Alisa Miniotaitė. Kas laimės nesaugumo pilname pasaulyje?

Galime klausimą ir patikslinti – kas išgyvens nesaugumo pilname pasaulyje. Studijuodami tautų istoriją, matome išnykusias ir išgyvenusias tautas, vadyboje – išlikusias ir bankrutavusias organizacijas, šeimas, kurių linija tęsiasi lig šiol ir nugrimzdusias į gilią užmarštį. Tad šiame pasaulyje sugyvena ir konkuruoja tautos, organizacijos, šeimos ir pavieniai žmonės.

Tiek fizinių grėsmių matėme tik per Didžiuosius pasaulinius karus ar trečdalį Europos gyventojų XIV amžiuje nusinešusią maro pandemiją. Šiandien į duris stuksena klimato atšilimas, galintis lemti milžinišką migracijos bangą, vykstantis karas, kuriam laikui atsitraukęs COVID virusas, rekordinė infliacija, dėl Ukrainos uostų blokados kylantis maisto trūkumas.

Fizinis nesaugumas kuria ir psichologinį nesaugumą – svarstome, kur saugiausia šiandien gyventi ar sutelkti kapitalą, kokias kompetencijas ir įgūdžius turime įgyti patys ir perduoti vaikams, galų gale, bandome atsakyti į klausimą, kas svarbiau: čia ir dabar laimė ar ilgalaikiai pasiekimai. Titulai, turtas, kiti gyvenimo kūriniai, tokie kaip knygos, namai, sodai, vaikai, turi savo kainą. Ši kaina – tai darbo valandos, disciplina, įtampa, įsipareigojimai.

Kaip didžiausias ateities įtakos veiksnys minima technologijų pažanga: dirbtinis intelektas, mašininis mokymasis, biologiniai išradimai (dirbtiniai organai, laboratorijoje išauginta mėsa, genų inžinerija). Gąsdinama, neva žmogaus sukurti robotai bus protingesni už žmones ir pradės gyventi savo gyvenimą. Galbūt sukurtas robotas gali būti protingesnis už konkretų žmogų, tačiau dirbtinis intelektas ir mašininis mokymasis yra pervertinamas – tikimybių teorija paremta technologija negali tapti protingesnė už žmoniją ir tarnaus žmonijai, o ne atvirkščiai.

Šiuo metu pasaulyje galios svertus valdo valstybės ir korporacijos. Valstybių, tokių kaip Kinija, JAVV, ilgalaikis žaidimas turės didžiausią poveikį pasaulio ateičiai. Europos Sąjunga išlieka kaip vertybėmis grįsta partnerystė, tačiau valstybės narės turi labai konkrečių pragmatinių sumetimų, todėl manipuliuoja pačios ir leidžiasi manipuliuojamos.

Greta išlieka tokios šalys milžinės, kaip Indija, Indonezija, Pakistanas, Brazilija, kurios nėra pasaulio lyderės, tačiau svarbiu momentu gali tarti savo žodį. Šioms valstybėms lyderiauti neleidžia nelygybė, išsimokslinimo trūkumas, intelektinio potencialo ir technologinių žinių (know-how) stoka. Organizacijos ir valstybės, kurios valdo technologijas, valdo kapitalą, valdo pasaulio ateitį.

Esame ir būsime priklausomi nuo gamtinių išteklių – žemės, naftos, dujų, metalų. Jų reikšmė išauga kylant politiniams neramumams ir kariniams konfliktams. Tai būdas šantažuoti kitus žaidėjus.

Ar gali tokie veiksniai, kaip nelegalių migrantų antplūdis iš šalių, kuriose gimstamumas išlieka didelis, karas, klimato atšilimas nušluoti technologinę pažangą? Gali. Todėl turime susitarti, kaip gyvensime ir bendradarbiausime.

Grįžtant prie praeities tautų ir imperijų – jos išnyko dėl vieningos stiprios lyderystės stokos (lyderio pareigose esančių silpnų asmenybių) ir moralinio nuosmukio, įskaitant korupciją. Tad ilgalaikėje perspektyvoje laimi ne tik kapitalą, įtakos svertus kaupiantis gudrumas, bet ir drąsa (įskaitant disciplinuotą kariuomenę), išmintis, ir tikras (ne vien deklaruojamas) teisingumas – ir valstybės viduje, ir išorėje. Moralė rūpinasi ateitimi. Be moralės ir etikos išnyks ne tik šeimos, išnyks organizacijos ir tautos. Tai patvirtina pasaulio istorija. Tad laimi tie, kurios rūpinasi švietimu, principinga lyderyste ir teisingumu.