Kodėl mūsų kaimas atsigauna ne taip sparčiai, kaip norėtume, nors į ten grūdame pačias moderniausias technologijas ir pinigus? Tačiau ir toliau grūdų ūkiai stambėja, o šeimyninių ir vidutinių ūkių bumo kaip nebuvo, taip ir nėra.
Kaip užsukti kartojam, kad mes gaminam geriausius pasaulyje lazerius, mūsų programuotojai patys tobuliausi. Tarp eilučių galima suprasti, kad Silicio slėniui jau kaip ir laikas drebėti iš baimės, nes dar kiek ir mes juos nušluosim. Tik vieną kitą projektuką, kad ES lėšas būtų galima įsisavinti, parašysim ir tada jau tikrai, tikrai. Mes netgi leidžiame lietuviškus palydovus į kosmosą ir tai didelis žingsnis į priekį. Tačiau kai reikia skaičiuoti, kas suneša BVP apie lazerius, kuriais pelnytai didžiuojamės pamirštame.
Reikia pasakyti, kad ekonominiai mitai, tokie, kaip įsivaizdavimas, jog lazeriai (tai fantastiškas mūsų pasiekimas, nes lietuviškus gaminius naudoja 90 iš 100 didžiausių pasaulio universitetų, neseniai sumontuotas vienas didžiausių lazerių Europoje) ar revoliuciniai IT sprendimai mus išgelbės labai geri. Jie skatina kurti, judėti į priekį ir didžiuotis savo Tėvyne.
Tačiau nereikia šių mitų paversti dulkėmis, kurios užstoja realybę. Tai puikios sritys, tik jų indėlis visoje ekonomikoje nėra labai didelis ir, žvelgiant į nesibaigiančią mūsų mokslo reformą, greičiausiai niekada nebus.
Eikim arčiau žemės. Pavyzdžiui, analizė, kodėl lėtėja mūsų ekonomikos augimas. 2018 metų pabaigoje Lietuvos eksporto apimčių augimas sulėtėjo perpus.
Kaip pastebi „SME Finance“ ekonomistas Aleksandras Izgorodinas, atsižvelgus į prastą praėjusių metų derlių ir probleminį javų segmentą, situacija atrodo kur kas stabiliau, tačiau vis tiek galima įžvelgti negatyvių tendencijų tekstilės, metalų ir mašinų bei įrenginių segmentuose.
A. Izgorodinas pastebėjo, kad iš pirmo žvilgsnio, pablogėję Lietuvos eksporto rodikliai sutampa su gerokai sulėtėjusiu ES ekonomikos augimu – tačiau detalesnė analizė rodo, kad 2018 metų pabaigoje Lietuvos eksporto augimą labiau pakirto techniniai veiksniai, o konkrečiau – prastas derlius Lietuvos žemės ūkio sektoriuje.
„Pavyzdžiui, vertinant nominaliai, iš visų 97 eksporto segmentų 2018 metų ketvirtą ketvirtį labiausiai nukrito javų eksporto apimtys: lyginant su 2017 metų ketvirtu ketvirčiu, javų eksporto apimtys susitraukė iš karto 113 mln. eurų, arba kiek daugiau nei 50 proc.“, – savo apžvalgoje dėstė jis. Ekonomistas pabrėžė dar vieną svarbų niuansą, tai – geografinis javų eksporto susitraukimas.
„Iš 113 mln. eurų bendro javų eksporto nuosmukio 49 mln. eurų susidarė ES rinkoje. Taigi 2018 metų ketvirtą ketvirtį beveik pusė (43 proc.) viso javų eksporto sumažėjimo susidarė ES rinkoje, kuriai tenka apie 80 proc. visų lietuviškos kilmės prekių eksporto apimčių – o tai reiškia, kad prastas Lietuvos žemės ūkio derlius sudavė išties didelį smūgį bendram Lietuvos eksporto rezultatui.
Priminsiu – buvo sausra. Nepaisant mūsų veržimosi į kosmosą, suvaldyti stichinės nelaimės negalėjome ir skaičiuojame nuostolius.Tai natūralu, nes nė viena šalis dar nesugeba kovoti su stichija.
Tačiau tai tuo pačiu atskleidžia kitą mūsų bėdą. Mes vėl tapome priklausomi nuo vienos kultūros, kuri yra žaliava ir kuriai auginti nereikia darbo rankų.
Užtenka geros ir galingos technikos. Kol šis segmentas dominuos, apie kaimo atgimimą ir apie ten sukuriamos vertės augimą kalbėti neverta. Tiesiog javai nėra kultūra, kurią auginant pajamos iš hektaro gali būti ypatingai didelės. Pelnas gaunamas per didelius plotus ir mechanizaciją, ne kuriamą vertę kiekviename hektare.
Mėginimai pakeisti žemės ūkio struktūrą kol kas toli nenuvedė. Mes neturime vidaus rinkos ir su šiuolaikinėmis technologijomis praktiškai bet kurioje srityje ją prisotinti galime labai greitai. Eksportui nėra reikalingos infrastruktūros – veiksmingi eksportu užsiimantys kooperatyvai praktiškai veikia tik grūdų ir šiek tiek pieno bei daržovių segmentuose.
Tam, kad galėtume konkuruoti uogų ar vaisių segmente neturime struktūros. Dirba arba pavieniai ūkiai, arba ūkiai, priklausantys užsienio investuotojams, kurie derlių išveža ir paruošia prekybai ne Lietuvoje.
Nekartosiu seniai žinomų tiesų apie tai, ką ir kur reikia remti ir kur Lietuva turi eiti, tačiau važiuojant per kaimus plika akimi matoma tendencija – ūkiai stambėja. Tokių laukų masyvų, kurie plyti dabar, prieš keletą metų nebuvo.
