2017-ieji buvo įdomūs metai. Nurašyti jų tikrai nereikėtų. Sveikatos sistemoje vyko prasmingų įvykių, ir ypač į metų pabaigą, kai susikūrė ir pradėjo veikti Lietuvos medikų sąjūdis.
Kaip jau esu rašęs, kol kas dar neaišku - ar šis judėjimas vien apsiribos didesnių atlyginimų reikalavimu, ar galbūt ryšis reikalauti esminių permainų, kurios nebūtinai patiktų tų pačių medikų įtakingiausiam sluoksniui.
Apie nacionalinius mūsų sveikatos sistemos ypatumus esu viešai kalbėjęs ir rašęs tiek daug metų ir kartų, kad prisipažinsiu – nusibodo. Ypač nusibosta tas daug metų besitęsiantis „galvos daužymas į sieną“, kai geri draugai nuoširdžiai paklausia – ar tau neatrodo, kad tai panašu į mazochizmą? Lietuvos medicinoje „stogų“ tradicijos tokios gilios, kad jos vis vien nesikeis, sako ir galvoja taip ne tik jie, bet ir didelė dalis Lietuvos.
Man atrodo, kad ir aukščiausi Lietuvos vadovai taip yra nutarę - su sveikatos sistema vis vien nieko nepakeisi, per gilios ydų šaknys, gal geriau palikime ją ramybėje ir klibinkime švietimą ar teisėsaugą. Taip pat kieti riešutėliai, ir vis tik permainas palaipsniui įsileidžia.
Ar šie metai suteikė vilties kad gali būti kitaip? Lietuvos medikų sąjūdis startavo įspūdingai. Bet kol kas, tarsi kažkas gudriai reguliuotų šio judėjimo keliamų klausimų atvirumą, nesiryžta kelti viešumon esminių sveikatos sistemos ydingumo priežasčių. Medikų grupė yra labai nevienalytė, ir nors esminės permainos link skaidrios sistemos būtų palankios daugumai medikų, jos vargu ar patiktų įtakingiausiam medikų sluoksniui – negausiam, bet labai galingam.
Kas gi tos esminės sveikatos sistemos ydingumo ir neskaidrumo priežastys? – klausinėjo šiems metams baigiantis ne vienas pilietis.
Ta proga – tebūnie tai mano atsakymas - papasakosiu vieną epizodą iš savo gausių susidūrimų su Lietuvos sveikatos politikos ypatumais ir su tais, kurie už tą politiką atsako. Mane šis nutikimas paveikė stipriai. Nors tai įvyko jau senokai – prieš dvejus metus, 2015 metų gruodį, iki šiol dažnai prisimenu tą dieną vykusį pokalbį.
Tuo metu jau galima buvo jausti artėjančius rinkimus. Viena kita partija domėjosi ir manimi, jų vadovai norėjo arba šiaip pasikalbėti arba kvietė prisijungti prie jų 2016 m. Seimo rinkimuose. Tarp jų buvo ir „valstiečiai“ arba LVŽS. Todėl vieną dieną` ir susėdome pasikalbėti su Ramūnu Karbauskiu ir Stasiu Jakeliūnu.
Per tokius pokalbius ieškoma sąlyčio taškų, bet atkreipiamas dėmesys ir į požiūrių skirtumus. Ir štai R. Karbauskis, pozityviai atsiliepęs apie mano požiūrius į keletą svarbių Lietuvos politikos aspektų, pabrėžė vieną, jo nuomone, svarbų dalyką dėl kurio mudviejų nuomonės išsiskiria. Jis pastebėjęs, kad aš kartais kritiškai vertinu akademinės medicinos ir tame tarpe Vilniaus universiteto ligoninės Santariškėse vaidmenį, ir neslėpė, kad jam tokia kritika nepatinka. R. Karbauskio nuomone, toji ligoninė esanti geriausia ką Lietuvoje turime, ir kuo gi daugiau paprasti žmonės betikės, jei jau tokius dalykus kritikuosime.
Tokių pastabų esu girdėjęs ne kartą, ir manęs tai nenustebino. Nesu nusiteikęs prieš konkrečią medicinos įstaigą, juo labiau, kad pats kaip VU profesorius dirbu konsultantu Vaiko raidos centre, kuris ir priklauso VU Santaros ligoninei. Šioje ligoninėje dirba daug puikių specialistų, beje,, kaip ir kitose Lietuvos gydymo įstaigose.
