs šiandien būtumėte toje pačioje stadijoje, kaip ir jie prieš dešimtis tūkstančių metų, ir gyventumėte nuo vieno skrandžio užkimšimo iki kito, ir tik ir rūpintumėtės, kaip žiemą nesušalus.

Jūsų darbas turi būti proto ir svajonių veikla. Ji turi būti toks, kad per atostogas nenorėtumėte jo pamiršti arba apie jį negalvoti. Kad negalvotumėte dirbdamas darbą, kad greitai važiuosite atostogų ir kelioms dienoms ištrūksite iš šių pančių, o, atvirkščiai, kad lindėdamas baseine galėtumėte laukti ir nekantrauti, kada vėl galėsite atsisėsti prie kompiuterio – jau už dešimties minučių. Ir kai vienintelis dalykas, kurį norėtumėte pakeisti gyvenime, kaip aš dabar, yra interneto greitis Italijos viloje. Mylėkite savo darbą, kaip mylite atostogas, ir tada patys jausitės, kad jis jus myli. Tai gerų atostogų, tegu jos niekada nesibaigia.