Didieji tiesiog koncentruoja plotus, smulkieji traukiasi. Neoficialiai kalbama, kad tokius pokyčius skatina ir bankų politika, kurie duodami kreditus taiko neformalią taisyklę, koks turi būti ekonomiškai stiprus ūkis: „ne mažiau, kaip 100 hektarų ir ne daugiau skolų, kaip tūkstantis eurų vienam hektarui.“ Smulkesni neprognozuojamo klimato ir rinkos sąlygomis neįdomūs.
Visgi išeities ieško patys ūkininkai. Pavyzdžiui, vien Vilkaviškio rajone 6 ūkininkai planuoja statyti paukštides – kompaktiškas verslas, labai teisingai „limpantis“ prie grūdų ūkio. Skaičiuojama, kad „perleidus per paukščius“ pačio užaugintus grūdus jie pabrangsta bent 4–5 kartus.
Tačiau vėlgi niekas nežino, kas bus su pavieniais augintojais, kurie norėtų dirbti pagal užsakymą – auginti broilerius perdirbimo įmonėms. Lenkai šią sritį plėtė kol mes ginčijomės, ar verta išduoti statybos leidimus fermoms.
Paukštienos rinka perpildyta. Ar ūkininkai, kurie mėgins plėsti veiklą neįstrigs? Nors aišku, kad šio segmento plėtra bus didžiulė ir greita, tačiau nėra jokios studijos ar paramos programos, kaip lietuviams integruotis į rinką.
Niekas net nežino, ar vietos perdirbimo įmonės sugebės perdirbti šiuos kiekius, ar daliai ką tik fermas atidariusių augintojų teks trauktis ir vištides paversti brangiais sandėliais. Tuo labiau, kad mus ir kitus europiečius stipriai spaudžia lengvatines importo sąlygas į ES gavę ukrainiečiai, tvindantys Europą pigia mėsa. Su ukrainiečiais jau susidūrė ir bitininkai, nors sektoriaus plėtra per paskutinius kelerius metus buvo milžiniška. Pernykštis medus iki šiol guli sandėliuose.
Kalbama, kad su panašiomis bėdomis jau susiduria šilauogių augintojai. Dar pernai tai buvo pati pelningiausia lietuviška uoga, kuriai mūsų klimatas puikiai tinka. Tačiau plėtra buvo sparti, vidaus rinka menka ir dėl jos visi kovoja. Apie eksportą gali galvoti tik vienas kitas stambesnis ūkis, nes tam, kad tuo užsiimti reikia patekti į užsienio prekybos tinklus ir Lietuvoje sukurti infrastruktūrą – sandėlius su šaldytuvais ir fasavimo įrengimais. Vienam šeimos ūkiui tai per sudėtinga užduotis. Tačiau suvienijus dešimt, milijoninės investicijos jau prasmingos.
Tai ne ekspertų ant popieriaus išrašytos teorinės kryptys, paprastai lydimos frazėmis „būtų gerai“, o kryptys, kuriose patys žmonės mato perspektyvą ir už šią perspektyvą balsuoja savo pinigais. Lieka tik pasistengti, kad šie pinigai nebūtų prarasti, nes turime liūdnų pavyzdžių, kai vieną ar kitą populiarią kultūrą (česnakai, svarainiai) ūkininkai užarinėjo, nes parduoti nebuvo kur.
Jei sakysite, kad vėl ašaros dėl pinigų, jog jų vis per mažai nubyra į ūkininkų kišenes, tai ne. Pirmiausia čia klausimas Žemės ūkio ministerija ir įvairioms mūsų mokslo įstaigoms, kurios nuolat skundžiasi dėmesio stoka – kur tyrimai, nusakantys perspektyviausias arba naujausias kylančias sritis ir kaip ten gali sau rasti vietą kiekvienas atskirai paimtas ūkininkas ir ko reikia, kad ši vieta būtų rasta. Reikia ne nieko nesakančių strategijų artimiausiems dešimtmečiams, už kurias mokami milijonai, bet jų niekas net neplanuoja laikytis, o labai konkrečių skaičių ir kaip juos pasiekti.
Kol kas pas mus remiama tik gamyba – galima pirkti kombainus ir traktorius ir auginti kuo daugiau. Su šituo susitvarkom, tačiau kaimas ir šeimos ūkiai neatsigaus kol nebus stabilaus didmeninio jų produkcijos supirkimo. Prekyba turguje ir mažose parduotuvės puiku, tačiau vidaus rinka tiesiog per maža brangios nišinės produkcijos, kai kiekvienas hektaras atneša dešimtis kartų daugiau pajamų nei grūdai, augimui. Kol nebus eksporto, tol niekur nepajudėsime. Mūsų javų augintojai ir lenkų bei olandų sodininkai tą jau įrodė.
Jei reikia lietuviškų pavyzdžių – vienas jų pluoštinių kanapių auginimas. Kėdainiuose pastačius fabriką laukai pradėjo plėstis aritmetine progresija, nes aišku, kad iš šios kultūros bus galima uždirbti. Reikia tik leisti iš kanapių gaminti ką nors daugiau nei virves. Mes sugebėjome save apriboti įvairias baimes įrašę į teisės aktus.
Kitas pavyzdys – avių auginimas. Davėm paramą, jų mūsų laukuose, vilkų džiaugsmui, vietoj dešimčių tūkstančių pradėjo bliauti šimtai tūkstančių. Patys tiek nesuvalgom. Tik niekas nepagalvojo, kad auginame bet ką, bet kokios veislės, todėl perdirbimo įmonėms jos neįdomios, dėl to padoraus eksporto organizuoti nepavyks. Ką dabar daryti su gauruotosioms nežino niekas.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.