Arūnas Kumpis. Dvi mano pamainos pozicijose

Dviese su FPV inžinieriumi, šaukiniu „Dušman“, lyg du per laukus vežami bulvių maišai, šokinėdami tai aukštyn, tai žemyn, tai siūbuodami į šalis ir kaskart atsitrenkdami į perdaryto amerikietiškojo „Hummer“ visureigio metalines sienas, nakties tamsoje visu greičiu tolstame nuo savo pozicijų.

Šiandien baigėsi mūsų FPV komandos tris paras trukusi pamaina. Mūsų pagrindinis pilotas „Deputat“ įsitaisęs kiek patogesnėje vietoje – priekyje, šalia vairuotojo. Mes jam nepavydime, tikimybė susidurti su priešo FPV dronu mašinos priekyje yra gal net didesnė nei gale. Bet čia jau atakuojančio piloto įpročio ir profesionalumo reikalas. Aš paprastai judantį transportą atakuoju prisivydamas jį iš galo, kiti gi mano kolegos stengiasi įlėkti iš priekio ir taip pirmiausia nukauti priešo vairuotoją. Bet kokiu atveju, kumuliatyviniam užtaisui kliudžius transporto priemonę, išsilydžiusio metalo čiurkšlė perskrodžia šį kiaurai, išdegindama viską, kas pasitaiko jos kelyje. Mintys apie tai nepalieka, kol nenutolstame nuo fronto linijos kelių kilometrų atstumu.

Pastaruoju metu, rusams pasistūmėjus į priekį, mūsų pozicijos liko tarsi kišenėje: apsuptos priešo iš trijų pusių. Ir nors priešais mus dar turėtų būti pėstininkų priešakinės linijos, niekada negali būti tikras, kiek ir kaip jos atsilaikys. Prieš porą dienų paramą mūsų pėstininkams teikė prie pat mūsų pozicijų prilėkusi BMP, kuri priešo link iš savo 30 mm patrankėlės leido vieną seriją paskui kitą. Žinojimas, kad jos efektyvus šaudymo nuotolis yra maždaug 2000 metrų, leido suprasti, kad, matyt, tokiu atstumu buvo pastebėtas priešas. Ir tai šiek tiek kėlė nerimą.

Na, dabar tai jau naujos pamainos rūpestis, mes gi visu greičiu tolstame nuo fronto linijos. Po gero pusvalandžio mūsų visureigis sustoja tarpinėje stotelėje pakeliui į bazę buvusioje, dabar jau nebeveikiančioje, benzino kolonėlėje. Čia mūsų jau laukia kitas transportas – „Wolksvagen“ minivenas. Anksčiau mus gabendavęs ukrainietiškas šarvuotis „Novator“ išėjo iš rikiuotės, todėl dabar teks grįžinėti be šarvo. Skubiai persimetame savo daiktus iš vienos mašinos į kitą ir tęsiame kelionę. Nors ir nutolome nuo pozicijų kelis kilometrus, vis dar esame rusų atakos dronų pasiekiamumo zonoje. Keliui darant nedidelį vingį, vairuotojas ima pasakoti, kaip vakar, apie trečią valandą nakties, jam šioje kelio atkarpoje eilinį kartą, jau ketvirtą per šį mėnesį, pavyko išvengti FPV drono atakos: „Pastebėjau jį priešais, už kokių penkiasdešimties metrų. Jis pakibo ore ir akivaizdžiai bandė nusitaikyti. Laimei, suveikė ant mašinos stogo įtaisyta antidroninė sistema ir priešo bepilotis, kiek pakabėjęs ore, tvojosi netoliese į žemę bei sprogo.“

Kitam mūsų kolegai, prieš kokį mėnesį grįžinėjusiam iš pozicijų, ne taip pasisekė – prisivijęs dronas trenkėsi į jo vairuojamo visureigio galą ir perskrodė jį kiaurai. „Jakut“, apsvaigintas sprogimo, vos spėjo iššokti iš staiga užsiliepsnojusios mašinos.

Šiuo metu situacija tokia, kad priartėjus prie fronto linijos, tikimybė susidurti su priešo FPV dronu yra didesnė nei šios akistatos išvengti. Vienintelis, tačiau negarantuotas, išsigelbėjimas yra antidroninė sistema, kur būtina sąlyga – drono valdymą slopinantis dažnis sutapma su tave atakuojančio drono dažniu ir šis nukrinta tavęs nepasiekęs.

Žodžiu, šiuo metu situacija tokia, kad priartėjus prie fronto linijos, tikimybė susidurti su priešo FPV dronu yra didesnė nei šios akistatos išvengti. Vienintelis, tačiau negarantuotas, išsigelbėjimas yra antidroninė sistema, kur būtina sąlyga – drono valdymą slopinantis dažnis sutapma su tave atakuojančio drono dažniu ir šis nukrinta tavęs nepasiekęs.

Taigi, lazda turi du galus: mes medžiojame juos – jie medžioja mus. Ir geriau sekasi tiems, kurie turi daugiau dronų, daugiau patyrusių dronistų komandų ir yra geriau įvaldę technologijas. O įvairios naujovės čia tiesiog vejasi viena kitą. Praėjusios mano pamainos metu išbandėme labai pasiteisinusius trijų ir keturių kilogramų svorio sprogstamuosius užtaisus. Jais gana efektingai naikinome pastatuose įsitvirtinusius ir mūsų pozicijas ketinusius šturmuoti priešo pėstininkus. Su tokiu užtaisu pro langą įskridus į rusų užimtą namą, šis tiesiog išlėkdavo į orą, palikęs tik lentų ir plytų krūvą. Šios pamainos metu išbandėme automatinio taikinio fiksavimo sistemą bei dažnių keitimą drono skridimo metu. Taigi, nors Lietuvoje kai kurie „ekspertai“ dar prieš pusmetį prognozavo, kad po kokių trijų mėnesių apie dronus mūšio lauke niekas net ir neprisimins, realybė yra visiškai priešinga – dronų koncentracija mūšio lauke tapo tokia didelė, kad jau kuris laikas vyksta dronų kovos prieš dronus. Fiksuojami atvejai, kai FPV dronai numuša net priešo sraigtasparnius.

Ir nors mums sekasi santykinai neblogai, tikimės gauti daugiau dronų ir daugiau išskridimų, ypač, kai mūsiškiai praėjusią savaitę taip sėkmingai įsiveržė į rusijos Kursko sritį ir užėmė apie tūkstantį kvadratinių kilometrų jos teritorijos. Mąstant logiškai, dabar turėtume padidinti spaudimą tuose fronto ruožuose, iš kurių rusai buvo priversti atitraukti savo pajėgas ir perkelti jas į Kursko sritį. Aš žiūriu kiek skeptiškai į galimybę ilgą laiką išlaikyti tas rusijoje užimtas teritorijas. Tik laiko klausimas, kada rusai sutelks ten pakankamus pajėgumus ir įgis kritinę persvarą. Reikia tikėti, kad ukrainiečiai turi parengę tam planą.

Į bazę grįžtu apie pirmą valandą nakties. Nebeturiu jėgų praustis, tik nusirengiu ir krintu miegoti. Per tris ateinančias paras reikia pailsėti, atgauti jėgas ir paruošti įrangą kitai pamainai. Nežinau, kiek dar galėsiu taip tęsti.