Senėjimas ir raukšlės buvo laikomos pozityviu brandos, patirties bruožu, išminties perdavimas ateities kartoms – dar viena gyvenimiška pareiga, o solidi apranga – suaugystės dalis. Identitetas – taip pat suaugusio žmogaus bruožas: tautybė, vaidmuo šeimoje, profesija, geografinė vieta su savo šile ošiančia pušimi.
Ką šiandien reiškia būti suaugusiu žmogumi?
Atsakyti į šį klausimą tampa vis sunkiau. Normalu po mokyklos baigimo ilgai savęs ieškoti. Šeimos kūrimą skatinama atidėti, pati šeimos sąvoka tampa miglota, įsipareigojimai neaiškūs, identiteto nenorime (nors ieškome), būstas dažnai ne saugumo simbolis, o bereikalingas inkaras.
Žiūrėdami praėjusio šimtmečio dokumentiką, galime matyti save gerbiančius, orius, solidžiai apsirėdžiusius žmones. Didžiulis skirtumas lyginant su šiandien fotografijose apsinuoginusiomis moterimis, šliurėmis, šortais, sportiniais kostiumais į darbą vaikštančiais vyrais, visiškai tais pačiais rožiniais-auksiniais blizgučiais bedabinamais kūdikiais ir besidabinančiais suaugusiais.
Nebestebina (ne! vis dar stebina) socialiniuose tinkluose viešinamos kūdikio lovelėse greta „tėvų“ dvigulės miegančių šuniukų nuotraukos ar poros, išėjusios pasivaikščioti su savo kaip vaikais aprengtais keturkojais augintiniais, asmenukė.
Kas gi taip meistriškai naudojasi žmogiškosiomis silpnybėmis – tuštybe, dėmesio troškimu, egoizmu, tingėjimu, infantilumu? Ko gero, didžiausi naudos gavėjai – iš asmens duomenų gyvenantys socialiniai tinklai. Vienas kito lėkštėse, miegamuosiuose, kartu per kito gyvenimą keliaujantys vartotojai atneša ir pinigus, ir tuo pačiu pasotina beveik visas savo silpnybes vienukart; uždaviniai, atsakomybės ir pareigos nutolsta.
Nenoras suaugti kyla iš nerimo – juk suaugystėje pilna neapibrėžtumo, iššūkių, įsipareigojimo. Smagiau pasilikti saugesniame jaukių iliuzijų pasaulyje. O gyvenimo pabaigos auditas? Et, jis dar taip toli, už kalnų. O niekas ir nesakė, kad visi privalome suaugti.