Arūnas Kumpis. Ar esame pasirengę šalies gynybai?

Spalio 17 d. mūsų šalies visuomenei buvo pristatyti Vašingtone įsikūrusio „New Generation Warfare“ centro kartu su Lietuvos karo ekspertais atlikto Lietuvos gynybinės galios tyrimo rezultatai.

Pagal pirmąjį šio tyrimo scenarijų, įvertinus tai, kokius pajėgumus turėsime 2027 metais, mes nesugebėtume apsiginti pirmas 10 karinio konflikto dienų, per kurias tikėtina, prisijungtų. sąjungininkai. Tačiau pagal patobulintą, antrąjį scenarijų, kai mūsų kariuomenė būtų sustiprinta sraigtasparniais „Apache“, toliašaudės HIMARS artilerijos baterijomis ir „Spike“ raketomis, mums jau pavyktų 10 dienų efektyviai priešintis iš esmės neprarandant savo teritorijos. Tiesa, tai taptų įmanoma tik su viena sąlyga – jei per artimiausius ketverius metus mes gynybai papildomai skirtume 10 mlrd. eurų, o tai sudarytų apie 20 procentų mūsų šalies bendrojo vidaus produkto.

Vertinant tyrimo duomenis, stebina ne tik reikalingų lėšų kiekis norimam rezultatui pasiekti, bet ir simuliacijos metu pasirinktos papildomos priemonės: sraigtasparniai „Apache“, HIMARS artilerijos baterijos ir „Spike“ raketos.

Akivaizdu, kad sėkmingo mūšio simuliacijai buvo pasitelkta Vietnamo, Irako ar Afganistano, tik jau ne Ukrainos–Rusijos karo taktika, kur sraigtasparniai yra esminio vaidmens mūšio lauke nebevaidinantys didžiuliai oro taikiniai.

Akivaizdu, kad sėkmingo mūšio simuliacijai buvo pasitelkta Vietnamo, Irako ar Afganistano, tik jau ne Ukrainos–Rusijos karo taktika, kur sraigtasparniai yra esminio vaidmens mūšio lauke nebevaidinantys didžiuliai oro taikiniai (įvertinę Ukrainos karo patirtį amerikiečiai net atšaukė pradėtą vystyti milijardinį didžiųjų nepilotuojamų sraigtasparnių projektą, apie tai neseniai rašė „The Economist“).

Visai kas kita yra HIMARS – tai tikrai efektyvi, didelės vertės taikinius priešo užnugaryje galinti naikinti priemonė, su sąlyga, kad kažkas jų nuolat ieškos, aptiks ir efektyviai koreguos ugnį. Ukrainoje tai daro tolimosios žvalgybos bepiločiai orlaiviai „Leleka-100“, „Fly Eye“, „Puma“. Tuo tarpu Lietuvos kariuomenės naudojami „ScanEagle“ ir „Raven“ tipo bepiločiai orlaiviai yra morališkai ir techniškai pasenę, o nauji pajėgumai dar tik planuojami.

Taip pat belieka tikėtis, kad naujai įsigytų „Spike“ raketų veikimo nuotolis bus gerokai didesnis nei šiuo metu mūsų turimos pėstininkų kovos mašinos „Boxer“ bazėje sumontuotos „LR Spike“ prieštankinės raketos. Nors įvertinus milžiniškus kainų skirtumus, kažin, ar jos priešui padarytų daugiau žalos nei šiuo metu efektyviai Ukrainos fronte naudojami FPV dronai, didieji atakos dronai („Baba Jaga“) ir fiksuoto sparno atakos bepiločiai orlaiviai.

Deja, bet niekam iš mūsų gynybos ekspertų neužkliuvo nei šiai simuliacijai pasitelkti nerealistiški ištekliai, nei daugeliu atvejų Vietnamo karo laikų priemonės. Svarbiausia, kad pagaliau rezultatas gavosi toks, kokio reikėjo – atsilaikysime 10 dienų, kol atvyks sąjungininkai.

Už šalies gynybą atsakingi asmenys teigia, jog viskas daroma taip, kaip reikia, ir jos piliečiams belieka tik pasitikėti bei skirti daugiau pinigų gynybai. Natūralu, kad kitokios retorikos iš jų ir neverta laukti. Tačiau gynybos klausimai per daug svarbūs, jog galėtume aklai pasitikėti dažniausiai tik savo karjeros sėkme suinteresuotų valdininkų bei juos aptarnaujančių žurnalistų-karo ekspertų patikinimais.

Man asmeniškai šiek tiek nerimo kelia tie patys nekariavusių, net savo akimis jokio karo nemačiusių žmonių, kad ir kokius laipsnius jie turėtų ar kokius postus užimtų, atsakymai į praktiškai visus su mūsų šalies gynyba susijusius klausimus: „mes kariausime kitokį karą, nei vyksta Ukrainoje“, „mes esame NATO ir mus gins sąjungininkai“, „turėsime garantuotą oro viršenybę“, „vykdysime manevrinį karą, todėl įtvirtinimai nereikalingi“ ir t. t. Na, o kai pradedi jiems vardyti konkrečius, su realiu karu susijusius faktus ir skaičius, atgal gauni niekaip neatremiamus apgailėtinus argumentus: „tu nežinai NATO gynybos planų“ ir apskritai „esi žemiausio taktinio lygmens specialistas“.

Ukrainoje šiuo metu daugiau kaip 50 procentų žalos priešui padaroma vienaip ar kitaip dalyvaujant įvairių tipų bepiločių orlaivių sistemoms (BOS). Mes gi šioje srityje esame atsilikę šviesmečiais. Tik fragmentiškai, be jokios sistemos ir metodikos, vykdome BOS įsigijimus ir integraciją į kariuomenės struktūras. Taip pat visais įmanomais būdais atsiribojame nuo Ukrainoje karinės patirties įgijusių tautiečių ir darome tik tiek, kiek mus spaudžia visuomenė.

Trečius metus vykstant karui kaimyninėje šalyje, priešui vis labiau artinantis prie mūsų namų slenksčio, mes toliau demonstruojame olimpinę ramybę ir ribotas savo gynybos lėšas nukreipiame ne sistemų, kurios leistų priešą naikinti per didesnį atstumą, įsisavinimui, netgi ne savo šalies rezervo rengimui ir apginklavimui, amunicijos kaupimui, o kareivinių ir infrastruktūros svečiams iš Vokietijos statymui bei „geležies“, kurią gausime tik kokiais 2036 metais, įsigijimui. Net dėl akivaizdžių oro gynybos spragų susirūpiname tik tada, kai kaimyninės Latvijos sieną kerta ir kelis šimtus kilometrų praskridęs nukrinta kovinis rusų bepilotis orlaivis arba kai [į viešumą iškyla, kad – „Delfi“] mūsų šalies oro erdvę per mėnesį pažeidžia daugiau kaip 250 iš Baltarusijos teritorijos paleistų oro balionų su kontrabanda.

Prieš kurį laiką vienas iš Ukrainoje mano kalbintų bepiločių sistemų mokymo centro vadų pasakė tokią frazę: „Jums, lietuviams, nepaprastai pasisekė, kad jūs galite mokytis iš mūsų klaidų ir jų nebekartoti.“ Tada, pamenu, dar pagalvojau: „Kažin. Mes per daug arogantiški, kad iš jūsų mokytumės, mes juk priklausome NATO“. Mirtis – geriausia mokytoja.