Andrius Užkalnis. Navalnas mirė, mirs ir Rusija

Viltis nemiršta paskutinė. Kartais viltis miršta anksti, o po jus miršta vilties nešėjai, nes pati viltis niekada negyvena pati savaime, tai ne abstrakti savoka. Viltis yra žmonių pasirinkimas, ir Aleksejus Navalnas, apie kurio mirtį buvo pranešta vasario 16 dieną, rinkosi nebijoti be galo ryžtingai. „Aš nebijau, ir jūs nebijokite“, sakė jis savo žmonėms. Milijonai girdėjo, mažai kas rinkosi klausyti, dar mažiau kas nebijojo.

Kai milijonai žmonių internete žiūri vaizdo įrašus, kaip žmonės šoka į jūrą nuo neįsivaizduojamai aukštų uolų ir išnyra gyvi, arba kai kas nors lipa, be jokios apsaugos, į šimto metro aukščio bokštą ir ten juokiasi mirčiai į akis, tai nereiškia, kad milijonai žmonių galėtų ar net svarstytų tai pakartoti.

Galima sakyti, kad kartu su Aleksejum Navalnu Rusijoje kolonijoje už poliarinio rato mirė tos šalies viltis, bet tai būtų netiesa. Viltis mirė jau labai seniai, dar iki agresijos prieš Ukrainą. Ir net ne tada, kai Vladimiras Putinas iš bailaus ir skysto saugumiečio neatsakinguose vaidmenyse, paskui iš korumpuoto municipalinio valdininko tapo atsargiu ir nieko nepaisančiu monstru, bedvasiu zombiu, kurio nebedomino nei asmeninis turtas, nei žmonių palaikymas – tik jo valdžios tvirtumas ir gebėjimas po visą pasaulį sėti kerštą. Šimtai tūkstančių gyvybių už savo paties nuskriaustą, išniekintą vaikystę. Putinas buvo miręs viduje žymiai anksčiau, negu gavo absoliučią valdžą ir bandė nuodyti Navalną ir dešimtis kitų žmonių.

Prieš trejus metus, Navalnas grįžo į Rusiją ne todėl, kad mirtų ant kryžiaus, kaip Kristus, grįžęs į Jeruzalę. Aleksejus Navalnas ir nebuvo joks šventasis – juo labiau, kad daugelis ir anksčiau prisimindavo, ir dar prisimins jo sąjungas ir bendrus darbus ir žodžius su tais žmonėmis, kurie šiandien yra Kremliaus valdžios aptarnaujantis personalas.

Navalnas buvo stiprios valios, išskirtinių strateginių gebėjimų ir reto beatodairiškumo lošėjas – politikas iki paskutinės dienos, pasiruošęs viską paaukoti dėl galimos pergalės. Jis žinojo, kad prie poitinės ruletės šansai itin maži, ir grįždamas į Rusiją turėjo paskutinį žetoną, kurį ir padėjo ant skaičiaus ir šypsodamasis žiūrėjo, kaip ruletė sukasi. Jo skaičius neiškrito.

Navalnas, be abejo ryškiausias dešimtmečio Rusijos opozicijos politikas, nėjo į karą, kad pralaimėtų. Jis visada planavo tik pergalę, kad ir kaip sunkiai pasiekiama ji atrodytų.

Aleksejus Navalnas rinkosi mūšius tiksliai (daugumas sakytų – populistiškai). Kova su korupcija suteikė jam didžiausias galimybes pasireikšti: Rusijos vagiančios valdžios godumas, pagal savo begėdišką ir nestabdančią natūrą, buvo palyginamas nebent su labiausiai supuvusiais Afrikos ar Pietų Amerikos režimais – tačiau buvo šeriamas kaloringu pinigų jovalu iš dujų ir naftos. Todėl rusiškoji korupcija nutuko, lašiniai užpylė smegenis, jis vogė vis labiau absurdiškai ir vis ryškiau švytėjo auksiniai tualetų šepečiai vėlyvosios imperijos vilose.

Mes nesužinosime, kokia tiksliai Navalno mirties priežastis vasario 16 dieną. Tačiau žinome, kodėl Vladimiras Putinas pasirinko jį asmeniškai, metodiškai, su patyčiomis ir Viduramžių sadizmu, po truputį žudyti. Jei būtų reikėję Navalnui tiesiog atimti gyvybę, tai buvo galima padaryti jau seniai daugybe būdų.

Tačiau Putinui reikėjo ramaus, lėto keršto, vykdomo su pasimėgavimu – ir keršyti diktatorius norėjo visai ne todėl, kad rimtai manytų, kad Navalnas gali iš jo (ar jo draugų) atimti valdžią ir turtus.

Putiną stingdančiai veikė Aleksejaus Navalno humoras ir jo ramus, kartais nejaukiai šaltas, juokas ir pašaipus tonas. Vladimiras Putinas, vaikystėje ir jaunystėje emociškai suniokotas patyčių gimtajame Leningrade, kaip ir visi toksiniai žmogaus pavidalo padarai, labiausiai bijojo pasirodyti juokingas.

Putino nešvankūs ir mediniai juokeliai per spaudos konferencijas, jo patologinis poreikis nuolatos meluoti bet kuriuo klausimu – visa tai buvo nuolatinės panikos išraiška, gynybos mechanizmas. Ir Navalnas, kuris juokėsi net iš lagerių ir rimtai nežiūrėjo net į labiausiai absurdiškus laisvės atėmimo nuosprendžių, varė Kremliaus monstrui ledinę baimę. Tokią baimę, kad nei Putinas, nei artimiausia jo aplinka Navalno pavardės net neminėjo – tai buvo pirmykščio, toteminio siaubo prieš nenugalimą jėgą ženklas.

Kas pasikeis Rusijoje dabar? Iš esmės – nieko. Navalno bendražygiai tęs darbus tremtyje, kaip ir visa likusi ir pasitraukusi opozicija ir intelektualai. Pačioje Rusijoje suksis represijų, mobilizacijos ir karinės psichozės smagratis, vis labiau taškantis ir malantis net ir tuos, kas lyg ir slepiasi tyliai ir dabar stebėsis: „o mus už ką?“. Ta šalis galiausiai suris save. Problema tik tokia, kad tai gali užimti dešimtmečius.

Jei manote, kad tamsiausia naktis yra prieš aušrą, jūs teisūs. Tačiau Rusijoje dar neatėjo tamsiausia nakties valanda.

Aleksejus Navalnas mirė Rusijoje vasario 16 dieną, būdamas 47 metų.