Augminas Petronis. Kodėl šiuolaikiniai žmonės nebenori vaikų?

Galbūt pripratome girdėti naujienas apie prastėjančią Lietuvos demografinę situaciją. Šių metų sausio pradžioje buvo pateikti 2023 m. gimstamumo duomenys. Suminis gimstamumo rodiklis pernai buvo 1,18 vaiko vienai moteriai. Ir rodiklis kasmet krinta – pernai gimė 30 proc. mažiau kūdikių nei 2018 m. Per penkerius metus gimstančių vaikų skaičius sumažėjo beveik trečdaliu!

Jei tai jūsų nesukrečia, pagalvokite apie štai ką: 2024 m. Lietuvoje vaikų gimė beveik tris kartus mažiau nei 1991 m. Tais metais gimė 55 tūkst. vaikų, pernai – 20 623 vaikai. Kaži, ar žmonijos istorijoje yra daug precedentų, kai gimstamumo skaičiai taip staigiai kristų.

Kai mokiausi mokykloje, geografijos vadovėlis mus skatino jaudintis dėl nevaldomo populiacijos augimo. Šiandien daugelyje pasaulio valstybių ir praktiškai visame Vakarų pasaulyje vaikų gimsta per mažai, kad populiacijų dydis liktų stabilus. Mūsų amžiaus piramidės visai nebėra piramidžių formos.

Laikui bėgant šią tendenciją darosi vis sunkiau pakeisti – jei dešimtmetį ar du (ar tris, ar keturis) viena moteris vidutiniškai susilaukia mažiau nei dviejų vaikų, greitai vaisingo amžiaus moterų sumažėja, o sumažėjus potencialių motinų, toliau gimsta mažiau vaikų.

Gimstamumo mažėjimas sukuria daugybę problemų. Ekonomikos augimas daugelyje Vakarų valstybių stagnuoja, viešųjų paslaugų sektorius skundžiasi finansavimo trūkumu, trūksta gydytojų ir rūpybos darbuotojų, o gydymo įstaigose ilgėja eilės. Vakaruose, o galbūt greitu metu ir Lietuvoje, kyla įtampos dėl masinės migracijos. Tačiau visos šios problemos bent iš dalies yra šalutiniai poveikiai vienos didelės problemos – demografinio disbalanso. Ir gimstamumui toliau mažėjant problemos tik gilės.

Pagalvokite apie Lietuvą. Mūsų verslininkai, Pramonininkų konfederacijos atstovai laikas nuo laiko pasiskundžia darbuotojų trūkumu ir mūru stoja už imigraciją. Tuo tarpu mūsų saugumo tarnybos laikas nuo laiko viešai pasiskundžia, kad imigracijos srautas per didelis, kad būtų veiksmingai suvaldomos šnipinėjimo priešiškoms valstybėms ir kitos saugumo grėsmės. Abiejų šių problemų šaknis yra demografinė žiema – jei netrūktų darbuotojų, nereikėtų tiek imigrantų, o jei nereikėtų tiek imigrantų, būtų lengviau tvarkytis su šnipais.

Ilgą laiką Vakaruose ant mažėjančio gimstamumo skylės buvo klijuojama lipni juosta – masiškai leidžiama atvykti migrantams iš ne tokių turtingų, populiacijos mažėjimo nepatiriančių šalių. Bet tai nėra ilgalaikis sprendimas vien dėl to, kad gimstamumo rodikliai šiandien krinta visame pasaulyje.

Dabar net Bangladeše vidutiniškai vienai moteriai gimsta mažiau nei du vaikai. Taip pat ir Pietų Amerikoje bei didžiojoje dalyje Azijos. Afrika dar laiko galvą virš vandens, bet ten gimstamumo rodikliai bėgant metams sparčiai krinta ir tik laiko klausimas, kada pasivys visus kitus. Ateis laikas, kai migrantų tiesiog nebebus iš kur atsivežti.

Britų autorė Louise Perry tai apibūdina kaip savotišką pačioje modernybėje glūdinčią įtampą. Ji mintį išreiškė gan techniškai skambančiais žodžiais: „žmonės, nuo kurių priklauso modernybės išlikimas, nesugeba reprodukuotis, kas reiškia, jog pati modernybė nesugeba reprodukuotis.“ Anot jos, gimstamumo kritimas yra iššūkis pačiam moderniam gyvenimui. „Žmonės, nekvaršinantys sau galvos dėl mažo turtingų šalių gimstamumo, paprastai įsivaizduoja, kad gyvenimas bus koks buvęs, tik su mažiau žmonių“, – teigia L. Perry ir priduria, kad taip manyti – klaidinga.

