Mes nemėgstame skaičių, nes jie verčia reaguoti ir keistis. Kai atsiranda skaičiai, sunku kartoti tuos pačius mitus, kuriuos kartojame dvidešimt metų ir patogiai nieko nesprendžiame.
Tai galima pasakyti apie keletą paskutinėmis savaitėmis skelbtų skaičių, kuriuos vengiame susieti tarpusavyje.
Lietuvoje 2022 metais itin didelę infliaciją lėmė ne tik sparčiai pakilusios energetinių prekių, bet ir reikšmingai išaugusios maisto bei gėrimų kainos. Lietuvoje maisto ir gėrimų kainos 2022 metais padidėjo net 25,9 proc. – daugiau nei dvigubai sparčiau negu vidutiniškai Europos Sąjungoje (ES), kur augimas siekė 11,9 proc. „Eurostat“ vertinimu, maisto ir gėrimų kainų lygis Lietuvoje 2022 metais jau buvo pakilęs iki 99 proc. ES vidurkio, o 2021 metais kainų lygis siekė 88 proc. vidurkio. „Luminor“ banko vyriausiojo ekonomisto Žygimanto Maurico teigimu, šiuo metu, remiantis preliminariais skaičiavimais, maisto ir gėrimų kainų lygis Lietuvoje jau viršija ES vidurkį.
Tarsi turėtume džiūgauti, kad vėl aplenkėme „senutę Europą“, tačiau džiugesio nėra. Nėra ir Vyriausybės pasigyrimų, kaip puikiai tvarkomės.
Kitas skaičius, kuris tiesiogiai susijęs su šiuo, tai Lietuvos žemės ūkio sektoriaus šuolis. Pernai pagal sukurtą vertę jis pralenkė IT. Taip taip, kosmosas, palydovai, lazeriai ir netgi brangiai mokami programavimo darbai atsiliko nuo javų ir bulvių auginimo. Kad ir kaip būtų skaudu hipsteriams.
„Pastarieji keleri metai žemės ūkio sektoriui išties buvo palankūs. Žemės ūkio produkcijos kainoms augant sparčiau nei gamybos kaštams, sukuriama pridėtinė vertė sparčiai augo. Be to, dėl palankių klimatinių sąlygų užaugintos produkcijos kiekiai taip pat buvo dideli. 2019 metais žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuose (toliau tekste – žemės ūkio sektorius) buvo sukurta 1,52 mlrd. eurų pridėtinės vertės, 2020 metais – 1,75 mlrd. eurų, 2021 metais – 1,86 mlrd. eurų, o 2022 metais – net 2,68 mlrd. eurų.
Įdomu tai, kad žemės ūkio sektoriuje 2019 metais buvo sukurta 3,5 proc. Lietuvos BVP, o 2022 metais – net 4,4 proc., tai didžiausia dalis nuo 2005 metų. Dar įdomiau yra tai, kad 2022 metais žemės ūkio sektorius aplenkė IT sektorių pagal sukuriamą pridėtinę vertę: IT sektorius sukūrė 2,36 mlrd. eurų pridėtinės vertės, o žemės ūkio sektorius – 2,68 mlrd. eurų“, – kaip gyvena ūkininkai, pasakoja Žygimantas Mauricas, „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas.
Tiesa, vienos iš žemdirbiškų organizacijų vadovas šiuos skaičius pakomentavo remdamasis ne buhalteriniais terminais:
„Reikia išmokti labai labai elementaraus [dalyko]: kas yra pelnas, paskui – mokesčiai, gamybinės išlaidos, įsipareigojimai bankams ir kas lieka ūkio plėtrai. Labai neatsakingi rašinėliai.“
Dar viena džiugi naujiena, kuri neturi patvirtinimo, bet apie kurią buvo kalbėta Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdyje, – pas mus pieno fermas planuoja statyti danai, nes didiesiems ūkiams mokamos supirkimo kainos aukštesnės nei ES vidurkis. Čia esminis dalykas – kaina stambiems ūkiams. Kitiems ji ne tokia patraukli. Važiuoti steigti 6 karvių ūkių iš Skandinavijos niekas neplanuoja.
