Sakome kalbos gyvenimas, kalba gimsta, auga ir miršta, apauga piktžolėmis, vartojame lingvistinį terminą kalbų medis.
Gyvosios gamtos objektai – gyvūnai, augalai ir grybai – reaguoja į klimato pokyčius, naujų rūšių invaziją ar žmogaus įsikišimą. Kalba, kaip ir gyvieji organizmai, gyvena savoje ekosistemoje: socialinėje, ekonominėje, kultūrinėje, politinėje, technologinėje. Pagal analogiją, kad kalbos reaguoja į aplinką kaip ir gyvybės rūšys, norvegų kilmės amerikiečių lingvistas Einaras Haugenas prieš pusšimtį metų pasiūlė kalbos ekologijos terminą.
Pati idėja nebuvo nauja. Charlesas Darwinas manė, kad gebėjimas kalbėti yra pusiau biologinis instinktas. Garsus vokiečių kalbininkas Augustas Schleicheris, išvedęs lietuvių kalbą į pasaulinę kalbos mokslo areną, 1863 m. paskelbtoje brošiūroje Die Darwinsche Theorie und die Sprachwissenschaft – offenes Sendschreiben an Herrn Dr. Ernst Haeckel teigė, kad „kalbos yra gyvõsios gamtos organizmai“, kurių niekada nereguliavo žmogaus valia, kurie, paklusdami saviems dėsniams, gimsta, vystosi, sensta ir miršta. Kalbos, anot A. Schleicherio, yra tarp tų fenomenų, kuriuos mes vadiname gyvybe.
Ryšių tarp gamtos ir kalbos aptinkama daug. Gamta ir kalba labiausiai klesti ten, kur šilta, nes kalbų įvairovės, jų didžiausio tankumo plotai daug kur sutampa su mūsų planetos biologinės įvairovės „karštaisiais taškais“ (Papua Naujoji Gvinėja, Saliamono salos, Indija, Afrikos centras). Kalbos kinta kaip ir rūšys: palyginkite Konstantino Sirvydo laikų lietuvių kalbą su dabartine ir pamėginkite palyginti pramoninį kukurūzą su jo laukiniu protėviu... Sunkiai susikalbėsite ir sunkiai atpažinsite.
(Tęsdami šį intelektinį žaidimą nepamirškime, kad kalbos ekologija yra metafora, o metafora yra palyginimas, o palyginimas nėra įrodymas...)
Gamta sukūrė daug prisitaikymo ir išlikimo mechanizmų: kūno masės didėjimas, kailis, nagai, greitis, maskuotė, atsparumas sausrai, karščiui ir radiacijai, įvairūs elgesio modeliai, socialiniai ryšiai, simbiozė.
O kaip prisitaiko arba neprisitaiko kalba?
Pradėkime nuo pandų
Štai didžioji panda, Pasaulio gamtos apsaugos organizacijos simbolis. Ji labai miela ir labai siauros specializacijos, nes ėda tik bambukus ir yra nuo jų priklausoma. Bambukai yra linkę kartais masiškai žydėti, paskui masiškai nudžiūti, o pandos – likti be maisto ir užversti padus į žydrą Sičuano dangų. Mat kitos rūšies bambukai, kita aplinka pandoms netinka.
O štai ir koala. Ji irgi labai miela ir siauros specializacijos, nes ėda tik kai kurių rūšių eukaliptų lapus ir ūglius. Kai miškai iškertami arba tenka kraustytis į nederlingas žemes, kuriose augančių eukaliptų lapuose kaupiasi per daug fenolių ir ciano vandenilio, apsinuodijusios koalos keliauja paskui pandas, nes, būdamos siauros specializacijos, neprisitaiko prie aplinkos pokyčių.
Kalbą, kaip ir gyvąją gamtą, galima pamatuoti universalumo ir specializacijos matu.
Kalba iš prigimties yra universali, juk patys ją kuriame kiekvieną dieną ir pritaikome savo poreikiams, taigi ji turėtų mums tarnauti visur, kur tik reikalinga komunikacija su kitomis protingomis būtybėmis.