Gerovės valstybės institucijos yra priklausomos nuo darbingo amžiaus žmonių, kurie dirba jose arba išlaiko jas mokėdami mokesčius. Neįmanoma tikėtis, kad jos imtų veikti efektyviau mažėjant proporcijai tarp dirbančiųjų ir gaunančiųjų paslaugas bei kitas gėrybes (nebent įvyktų stebuklingas technologinis proveržis – bet technologijų kūrimas ir pritaikymas irgi priklauso nuo darbingo amžiaus žmonių kiekio ir darbingumo). Be populiacijos augimo pensijų sistema yra tiesiog finansinė piramidė. Man dabar trisdešimt ir aš būsiu labai nustebęs, jei senatvėje gausiu pensiją, kuri leis man išsilaikyti.

Kas lemia mažą gimstamumą? Galima kaltinti vaikų auginimui nepalankią ekonominę aplinką. Pavyzdžiui, būsto kainos didžiuosiuose Vakarų pasaulio miestuose yra išaugusios, o jei nori turėti šeimą, reikia ir didesnio būsto.

Vien sunkiu gyvenimu neišeina paaiškinti gimstamumo kritimo. Nes gimstamumas yra mažiausias ne tose šalyse, kur gyvenimas materialinio aprūpinimo prasme sunkus, o ten, kur jis lengvesnis. Kuo didesnis šalies bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui, tuo mažesnis gimstamumas – koreliacija beveik tobula.

Bet vien sunkiu gyvenimu neišeina paaiškinti gimstamumo kritimo. Nes gimstamumas yra mažiausias ne tose šalyse, kur gyvenimas materialinio aprūpinimo prasme sunkus, o ten, kur jis lengvesnis. Kuo didesnis šalies bendrasis vidaus produktas vienam gyventojui, tuo mažesnis gimstamumas – koreliacija beveik tobula.

Paaiškinimo reikia ieškoti kultūroje

Tad galbūt paaiškinimo reikia ieškoti ne ekonomikoje, o kultūroje. Pavyzdžiui, moderniems žmonėms būdingas beprecedentis mobilumas – dažnai žmonės mokytis ar dirbti šiais laikais keliasi į kitus miestus ar valstybes. Šalutinis šios tendencijos poveikis toks, kad seneliai ir kiti šeimos nariai, kurie galėtų padėti auginti vaikus, dažnai lieka kitame mieste ar net kitoje šalyje.

Kultūriniai pokyčiai, kai trumpalaikių santykių modelis po truputį išstumia ilgalaikių, santuoka grįstų santykių tarp priešingų lyčių modelį, irgi nepadeda gimstamumui. Kas gi norėtų tapti tėvu ar (ypač!) motina, kai niekada nežinai, kada tavo antra pusė ras ką nors geresnį?

Be to, kai norma tampa vaikų susilaukti artėjant trisdešimtmečiui, perkopus trisdešimtmetį arba apskritai vaikų neturėti ir dėl to nesijaudinti, pasikeičia žmonių lūkesčiai santykiams. Kai trumpalaikiai romantiniai santykiai tampa norma, norint sukurti šeimą tampa sunkiau rasti partnerį, kuris irgi to norėtų.

Papročiai ir bendruomenės, kurios ikimoderniais laikais padėdavo auginti vaikus, šiandien yra praktiškai išnykę. Vietoje kaimo, kurio reikia išauginti vaikui, šiuolaikinė motina iš valstybės gauna išmoką, darželį, į kurį gali išsiųsti savo vaiką tam, kad pati jo nematydama dirbtų, darytų karjerą ir mokėtų mokesčius, ir vaiko teisių apsaugos tarnybą, kuri paims vaiką, jei motina visai nesusitvarkys arba jai pavažiuos stogas. Ji galbūt dar turi vyrą, kuris grįžta namo vakarais ir savaitgaliais – bet turint galvoje Vakarų visuomenėse (ir visame pasaulyje) byrančią šeimos struktūrą, dėl to anaiptol nėra jokių garantijų.

Daugybė moterų kaip vieną didžiausių ar net didžiausią motinystės iššūkį įvardija buvimą vienumoje su mažu vaiku nuo ryto iki vakaro – socialinę izoliaciją, kurią vienišumu aplenkia nebent kalėjimas. Mano asmeninė tėvystės patirtis irgi rodo, kad sunkiausia buvimo dviese su mažu vaiku dalis yra ne keičiamų sauskelnių smarvė, bet tai, kad gan ilgai reikia išbūti neturint su kuo pabendrauti. Kad mamoms skirtame internetiniame turinyje vis minima pogimdyvinė depresija – visai nestebina.

Kalbant apie gimstamumo kritimo priežastis, neįmanoma nepaminėti kontracepcijos. Ko gero, iki jos paplitimo žmonės neretai tapdavo tėvais ne ieškodami ilgalaikio tėvystės įsipareigojimo, bet trumpalaikio malonumo. Taip gamta tarsi apmaudavo žmones – „galvojai, truputį pasilinksminsi, cha, dabar tu dvidešimt metų turėsi rūpintis vaiku.“ Mes išdūrėme gamtą išradę kontracepciją. Gamta atsilygindama išdūrė mus – gavome gimstamumo krizę.