Tiesa ir tai, kad ne kartą esu kėlęs klausimą apie šios ligoninės de facto perimtą funkciją būti tokia elitine „specialiąja“ ligonine ir teikti paslaugas ne tik sunkiems ligoniams, bet ir svarbiems žmonėms ar jų artimiesiems. Tai yra viena iš gausių viešųjų paslapčių Lietuvos medicinoje, kad pagerintu ir pagreitintu būdu medicinos paslaugas galima gauti jei ne per kyšius, tai per ryšius. Bet ne visi iki šiol suvokia, koks žalingas šis reiškinys yra visai Lietuvos sveikatos sistemai.
Bandžiau tai paaiškinti R.Karbauskiui, bet nepavyko. Pats Ramūnas Karbauskis ėmė man dėstyti savo argumentus. Jis pasakojo, kokie geri yra jo santykiai su šios ligoninės administracija, ir kaip be problemų bet kada jo koncerno darbuotojai bei artimieji, kai tik turi sveikatos problemų, pagal susitarimą gauna puikų medicininį ištyrimą ir gydymą toje ligoninėje.
Toks atviravimas, prisipažinsiu, mane tuomet pribloškė. Per daug metų daug esu gilinęsis ir daug sužinojęs apie šitą elitų sandėrį - kai vieni organizuoja ir teikia išskirtines gydymo paslaugas, o kiti už tai užtikrina „stogą“.
Bet paskutiniais metais svarbūs žmonės, ir ypač politikai, jau buvo apstoję girtis kaip jie ir jų artimieji apeidinėja nustatytą mūsų sveikatos sistemos įstatymuose tvarką ir kaip jie naudojasi išskirtinėmis valdiškų sveikatos įstaigų paslaugomis. Nebūtinai tai reiškia realias permainas link tokios korupcijos apimčių mažėjimo Lietuvos sveikatos sistemoje. Ne, kol kas esmė nepasikeitė, ir kritinė masė svarbių žmonių abiejose pusėse (kai reikia gauti gerą medicinos paslaugą ir kai reikia ją suteikti) vis dar drąsiai naudojasi sovietmečiu susiformavusia tradicija – „mes jums, jūs mums“. Ir ne kartą esu atkreipęs dėmesį, kad būtent šita „barterio“ tradicija, tapusi sovietinio lietuvio padorumo etalonu – ir yra pati klastingiausia korupcijos apraiška, pakertanti bet kokius bandymus paversti sveikatos sistemą skaidria ir veiksminga.
Bet dabar grįžtu prie pokalbio, vykusio 2015 m. pabaigoje.. R. Karbauskiui nuoširdžiai atviraujant kaip puikiai veikia minėto susitarimo mechanizmas, jo koncerno žmones kaskart pasiguldant ir aptarnaujant geriausioje ligoninėje, dariausi vis labiau sutrikęs. Pamenu, kad nebežinojau kaip elgtis – pykti ant šio žmogaus, gailėtis jo, sakyti jam ką nors, atsistoti ir išeiti, bet kokia prasmė? Valdžią imančios partijos vadovas net nesupranta, kad visa tai ką jis nupasakoja kaip gerąją praktiką, turėtų būti pavadinta gerokai kitaip, ir kad didžiuotis aktyviai dalyvaujant tokiuose susitarimuose nereikėtų.
Įdomiausias momentas buvo, kai pokalbyje dalyvavęs Stasys Jakeliūnas, matyt suvokęs situacijos tragikomiškumą, pristabdė R. Karbauskį ir pakomentavo, kad visa tai ką šis pasakojąs man ir esą mano požiūriu ne kas kita, o būtent korupcija. Pagarba gerbiamam Stasiui už tokį taiklų komentarą. Bet kas iš to – Ramūnui Karbauskiui ši pastaba įspūdžio nepadarė, ir jis dar kurį laiką tęsė, pasakodamas kad tai nebūna „už ačiū“ ir kad už tokias paslaugas yra atsilyginama – pavyzdžiui, ligoninės atstovams pateikus siūlymus, kokios jiems įrangos reikėtų ar kokio skyriaus remonto.
