Arvydas Guogis. Ar mes žinome apie tokias logines valstybės valdymo jungtis?

Turbūt niekas neprieštaraus, kad kasdieniai, praktiški ir moksliniai, teoriniai reikalai šiek tiek skiriasi. Taip, kaip ir vadybos praktika ir teorija. Beveik kiekvienas mūsų, dalyvaudamas darbo rinkoje, turime aibes asmeninių, praktiškų santykių ir patirčių su vadovais ar pavaldiniais. Teigiamų ir neigiamų – visokių. Vadybos teorijoms gi dažniausiai nelieka laiko, o ir – intereso.

Tačiau tai nereiškia, kad tokių teorijų nėra. Tik jų, mano nuomone, vadybos moksle yra gerokai mažiau negu politologijoje, sociologijoje ar ekonomikoje. Taip leidžia man teigti asmeninė patirtis, kadangi nemažai metų dirbu šių mokslų sandūroje, moksliniais terminais tariant, esu tarpdisciplininis dėstytojas ir tyrėjas.

Viešojo administravimo modeliai

Turimomis žiniomis, vienoje iš vadybos sričių – viešojo administravimo – tėra sukurti vos trys visa apimantys modeliai. Kiti juos vadina teorijomis, dar kiti – paradigmomis. Pagal reikšmingumo laipsnį. Tai hierarchinis (vėberinis) viešojo administravimo modelis, individualistinis Naujosios viešosios vadybos modelis, apibrėžiantis ir įgyvendinantis privataus verslo metodus viešajame administravime, ir – naujausias Naujojo viešojo valdymo (gerojo valdymo) modelis, kuris remiasi socialumo ir humanitarinėmis vertybėmis: atvirumu, skaidrumu, pliuralizmu, demokratija, socialine atsakomybe, socialiniu teisingumu, socialine lygybe bei socialine kokybe.

Faktiškai čia paminėti viešojo administravimo modeliai atitinka Christopherio Hoodo suformuluotus tris požiūrius (santykius) į viešąjį administravimą: hierarchinį, individualistinį ir egalitarinį (lygybės). Ch. Hoodas išskyrė dar ir ketvirtąjį požiūrį – fatalistinį, kuris reiškia viešojo administravimo sekimą paskui įvykius, o ne preventyvias priemones. Iš tikrųjų tai yra „tinginystės“ viešajame sektoriuje požiūris, kuris dažnai „apsistato“ įvairiais biurokratiniais trukdžiais vien tam, kad nereikėtų spręsti problemų iš esmės arba jas spręsti tektų kaip galima vėliau. Verslui ir viešosioms paslaugoms toks „likimui“ pasiduodantis, stagnacinis požiūris (santykis) reiškia mažą efektyvumą, prastovas, nereikalingą gaišatį.

Fatalistinis („likimo“) požiūris yra vienintelis neigiamai viešajame administravime apibrėžiamas požiūris (santykis). Kiti čia paminėti trys požiūriai yra „veikimo“ požiūriai. Tik šiek tiek kitokiomis, išsiskiriančiomis kryptimis. O tai realiame gyvenime, ne tik teorijoje, nėra toks jau ir nereikšmingas dalykas.

Štai paimkime pavyzdžiu gerovės valstybės teoriją ir praktiką – kaip socialinės politikos įgyvendinimo priemonę. Joje egzistuoja irgi trys pagrindiniai modeliai: korporatyvinis („bismarkinis“), konservatyvus, kuris reiškia darbo rinkos požiūrio dominavimą, kai į ją žiūrima per socialinio draudimo prizmę. Kitas žinomas gerovės valstybės modelis – liberalusis (marginalinis), kuris reiškia laisvos rinkos dominavimą. O štai trečiasis gerovės valstybės modelis yra institucinis, perskirstomasis, socialdemokratinis modelis, kuris reiškia universalių socialinių teisių įgyvendinimą ir kiekybine, ir kokybine prasme. Vėliau suformuluoti Pietų Europos (Viduržemio) ir Rytų Europos korporatyviniai modeliai turi tik vieną kitokį papildomą aspektą – tai yra klientelizmą, kuris reiškia korupciją, nepotizmą, protekcionizmą, nors akivaizdu, kad ir pirmiau paminėti modeliai retkarčiais įgyja klientelizmo apraiškų. Na, ir aišku, Rytų Europos modelis bendrąja prasme pasižymi dar ir postkomunizmo sindromu.

Viešasis administravimas ir gerovės valstybė

Štai čia iškyla esminis metodologinis ir metodinis klausimas – ar yra koks nors ryšys tarp viešojo administravimo ir gerovės valstybės modelių? Ir atrodo, kad peršte peršasi tokie atitinkami logiški santykiai tarp šių modelių:

• hierarchinis viešojo administravimo modelis logiškai labiausiai atitinka (arba turėtų atitikti) korporatyvinį gerovės valstybės modelį;

• individualus, Naujosios viešosios vadybos modelis kaip besiorientuojantis į privataus verslo metodų taikymą viešajame administravime logiškai atitinka liberalų-marginalinį modelį. Kodėl jisai „marginalinis“? Todėl, kad „kuria“ marginalias grupes, socialinę atskirtį;

• Naujasis viešasis valdymas (gerasis valdymas) su savo socialinėmis ir humanitarinėmis vertybėmis logiškai labiausiai atitinka institucinį, perskirstomąjį, socialdemokratinį modelį.

Jeigu vieno viešojo administravimo modelio metodai yra taikomi kito, jo nelabai logiškai atitinkančio modelio atveju, tai turime rimtus prieštaravimus, kurie ne tik teoriškai, bet ir praktiškai gali būti pražūtingi dėl mažesnio efektyvumo. Ir atvirkščiai: jeigu tie modeliai tarpusavyje yra suderinti pagal logikos raidę ir turinį, tai juos ir įgyvendinti yra lengviau, paprasčiau, ir, kas svarbiausia – efektyviau.

Esmė tokia, kad ne tik teorinio, bet ir praktinio įgyvendinimo požiūriu šios trys čia paminėtos logiškos jungtys negali „kryžmintis“ tarpusavyje, jeigu nenorime, kad nukentėtų efektyvumas ir įgyvendinimo laipsnis. Nes, jeigu vieno viešojo administravimo modelio metodai yra taikomi kito, jo nelabai logiškai atitinkančio modelio atveju, tai turime rimtus prieštaravimus, kurie ne tik teoriškai, bet ir praktiškai gali būti pražūtingi dėl mažesnio efektyvumo. Ir atvirkščiai: jeigu tie modeliai tarpusavyje yra suderinti pagal logikos raidę ir turinį, tai juos ir įgyvendinti yra lengviau, paprasčiau, ir, kas svarbiausia – efektyviau.

Bet ar mes teisėkūroje ir viešajame administravime to laikomės? Ar bent žinome apie tokią logiką, tokius santykius? Mano nuomone, stebint dabartinį politikos ir administravimo lauką, tikrai abejotina...