„Drauge su Nepriklausomybės Aktu į Lietuvą grįžta ir Pirmosios Respublikos dvasia“, – padarė išvadą prezidentė metų pranešime, nes „šiandienos jaunimui nepriimtinos posovietinio gyvenimo tradicijos“. Tuomet ką siūlo politiškai vangiam – remkimės tyrimais – jaunimui valstybės vadovė?
Klaida, kad tuo Nepriklausomybės aktu jokia Respublika dar nebuvo paskelbta, šiandien yra teiginio smulkmena.
Prezidentė – manykime – ieško idealo, kuriuo būtų galima remtis kaip kuriamuoju visuomenės pavyzdžiu. Kad ir kokios aukštumos turėtos minty, Pirmoji Respublika gal prieš 30 metų mums nuoširdžiai atrodė idealistiškai patraukli ir įdomi – su visomis jos dvasiomis, tarp jų ir tomis, kurios vykdė prekybos sacharinu, pašto ženklais, ginklais aferas, valstybės perversmą, prezidento, per savo ministrus priėmusio net tris svetimų valstybių ultimatumus, pabėgimą.
Tai, kad prezidentas pabėgo birželio 15 dieną iš Lietuvos per sieną Kybartuose, žino veik kiekvienas. Toliau – paskaitykime apie tai iš naujo rašto:
„Pateikiame priemones, kurias norėtume įgyvendinti 2019 metų vasarą Kybartuose ir esant galimybei prašome jas įtraukti į Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos metų programą, o taip pat 2019 metų valstybės biudžete numatyti lėšas programai įgyvendinti.
1. Senovinio automobilio, skirto prezidento A. Smetonos personažo atvykimui iš Kauno į Kybartus ir atgal nuoma, atlygis vairuotojui, išlaidos degalams – 300 Eur;
2. Užmokestis aktoriui atlikusiam A. Smetonos personažą, rūbų nuoma – 300 Eur;
3. Užmokestis renginio režisieriui už renginio režisavimą ir pravedimą – 200 Eur;
4. Bendruomenės įamžintos vietos, pro kurią prezidentas A. Smetona pasitraukė į Vakarus, kertinio akmens atidengimas (muzikinio ansamblio ir orkestro pasirodymas, įgarsinimas ir kt.) – 100 eur“. Ir kt., bet jau mažiau reikšminga.
Kaip yra sakęs žinomiausias stilistikos profesorius Juozas Pikčilingis, „karvę pro šalį pravesti galima, o renginio – ne“, bet šiais laikais skyrybą, rašybą, stilių taisyti net ir oficialiuose tarnybiniuose raštuose nepadoru – suformuotas toks viešas diskursas, kad esą kaip lietuviškai rašysi – taip nepagadinsi, čia tau – ne rašinys Anglijos universitete.
Nors teisininkas ir prezidentas A. Smetona kuo jau tikrai nusipelnė – tai taisyklingos ir stilingos viešosios kalbos formavimu, tačiau ar tuo jis įdomus?
Kol dar logikos ir istorinės nuovokos klausimais neuždrausta pasiginčyti, pabandykime suprasti, kas bus švenčiama.
Iškilmingas teatralizuotas Antano Smetonos pabėgimo parodymas su orkestru gali miniai visai patikti, jeigu bus teisingai „viešinama regioninėje ir respublikinėje spaudoje“ už 200 eurų ir jeigu už tokią pačią sumą bus „pagamintas“ A. Smetonos personažo grimas.
Gerai, kad „respublikinė“ spauda nepamiršta – nors kaina jai gal mažoka.
Neabejotinai, kad tokiame nelokalios reikšmės renginy kalbą turėtų pasakyti kuris nors iš aukščiausių pareigūnų, tikslingiausia būtų Seimo Pirmininkui. Kodėl jam?
Pirma, nes šis Seimas pernai 2019-uosius paskelbė Valstybės Prezidento Antano Smetonos metais! Jei nebūtų paskelbęs, nebūtų suteikta lygmens – tai suprantame.