Tiesiog vyksta abipusiai naudingas bendradarbiavimas, ir todėl tokių ligoninių nereikėtų kritikuoti.
Įdomu būtų žinoti, kaip tokio pobūdžio bendradarbiavimą įvertintų Lietuvos žmonės – politikai, medikai, teisėsaugos atstovai, šiaip piliečiai.
Nujaučiu, kad daugeliui Lietuvoje šis pasakojimas nepadarys jokio įspūdžio. „Visi taip darė ir daro, pagal savo galimybes“, pakomentuos ne vienas.
Kažkas turi Lietuvoje pagaliau pasikeisti, kad praregėtume ir suvoktume - šitaip, toleruodami tokias ir panašias nustatytos tvarkos apėjimo schemas ir net laikydami tokią šešėlinę tvarką medicinoje gėriu, prisidedame prie besitęsiančios stagnacijos mūsų sveikatos sistemoje.
Tokie mechanizmai nei nelaikomi korupcija, nei nepriklausomai vertinami. Jie yra naudingi tik nedaugeliui - ypatingas galias tokiu būdų sukaupusiam ir tomis galiomis piktnaudžiaujančiam medicinos elitui ir pagerintu būdu gydomai daliai Lietuvos žmonių.
Visi kiti – dauguma pacientų ir dauguma medikų – yra tapę šios ydingos sistemos įkaitais ir ją keiksnoja.. Nesunku būtų įrodyti, kaip nuo šių nacionalinių sveikatos sistemos ypatumų nukenčia sveikatos sistemos biudžetas, paslaugų prieinamumas, medicinos studijų ir rezidentūros kokybė, medicinos mokslo plėtra, daugybės naujųjų sveikatos prioritetų plėtra. Gausi medikų emigracija taip pat yra su šiais sistemos ypatumais susijusi. Tokie „barteriniai mainai“ užkerta kelią bet kokioms esminėms permainoms sveikatos sistemoje.
Kaip paaiškinti žmonėms, kad toks „gerumas ir padorumas“, demonstruojamas abiejų sandėrio pusių, labai brangiai kainuoja Lietuvos valstybei?
Kad tokia „saviškių“ globa (nesvarbu – giminės, artimieji, draugai, pavaldiniai), susitariant dėl „pasiguldymo“, gudrybėmis apeinant oficialias taisykles – tai spjūvis į veidą solidarumo principu grįstai nacionalinei sveikatos sistemai? Tai skatinimas. kad visi kas tik geba elgtųsi šitaip – ieškant landų kaip apeiti sistemą – ryšiais ar kyšiais, o kiti, kurie tokių ryšių neturi, patys kalti, kad laukia nesulaukia savo eilės.
Juk todėl ir turime demoralizuotą sveikatos sistemą, kurioje niekas niekuo nebetiki, ir kurioje taip, kaip išgirdau tą dieną iš R. Karbauskio, švaistomi bendrieji ištekliai.
Tų išteklių po to labai trūksta, kai reikia brangiai kainuojančio gydymo išties sunkiai susirgusiam ligoniui, arba kai reikia nežeminančių atlyginimų medikams. Jei jau esi toks kilnios širdies darbdavys, kad nori užtikrinti visų pavaldinių pagerintą ir pagreitintą gydymą, tai ir gydyk juos privačiai, apmokėdamas jų gydymo paslaugų sąskaitas. O gal gyvename Lietuvoje, kurioje šitoks elgesys tebevertinamas daugumos kaip dorybė? Tuomet visai prastai su Lietuva.
Aš jau ir iki to pokalbio domėjausi Naisių vizija ir nebuvau, švelniai tariant, jos šalininkas. Nešvelniai tariant, Naisių modelis mane baugino vis stipriau – kuo labiau į jį gilinausi. Po to pokalbio su svarbiausiu Naisių vizijos puoselėtoju daug kas tapo dar aiškiau.
Geriau supratau, kaip tą pagerinto kolchozo viziją planuojama paskleisti po visą Lietuvą, ir kaip ji apims taip pat ir sveikatos sistemą. Jei nuolankiai tarnauji ponui, tai ponas padės ir bėdoje, susitaręs su kitu ponu, nesvarbu kad kitų sąskaita.
