Arūnas Milašius. Imitacinė valstybė – tarp melo ir susireikšminimo

Geri laikai gimdo norą imituoti dar geresnius laikus ir parodyti geresnį save. Juk niekas nesugrius, jei truputį pameluosime ir pagrąžinsime. Nuo to tik gražesni ir geresni patys sau atrodysime. Prisideda ir šventas tikėjimas, kad kalbantysis yra toks reikšmingas, kad kažkas bendrines frazes priims už gryną pinigą. Tiesą sakant, dažnai taip ir nutinka.

Bėda tik, kad šios imitacijos niekur neveda. Pudruotas veidas raukšles tik trumpam paslepia, bet jų neišlygina. Be grimo pažvelgus į veidrodį jautresnius gali ištikti šokas.

Treti karo metai ir praktiškai tiek pat laiko kalbame, kad rusai tankus, prikimštus Taivanyje, už kurio laisvę kovojame, pagamintų detalių, gali pasukti pas mus. Ar ruošiamės? Taip, tiesia tik popieriuje. Svarbu, kad ataskaitos gražiai atrodytų.

Pavyzdžiui, kai kuriose Lietuvos savivaldybėse – itin prasta situacija su priedangomis: dalis gyventojų kilus pavojui neturėtų galimybių tokiose net trumpam apsisaugoti. Savivaldybės neslepia, kad, ieškodamos vietų priedangoms, susiduria su kliūtimis.

Vienos aiškina, kad savo saugumu turi rūpintis patys gyventojai, kitos manipuliuoja statistika ir prie priedangų priskiria daugiabučių namų rūsius, o jie kol kas tikrai neatitinka priedangoms keliamų reikalavimų.