Arvydas Guogis. Švedija tampa NATO nare

Reta pasaulio šalis gali pasigirti tokia ilga neutraliteto istorija kaip Švedijos. Tokia jos istorija tęsėsi bemaž 200 metų – nuo 1812 metų Napoleono karų, ir formaliai baigėsi 2009 metais, kai Švedija sudarė įvairias abipusės gynybos sutartis su Europos Sąjunga ir kitomis Šiaurės valstybėmis.

Tačiau esminis Švedijos lūžis atsisakant neutraliteto įvyko 2022 metais, kai Švedija kartu su Suomija pateikė oficialų prašymą tapti NATO nare, o ką tik, paskutinę dieną prieš NATO Viršūnių susitikimą Vilniuje, tam pritarė ilgai prieštaravusi Turkija, kai jos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas sutiko perduoti Švedijos prašymą įstoti į NATO patvirtinti savo parlamentui.

Taikos požiūriu Švedija yra unikali šalis. Tik Šveicarija gali su ja lygintis šiuo atžvilgiu. Svarbus tas faktas, kad dėl savo išsivystymo ir ekonomikos pajėgumo realiai galėdama dalyvauti karuose, Švedija sąmoningai, o ne aplinkybių vedama, buvo pasirinkusi neutralitetą. Reikia pripažinti, kad ne visada tokia ginkluoto neutraliteto politika atrodė gerai iš šalies.

Ypač Antrojo pasaulinio karo metais, kai Švedija iš dalies pažeidė savo neutralitetą: tam tikrą laiką rėmė fašistinę Vokietiją ekonomiškai, o ypač – teikdama Vokietijai savo Kirunos baseine randamą aukštos kokybės geležies rūdą, kuri buvo naudojama tankų gamybai ir kitoms Vokietijos karinėms reikmėms. Taip pat Švedija leido Vokietijos karinį tranzitą per savo teritoriją į Suomiją. Tačiau iš tų senokų įvykių Švedija, atrodo, išėjo gerokai pasimokiusi.

Iš tikrųjų, dabartinis jos tapimas NATO nare tebereiškia aktyvią taikos politiką, bet jau kitomis sąlygomis, nes NATO iš esmės yra gynybinė sąjunga ir tikrai nėra skirta kitų valstybių užgrobimui. Manyčiau, kad atviros Rusijos agresijos atveju ir taikingajai Šveicarijai reikėtų pasimokyti iš Švedijos – stovėti nuošalyje nuo aktyvios pozicijos Rusijos atžvilgiu reiškia ne ką kitą, o tolimesnės Rusijos agresijos skatinimą.

Gi Švedijos priėmimas į NATO, kuriai be Turkijos dar formaliai turi pritarti ir Vengrija, ne tik sustiprina Švedijos ir NATO pozicijas kiekybine prasme, bet ir – kokybiškai, nes formuoja labai konkretų Rusijos „uždarymą į dėžutę“ Baltijos jūros regione, o Rytų Baltijos valstybėms tai reiškia papildomą saugumą ir gilaus NATO užnugario sukūrimą, nes dėl anksčiau prasidėjusios Norvegijos ir Danijos narystės NATO tokio geopolitinio ir logistinio užnugario neužteko. Kitais žodžiais tariant, „Baltijos jūra tampa NATO vidaus jūra.“

O kaip vertinti tokį ilgą ir atkaklų Turkijos priešinimąsi Švedijos narystei NATO? Ar čia kaltas tik Kurdistano Darbo partijos, kuri kartais pasižymi teroristiniais veiksmais, klausimas? Akivaizdu – kad ne.

Turkija visomis išgalėmis bando įsijausti į „didžiojo žaidėjo“ vaidmenį, o taip pat išsiderėti iš savo partnerių kuo daugiau nuolaidų įvairiais, taip pat – ir stojimo į Europos Sąjungą, klausimais. Tačiau Švedijos, kuri pasižymi didžiausiu imigrantų kiekiu ir gausiausiomis imigrantų integracijos programomis, skaičiuojant vienam gyventojui pasaulyje, taip pat – iš musulmoniškų šalių, atžvilgiu tokia politika atrodo mažų mažiausiai neteisinga ir neadekvati šios Skandinavijos valstybės pastangoms formuoti XXI amžiaus tarptautinio saugumo architektūrą. Švedija per paskutinius metus patenkino visus Turkijos reikalavimus dėl Kurdistano darbo partijos teroristinės grėsmės pašalinimo. Maža to, atrodo, JAV Prezidento Joe Bideno pažadas Turkijai dėl naikintuvų F-16 įsigijimo iš JAV, jeigu ji sutiks su Švedijos tapimu NATO nare, suvaidino šioje istorijoje irgi ne paskutinį vaidmenį.