Svarbu kad liktum nuolankus ir nemaištautum. Tai galioja visiems – ir pacientams, ir medikams, ir kitiems. Tai nėra nekalta vizija, ir jos skleidimą įvairiais būdais vertinčiau kaip grėsmę modernios Lietuvos ateičiai.
Yra dvi įtakingos jėgos, kurios kažkada susitarė viena kitai savanaudiškai patarnauti – politinis elitas (prie jo vėliau prisijungė bet kas, kas save laiko nusipelniusiu gyventi geriau ir turi „ryšių“) ir medicinos elitas.
Štai ir daro gerus darbus vieni kitiems jau daug dešimtmečių, visiems kitiems apsimetant kad nesupranta tų „gerų darbų“ kainos ir nežino tikrojo šio reiškinio pavadinimo. Kai baigiau mediciną ir pradėjau dirbti Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, kaip tik tada pradėjo veikti Santariškių ligoninė.
Stebėjau kaip ji perima visas „spec. ligoninės“ svarbiems žmonėms funkcijas, ir kaip kuriamos vėliau jau Nepriklausomoje valstybėje išpuoselėtos gudrybės, pagrindžiant kiekvieną „susitartą“ paguldymą kaip tinkamą „pagal indikacijas“ – jei ne klinikines, tai galima buvo sugalvoti „mokslines“. Tai atskiro pokalbio tema, bet skaudžiausia šioje problemos pusėje yra tai, kad visa tai vyksta Universiteto ligoninėje, paminant pamatinius medicinos etikos ir sveikatos politikos principus.
Kasdien šį procesą stebi daugybė medicinos studentų ir rezidentų, kurie priversti mokytis dar ir šių nacionalinių ypatumų. Prieš šį gėdingą ir žalingą plataus masto reiškinį užsimerkia abu steigėjai – ne tik Sveikatos apsaugos ministerija, bet ir Vilniaus universitetas.
Tarp paaiškinimų ir atsirašymų „nieko nesuprantantiems“ būtų čia aptariamo reiškinio visiškas neigimas arba pasiteisinimas „universiteto autonomija“, kuris šiuo atveju reikštų, kad yra įstaigų už valstybės ir įstatymų ribų, kurioms galima tai, kas kitiems draudžiama.
Apskritai, vienas iš įdomiausių Lietuvos sveikatos sistemos ypatumų (nedažnai sutinkamas pasaulyje) yra tas, kad dažnai bandymai imtis modernių permainų ir skaidrinti sistemą blokuojami ne politikų, o būtent įtakingų akademinės medicinos atstovų, pristatančių savus interesus kaip viešąjį interesą ar mokslo diegimą į praktiką.
Bandymai kelti šiuos klausimus įvairiuose Vilniaus universiteto lygmenyse ir taip stabdyti grėsmes Universiteto reputacijai iki šiol sutinkami nedraugiškai arba ignoruojami.
Mes galime ir privalome imtis ryžtingų permainų sveikatos sistemoje - tokioje gyvybiškai svarbioje ir taip stipriai užnuodytoje totalitarizmo įskiepytų papročių.
Atkreipkime dėmesį į tokį „sutapimą“, kad būtent valdiškos medicinos įstaigos iki šiol dažnai veikia kolchozų ir tarybinių ūkių principu. Eiliniai medikai neturi net teisės viešai reikšti savo požiūrių – juos ligoninės administracija oficialiai instruktuoja, kad su visuomene bendrauti galima tik per spaudos atstovą. Tai vienintelė sistema, kuri iki šiol veikia taip, kaip sovietų laikais veikė visos sistemos. Juk buvo taip: turi pažįstamų – užeik pas parduotuvės direktorių ir gausi iš jo ką nors; neturi pažįstamų – apžiūrinėk tuščius prekystalius arba pasidžiauk šlapia dešra“.
Ką turime šiandien sveikatos sistemoje? Esi lojalus sistemai – kas nors nubyrės ir tau iš neskaidrios sistemos, o jei nesi jai lojalus, tai prisišauksi bėdos ir pats būsi dėl to kaltas. Pataikavimas viršininkams, neskaidrių veiksmų dangstymas ir kitoks konformistinis elgesys tebėra sėkmės laidas šioje sistemoje, ypač jei sieki karjeros akademinėje medicinoje. Jei nepatinka, gali emigruoti.