Antra, A. Smetona ne tik 1927-aisiais savo dekretu paleido parlamentą, bet ir, berods, liepė iš Seimo Pirmininko Aleksandro Stulginskio (buvusio Prezidento) paimti archyvo raktus.
Taigi 1920–1927 metų Seimo archyvo ir nėra. Ir buvo paleistas „seimokratijos“ terminas.
Parlamentarizmas yra tokia trapi idėja, kaip ir, kintant valdžioms, politikų savimonė: jie „viską žino“, išskyrus vieną dalyką – tai, kas daroma aukštu politiniu lygiu, visad yra pranešimas apie žmones, vertybes, idėjas, požiūrį.
Kybartų bendruomenė, paprašiusi iš Vyriausybės pinigų tam, kas aukščiau parašyta, remiasi Seimo nutarimu ir atskleidžia tragikomišką padėtį: jei jau prezidentas „pasitraukė“, tai tikrai šis įvykis vertas orkestro ir dirbtinų ūsų.
O galbūt, remiantis metų pranešimu, į Kybartus vietoje Seimo pirmininko vyks prezidentė – tądien dar eis pareigas ir apie naujų laikų dvasią galės žodį tarti.
Jei numatytoji inscenizacija bus tarsi įvykio parodija – nieko bloga: nes tikriausiai ir Kybartų mokiniai bus atvesti į šventę, kad pamatytų, iš ko juokiamės?
Gal sumanytojai nori sukurti nuotaiką, kurią skleidė Smetonos kritikai – okupantų talkininkai, sugalvoję mitą apie upelį ir paišydavę brendančio per jį prezidento karikatūras?
Bet jei pagal tokį naują „Kybartų protokolą“ tam būtų skirtos vyriausybės lėšos – jau nacionalinės reikšmės nesusipratimas.
Kultūros ministerija apdairiai paklausė ir gavo Lietuvos istorijos instituto nuomonę, kuris pataria minėti Kybartų miesto sukaktį, o ne pabėgimo sceną.
Esminis klausimas yra toks: ar neužtruko Pirmosios Respublikos romantizavimas minios sąmonėje? Taip klausti galima ne tik todėl, kad nemažai yra ištirta, kad matome platesnį kontekstą, nors dar daug apie tarpukario asmenis bei veiksmus lieka paslėpta Rusijos užsienio reikalų ir Rusijos Federacijos prezidento archyve.
Prieš dvejus metus svarbiausi politikai buvo pareiškę principinį požiūrį, kad sostinėje reikalingas ir paminklas Antanui Smetonai. Paminklo nėra, bet reikėjo valstybinio sprendimo Smetonos vardu pavadinti metus ir – akivaizdu – jaukti protus? Seimo nutarimas priverčia apie patį Seimą galvoti, ar jis tik neprieštarautų paprašytas kada atiduoti savo raktus.
Aukščiausi Lietuvos pareigūnai labai mėgsta pažymas, jomis remiasi, lyg tai būtų viduramžių inkvizicijos išvados.
Patartina prašyti ir istorinių pažymų prieš imantis demokratijos citadelėje tokių nutarimų, kurių turinys savaime tampa politine parama nedemokratiniam požiūriui, nedemokratinių dalykų aukštinimui, nedemokratijos „idealams“.
Imkim ir paklauskim kitaip: ar kuris iš tų mūsų šiuolaikinių politikų įsivaizduoja, kad buvo normalu suimti Universiteto profesorių už viešą paskaitą ir įkišti į kalėjimą? Ir Kauno policijai tai padaryti vaikų akivaizdoje – kaip nutiko su signataru, ateitininku Pranu Dovydaičiu, Vytauto Didžiojo universiteto filosofu?
O paskui – perkratyti visą Universiteto Teologijos – Filosofijos fakultetą atleidžiant ir kitus profesorius už pažiūras, tarp jų – ir Antaną Tumėną (šio teisininko vardu 2005 m. pavadinome gatvę greta dabartinio parlamento).