Lousie Perry pastebi, kad atrodo, jog kuo žmonės darosi modernesni, tuo labiau krinta gimstamumas. Tai galioja net ir skirtingiems žmonėms, gyvenantiems toje pačioje šalyje. Mažiausiai vaikų Vakarų visuomenėse susilaukia būtent nereligingi, progresyvių ar liberalių politinių pažiūrų žmonės. Religingumas, rodos, veikia kaip gimstamumo kritimą stabdantis veiksnys. Be to, kuo uždaresnė ir tam tikra prasme radikalesnė yra religinė bendruomenė, tuo aukštesnis jos gimstamumo rodiklis. Amišiai Amerikoje šiuo metu išgyvena tiesiog demografinį sprogimą. Į šią tendenciją atkreipęs dėmesį sociologas Ericas Kauffmanas netgi parašė knygą pavadinimu „Ar religingieji paveldės Žemę?“ (angl. Shall the Religious Inherit the Earth?) ir jo atsakymas į klausimą buvo – iš esmės, taip.

Tapę turtingesni, įpratę kasmet kelis kartus važiuoti atostogauti į užsienį, keliskart per savaitę (ar net per dieną) valgyti mieste, įsigiję įvairių brangių hobių, žmonės arba nusprendžia neturėti vaikų, arba atideda tai tol, kol daugiausia spėja susilaukti vieno ar dviejų. Pakapsčius giliau mūsų problema tokia: mes gyvename kultūroje, kuri nuolat kala mums į galvas, kad patirti trumpalaikį pasitenkinimą ir išvengti diskomforto – geriau ir svarbiau už viską.

Statistinius gimstamumo rodiklius lemiantys individualūs sprendimai turėti ar neturėti vaikų yra susiję su požiūriu į tai, ką vertiname kaip svarbius dalykus. Gali būti, kad tapę turtingesni, įpratę kasmet kelis kartus važiuoti atostogauti į užsienį, keliskart per savaitę (ar net per dieną) valgyti mieste, įsigiję įvairių brangių hobių, žmonės arba nusprendžia neturėti vaikų, arba atideda tai tol, kol daugiausia spėja susilaukti vieno ar dviejų. Pakapsčius giliau mūsų problema tokia: mes gyvename kultūroje, kuri nuolat kala mums į galvas, kad patirti trumpalaikį pasitenkinimą ir išvengti diskomforto – geriau ir svarbiau už viską.

Turėti vaikų galbūt atrodo kvaila, žvelgiant į pasaulį per akinius pasaulėžiūros, už viską labiau vertinančios kuo greitesnį trumpalaikį pasitenkinimo jausmą. Turėti vaikų reiškia, kad ir tėvui, ir motinai (bet ypač motinai) reikės į rūpestį vaiku įdėti daug pastangų, kantrybės, patirti įvairaus diskomforto ir net skausmo. Atlygis už tai yra ilgalaikis pasitenkinimas ir prasmės jausmas, su vaiku užmegztas santykis (ne visada, bet gana dažnai vaikai tampa vienais artimiausių žmonių savo tėvų gyvenime).

Daugeliui žmonių būna nelengva derinti karjerą ir tėvystę ar motinystę. Bet skundas, kad vaikai yra kliūtis karjerai, remiasi keistu pasaulio suvokimu – lyg „daryti karjerą“ būtų tikslas savaime ir visa kita, įskaitant ir vaikų auginimą, svarbą ar vertę įgautų pagal tai, kiek tai karjerai padeda ar trukdo. Realybėje vaikų auginimas yra daug panašesnis į tikslą savaime nei karjeros darymas. Netikiu, kad daug žmonių mirties patale galvoja, kad gyvenimas nusisekė, nes pavyko iš „specialisto“ tapti „vyr. specialistu“ ar panašiai.

Hedonizmo problema (ar viena iš problemų) ta, kad jis pats save suvalgo – jis naikina hedonistiniam gyvenimo būdui būtinas sąlygas. Mums reikia kultūros, kuri skatintų ne trumpalaikio pasitenkinimo, bet ilgalaikio prasmingumo ieškojimą. Motinystė ir tėvystė – ne vienas iš daugelio hobių ar vienas iš daugybės kitų gyvenimo būdo pasirinkimų. Tai daug jėgų reikalaujantis ir daug atpildo teikiantis pasiaukojimas. Visų mūsų ateitis priklauso nuo to, kad žmonės renkasi auginti vaikus.

Man atrodo, kad be kažko panašaus į tai, ką britų rašytojas Gilbertas Keithas Chestertonas pavadino „kosmoso patriotizmu“, labai sudėtinga rasti priežasčių, kodėl vaikų turėti yra verta. „Kosmoso patriotizmas“ reikštų pamatinį nusiteikimą, kad pasaulis ir ypač žmonių pasaulis yra geras ir išsaugoti vertas dalykas. Augindami vaikus mes dalyvaujame kovoje už žmonių pasaulio išsaugojimą – dar daugiau, darome tai padėdami nuo mūsų labai priklausomam ir labai artimam žmogui atsistoti ant kojų tam, kad ateityje jis galėtų toliau nešti kovos už žmonių pasaulį vėliavą.