Alisa Miniotaitė. Kokia liga užpuolė Lietuvos švietimą?

Užkopti į Everestą, įskaičiuojant pasiruošimą žygiui, trunka devynis–dvylika mėnesių. O kiek laiko praleidžiame kalno viršūnėje? Penkias, geriausiu atveju – trisdešimt minučių. Ši metafora – apie kelią į tikslą ir laiką, praleidžiamą mėgaujantis įgyvendintu siekiu. Įgyvendinę užsibrėžtą tikslą, džiaugiamės juo labai trumpai. Taip yra dėl mūsų smegenyse veikiančio, pasiekimų alkį lemiančio hormono dopamino, kuris tuoj pat brėžia naujus siekius, naujus rodiklius.

Taigi suprantame, kad gyvenimas – tai ne kelios minutės didžiuojantis pasiektu tikslu, o ilga kelionė į tikslą. Ši kelionė gali būti įkvepianti, įdomi, džiaugiantis akimirkomis, artumu, bendryste su kitais žmonėmis, pasimėgaujant ramybe. O gali būti ir pilna įtampos, skubos, matant tik tą žūtbūt siektiną rezultatą. Jei nuolat įsitempęs, įsiręžęs, su rūpesčio raukšle kaktoje stumiesi į savo tikslą, toks ir bus tavo gyvenimas – varganas.

Taip varganai šiomis dienomis atrodo ir Lietuvos švietimas. Švietimo rodiklių, pasiekimų gerinimas – rodosi, vienintelis uždavinys, kurį trūks plyš turime įgyvendinti, nekreipdami dėmesio į aukas: perdegusius pedagogus, sutrikusius ir pavargusius vaikus, nusivylusius tėvus, atsistatydinusius švietimo tarnautojus ir politikus, prarastus visuomenės pasitikėjimo švietimo sistema likučius. Taip ir norisi paklausti, kokia širšė ir ką sugėlė, kad elgiamasi taip neišmintingai, neapdairiai, nepagarbiai?

Valstybės lygmeniu sutarta dėl pamatinio švietimo tikslo – išsilavinusio ir kuriančio žmogaus: „Lietuva – tai ją kuriantys žmonės. Valstybės pažanga įmanoma tik kuriančių ir išsilavinusių žmonių dėka. (…) Kūryba suteikia žmogaus gyvenimui prasmės ir išsipildymo jausmą. (…) Kad galėtume kurti, būtina laisvė, taip pat meistrystė ir pasirengimas nuolat tobulėti, todėl pabrėžiame asmens laisvės ir įvairiapusio išsilavinimo svarbą“ (Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“). Išsilavinimas, kūrybingumas ir laisvė – vieni pagrindinių Lietuvos švietimo siekius nusakančių kokybinių raktažodžių.

Organizacijos kultūros požiūriu, švietimo sistema yra viena labiausiai stagnuojančių šalyje. Nepaprastai didelę žalą švietimo sektoriui padarė daugelį metų buvę žemi švietimo darbuotojų atlyginimai – į švietimo sistemą neįsiliejo arba mažai įsiliejo jaunų ir talentingų specialistų. Mokytojo amžiaus vidurkis šalyje – 51 metai, kai kuriose savyvaldybėse – ir 54-eri. Dažnu atveju, tai pagarbaus, šilto, partneriško santykio mokykloje nematę mokytojai. Tokio santykio, koks egzistuoja Vakarų Europos švietimo įstaigose.

O Lietuvoje? Dominuoja vertikalus, nepasitikėjimu, prievarta ir baime grįstas bendravimas. Vienas iš daugelio pavyzdžių – šį mėnesį žurnalisto Edvardo Kubiliaus rengiamoje laidoje „Nepaprasti žmonės“ savo istoriją papasakojusios Akvilės Korsakaitės atvejis. Praktiškai kiekvienas vaikas gali papasakoti apie užgaulų mokytojo elgesį ar replikas. Ar įsivaizduojate Olandijoje, Suomijoje ar kitoje Vakarų Europos valstybėje mokytoją, vaikui sakantį „jei nesimokysi anglų kalbos, būsi blondinė prie konteinerio“? Būdama mama, galiu papasakoti ne vieną panašų atvejį iš savo vaikų gyvenimo. Sakykite, kokį laisvą ir kūrybingą žmogų (Lietuvos švietimo tikslas) galime išugdyti nepagarbioje, žmogų žeminančioje aplinkoje?

Lietuvos mokytojai yra perdegę. Ištirtas ir moksliškai apibrėžtas pedagogų perdegimas apima emocinį išsekimą, kai mokytojas jaučia, kad nebegali įveikti iššūkio; dehumaizaciją – mokytojas nebegali empatiškai reaguoti į mokinius, gali pradėti elgtis negatyviai ir grubiai; mokytojas profesiškai jaučiasi neįgalus, nes nebegali pasiekti profesinių tikslų. Visa tai matome Lietuvoje, tad užgaulus mokytojų elgesys su vaikais – vienas iš mokytojų perdegimo ženklų.

Vertikalaus, galios santykio ir iš jos kylančios baimės bei gynybos, nepagarbos apstu ne tik mokytojų ir mokinių, bet ir tėvų bei mokytojų, mokyklos administracijos ir tėvų, ministerijos ir savivaldybių lygmenyje. Tą puikiai matėme tarpinių vienuoliktokų patikrinimų organizavimo (visu greičiu į Everestą!) situacijoje ir vėlesniuose atgarsiuose. Lietuvos švietimo sistemoje dominuoja nepasitikėjimo ir baimės kultūra. Mes nuolat bijome: prastai parašyti diktantą ar kontrolinį, neišlaikyti egzamino, prastų pasiekimų rodiklių mokyklose, savivaldybės, šalies lygmenyje. Nepasiekimo baimė – pagrindinis Lietuvos švietimo sistemos „progreso“ variklis.

Ne ūmi liga užpuolė Lietuvos švietimą. Švietimo sistemoje vis dar neišsivadavome iš sovietinio palikimo – galios ir baimės santykių, nepagarbos žmogui. Tyrimų duomenimis, pagarba yra esminė sąlyga žmonių ekonominei gerovei ir sėkmingai švietimo sistemai. Tik pagarbioje aplinkoje formuojasi optimali žmogaus savivertė, o žmogus, kuris nesijaučia vertingas, pats su kitais ima elgtis nepagarbiai. Sveikoje visuomenėje, o taip pat ir ugdymo įstaigoje kiekvienas turi teisę būti gerbiamas ir turi PAREIGĄ gerbti kitą.

Vienuoliktokų tarpinių patikrinimų krachas – rimta pamoka ir proga permąstyti Lietuvos švietimo būklę ir pagaliau prisiimti atsakomybę. Šiandien ne kiekybiniai pasiekimų rodikliai turėtų kelti nerimą, o daugybė ženklų apie sergančią sistemą, jos narius, kaltinimais persmelktus tarpusavio santykius.

Švietimas – tai ne pasiektas rodiklis (tikslas), o kelias į tikslą – mokymosi procesas, pagarbūs santykiai. Tokiuose santykiuose bręsta sveika, smalsi, išsilavinusi, kurianti, laisva asmenybė. Lietuvos strateginis tikslas.