Kur lenkiu – ką tik pasibaigė pasėlių deklaravimas, vienas reikšmingiausių įvykių sektoriuje, parodantis, kur link suka visas sektorius, ką siūlo valdžia ir ką renkasi ūkininkai. Tendencija aiški – deklaruojančių ūkių mažėja. Tai reiškia, kad ūkiai stambėja. Traukiasi gyvulininkystė, žmonės toliau mieliau renkasi javus ir nebenori karvių.
Jei gyventume be emocijų, reikėtų visus šiuos skaičius tiesiog sudėti į vieną ir ne skųstis, o pradėti daryti realias išvadas ir tada – realius veiksmus.
Jei žemės ūkis pas mus užima vis didesnę BVP dalį, gal reikia tai vertinti. Nesiskųsti, kaip per paskutinį lietuvių kalbos egzaminą, kad agrotemos jaunimui nebesuvokiamos. Taip, esame tobulai žemės ūkiui tinkamas kraštas, ir tai parodo ūkininkai, sugebantys konkuruoti su didžiausiais pasaulio koncernais. Jei kas mėgins aiškinti, kad čia labai „tradicinis“ ūkis, tai parodykite, kurioje dar srityje buvo toks technologinis šuolis, – ta pati karta tuose pačiuose ūkiuose prieš 30 metų naudojo arklius (aha, tuos pačius – gyvus, kinkomus, kur dabar zoologijos sode dar galima pamatyti), pasitelkus rusišką kirvį ir plaktuką pagamintus traktorius, o dabar laukuose jau mėgina robotus, ir po kelerių metų tai bus visiškai įprasta technika. Tai tie patys žmonės, kurie neplanuoja sustoti. Kur kas plačiau naudotų ir dronus, tik įstatymai dar nespėja su technologijomis.
Gal pagaliau laikas atsakyti į klausimą, kokio realiai prekinio ūkio mums reikia, ir tą atsakymą paremti pinigais. Kitiems, kurie per smulkūs konkuruoti, jau neturi jėgų ar noro, tiesiog suteikti galimybę oriai pasitraukti iš ūkininkavimo. Kur kilti, yra, bet nereikia to daryti žmonių, kurie vis dar realiai „dirba už dyką“, sąskaita, nors patys to nesuvokia. Tačiau tam ir yra galybė mokslinių studijų bei institutų, kurie už mūsų visų pinigus privalo pateikti bent pagrindinius atsakymus, kaip elgtis ir kur eiti.
Keliai du. Pirmas lenkiškas – griežtai specializuoti regionai ir kooperatyvai. Nenori būti kooperatyve – neturi ateities, važiuoji į miestą ieškoti darbo. Čia ne filosofija, čia realybė. Jie išlaikė gyvybingus gana smulkius ūkius. Dalis ūkių socialiniai, tačiau tai – ne tik rinkėjai, bet ir nuolatiniai maištininkai, blokuojantys kelius ir reikalaujantys valdžios dėmesio.
Kitas kelias estiškas – atsisveikinti su smulkiaisiais, paremti stambiuosius ir toliau nesukti galvos, nes lieka tik verslas be sentimentų. Jie neblokuoja kelių. Jų lobistai sėda už vieno stalo su valdžia ir sudėlioja skaičius taip, kaip reikia.
Lietuva kol kas aiškaus kelio nepasirinko, ir šis neapsisprendimas laužo žmonių likimus bei degina mokesčių mokėtojų pinigus. Kaip jau minėjau, žemės ūkis eilinį kartą įrodė, kad jo dalis mūsų ekonomikoje ir gerovės kūrimo procese tik auga.
Bet kuriuo atveju reikia grįžti prie skaičių ir tik juos sudėliojus brėžti linijas. Emocijos ir kalbos, kad būtų gerai, jei būtų, ir už tai duokite eurų, čia nebetinka.
Autorius feisbuke.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.