O iš Universiteto profesorius buvo atleistas prezidento dekretu už privačiame laiške parašytą kritiką (išsamiai intelektualų persekiojimus tarpukariu yra ištyrusi Audronė Veilentienė). Lyg tyčia tuo metu VDU buvo sustiprintas prosovietinių nuotaikų Humanitarinis fakultetas. Paskui P. Dovydaitį sovietai pribaigė.
Galiausiai – ar yra valstybiška persekioti kunigus už pamokslų turinį? Jei kuriam iš skaitytojų čia irgi kyla abejonių – tai kreipiu į archyvą skaityti Kauno arkivyskupo Juozapo J. Skvirecko raportų. Apie rašto cenzūrą „prie Smetonos“ jau veik viskas aprašyta. Užsitepki šiandien duonos „smetonišku“ sviestu, įsipilk to pavadinimo giros, pereik jo vardo gatve; jei to įamžinimo tau trūksta – surenki konferenciją, lietuvių viešajai kalbai skirtą.
Seimo nutarimu 2015-ieji buvo paskelbti Mykolo Kleopo Oginskio metais. Taip, tai dvarų (savo dvarų) kultūros puoselėtojas, bet kaip politikas pirmiausia – Rusijos imperatoriaus patarėjas, kone įsimylėjęs valdovą ir, kai jam dirbo, matė Lietuvos perspektyvą tik Rusijos sudėtyje – tai reikėjo perskaityti Nepriklausomos Lietuvos politikams prieš priimant aną nutarimą („Kartais dėl tos meilės nebesuvokdavau, kur tiesa“).
Juk ir be Seimo nutarimo niekas nebūtų trukdęs rengti festivalius Plungėje, griežti jo polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne“ Kybartuose ar bet kuriam kitam koncerte.
Asmenybė, nugyvenusi dramatišką gyvenimą, laisvoje visuomenėje nenusipelno paniekos – veikiau vertinimo pagal sprendimus, nuopelnus. Ir ramybės. Tad tegu Asmenybė, labai aukštinta viešose erdvėse prezidentavimo metu, ramiai ilsisi Amerikoje.
Neturėtumėme iš aukščiausių tribūnų šiuolaikinio jaunimo atžvilgiu būti tiesos maskuotojai, abstrakčiai apibendrinantys „tarpukario žmonių nuostatas“, kurios esą buvo skirtos pagal prezidentę „tarnauti didesniems tikslams“.
Tie, kurie tokiais tikslais remdamiesi tarnavo – kaip anuomet, taip ir dabar – iš tikrųjų greit nustumiami į valstybės pakraščius su visais idealais, trinami iš kalendorių, o į politikos paviršių išplaukdavo ir plaukia žmonės, vaidinantys esą pagarbūs vertybėms, bet darantys sandėrius su velniu vardan trumpalaikių interesų, besielgiantys kaip tuštybių mugėje – didesnėje, nei Tekerėjaus, nors irgi ilgainiui neturinčioje Istorijos vertų herojų.
Taip, 2019-aisiais yra vertų prisiminti vardų, pavyzdžiui, susijusių su II Vyriausybe, kuri dirbo itin sudėtingomis sąlygomis, su „Lietuvos“ dienraščiu, su pasirengimu Seimo rinkimams – ir tie vardai neturi likti A. Smetonos šešėly.
Dar svarbiau – artėja Respublikos paskelbimo 100-metis, ar taip? Gal kas ras ir šį aktą.
Tai – ir priminimas, kad prieš 100 m. gimė karta, pokariu išėjusi Lietuvos ginti. Mat tik tada, kai už tarpukario valstybę atsakingi asmenys patyrė bankrotą, patys tapę aukomis, istorija parodė naujus, kitos kartos herojus – uniformuotus pokario vadus, idealistus, kurie krauju išplovė valstybės drabužį net raštu pasakydami, kad ateity Lietuva turėtų remtis 1922-ųjų Konstitucija.
Jie žinojo, kodėl taip įrašė Laisvės kovų sąjūdžio deklaracijoje. O ta Lietuva 1990-aisiais pradėjo kitaip – nuo 1938-ųjų.
Bet vis tiek daugelio jų, nepavargusių herojų, tragiškas likimas ir yra Atgimimas.