Taip pat galime kalbą apriboti, palikti jai tik dalį buveinių, padaryti specializuotą: kalbos nebelieka valstybės aparate, teismuose, moksle, studijose, ja nebekalba elitas, primiršta jaunimas, tėvai nebeišmoko savo vaikų. Kalba praranda funkcinį universalumą, tampa specializuota, ją bemoka tik vyriausieji bendruomenės nariai, ji laukia savo paskutinės valandos.
Kaip ir pandos su koalomis. Kalbų zoologijos sode.
Jėzaus Kristaus gimtoji aramėjų kalba buvo viešojo bendravimo ir valstybės aparato kalba, ja buvo rašoma ir šnekama gana didelėje Artimųjų Rytų teritorijoje. Bet ilgainiui tapo labai specializuota – dabar ji vartojama tik nedidelės Artimųjų Rytų religinės bendruomenės liturgijoje. Ar tai dar gyva kalba – vargu, ji labiau mirusi negu gyva.
Tai vyko ir vyksta nuolatos visame pasaulyje. Tarp 5000–7000 gyvųjų pasaulio kalbų didžiumai gresia išnykimas. Štai ir vėl paralelė tarp kalbų ir gamtos – juk gamtininkai skalambija pavojaus varpais dėl šeštojo didžiojo planetos gyvybės formų nykimo.
Nujaučiu, kad neramiausi skaitytojai jau norėtų paklausti: o koks ryšys tarp manęs, homo sapiens, ir koalos, kurios IQ maždaug toks kaip skalbyklės procesoriaus? Kuo čia dėta kalba ir specializacija?
Su panda ir koala, mielas žmogau, mus sieja gebėjimas prisitaikyti arba ne. Esame arba universalūs, arba specializuoti – taip pat ir kalbiniu požiūriu.
Ekologine kalbos specializacija vadinu mokamų kalbų skaičių ir – svarbiausia – gebėjimą visapusiškai bendrauti tomis kalbomis: skaityti, rašyti ir kalbėti. Tai ypač svarbu viešojoje erdvėje, nes lingvistiniai gebėjimai, ypač retoriniai įgūdžiai, yra vienas iš konkurencingumo faktorių.
Lingvistiškai specializuotas žmogus ne visada moka sklandžiai bendrauti, jam sunku pereiti nuo, tarkime, buitinio stiliaus prie administracinio arba atvirkščiai. Kai į tokį žmogų nukreipiama televizijos kamera, jis kiekviename sakinyje kartoja „šiai dienai“ (nors įprastai taip niekada nesako), o Didįjį septynetą vadina Džyseven. Jo retoriniai gebėjimai skurdūs, galimybės perteikti mintį – ribotos.
Paprasčiausias mokyklos lygmens raštingumas gali suteikti esminį konkurencinį pranašumą. Leiskite papasakoti dvi istorijas. Pirmoji yra tokia.
Labai labai seniai, bet jau po Pasaulinio tvano, rinkausi verslo įmonės vadovo komandą. Pardavimų, rinkodaros ir logistikos specialistai jau buvo pasamdyti, stigo sekretorės. Personalo atrankos įmonės atstovė tarė: „Audriau, turime tris kandidates, jos labai skirtingos, bet tau patiks. Tačiau išsirinkti turėsi pats.“
Taip ir buvo – skirtingos ir tinkamos. Ką daryti? Mąsčiau neilgai. Pasisodinau prieš save visas tris ir pasakiau: „Padiktuosiu tris sakinius iš aštuntos klasės diktanto. Kuri padarys ne daugiau kaip tris klaidas, tą priimsiu.“
Padiktavau. Parašė. Viena padarė tik tris klaidas. Priėmiau. Kitoms tiesiog padėkojau.
Moralą susigalvokite patys, o antrąją – labiau intriguojančią – istoriją skaitykite tęsinyje.