Jaunoji karta Lietuvoje jau nebetiki, kad „kolchozo“ tvarka kadaise buvo visose Lietuvos gyvenimo srityse. Bet Lietuvos jaunieji medikai priversti dirbti būtent tokioje kolchozinės medicinos sistemoje, kurioje jie ne tik gauna žeminančius atlygius, bet ir yra beteisiai. Jeigu Lietuvos medikų sąjūdis nori ką nors šioje sistemoje pakeisti, jo lyderiai neturėtų apsimetinėti, kad nežino kur tos sisteminės nesėkmės šaknys. Juk būtent medicinos atstovai yra tarp uoliai saugančių tas baudžiavą primenančias nacionalines sveikatos sistemos tradicijas, kurios ir yra ne kas kita kaip sisteminė (institucinė) korupcija.
Jei Lietuvos politikai nori ką nors šioje sistemoje pakeisti, jie turi labai rimtai, ir ne po vieną Seimo narį, kaip yra nutikę dabar ( turiu galvoje Seimo narės Aušros Maldeikienės iššūkį sistemai), įvardinti ir stabdyti sisteminės korupcijos apraiškas.
Jei Lietuvos žmonės nori gyventi geriau, jie turi nustoti tikėti veidmainiais, kurie jiems siūlo renovuotų kolchozų Lietuvą kaip viziją. Kol kas jie nusipelno turėti sveikatos sistemą tokią, kokią turi.
Jei Lietuvos medikai nenori būti žeminami, jie turi imtis atsakomybės už sveikatos sistemos skaidrumą ir nebetoleruoti sovietmečiu suformuotų tradicijų, kuriomis piktnaudžiauja ne tik politikai, bet ir medikai, atsidūrę elitinėse pozicijose ir pasijutę visagaliais.
Kosmetinės permainos nepadės sukurti tvarios ir veiksmingos sveikatos sistemos, jei ir toliau bendru sutarimu dangstysime sisteminės korupcijos mechanizmus. Laikas nebijoti pripažinti, kad sveikatos sistema išlieka tvirčiausias totalitarinės sistemos bastionas.
Gerai, kad 2018-ieji metai prasideda stipriu akcentu – medikų protesto renginiu. Tikiuosi, kad Lietuvos medikams, politikams ir visiems, kurie laiko save piliečiais, užteks stiprybės, imantis atsakomybės už paliegusios sveikatos sistemos veiksmingą gydymą.
Agrokoncerno įmonių grupės vardu informuojame, kad grupės įmonių darbuotojai jau eilę metų, pagal sutartį sveikatą reguliariai tikrinasi privačioje gydymo įstaigoje „Elite Medicale“. Jeigu kyla sudėtingos sveikatos problemos, šeimos gydytojų siuntimu darbuotojai vyksta gydytis arba atlikti tyrimus į kitas gydymo įstaigas, kaip ir visi kiti Lietuvos žmonės.
Po šio D. Pūro komentaro „Agrokoncerno“ grupės įmonių vadovai pasidalino ir savo pozicija:
„Agrokoncerno“ grupė teikia paramą Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikoms bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninei Kauno klinikoms, puoselėdama pasaulinę geros verslo praktiką ir laikosi nuostatos, kad verslas turi padėti su žmogaus gerove susijusioms įstaigoms, ypač tuomet, kada yra poreikis.
Koncernas yra skyręs paramą, kurios vertė 25 tūkstančiai eurų LSMU ligoninei Kauno klinikos.
Penkerius metus (2011-2016 m.) koncernas dalį paramai skirtų lėšų skyrė ir Vilniaus Santaros klinikoms. Skiriamos lėšos sudarė apie 8,7 tūkstančių eurų kasmet.
„Agrokoncerno“ grupės įmonės nuo 2013 metų remia ilgalaikį Lietuvos sergančiųjų prostatos vėžiu draugijos projektą „Saugokime vyrus“. Visus šiuos metus projekto globėjas yra Ramūnas Karbauskis. Koncerno skiriama parama (kasmet apie 150 tūkstančių eurų) užtikrina, kad speciali mobili laboratorija galėtų vykti į Lietuvos regionus ir nemokamai atlikti PSA (prostatos specifinio antigeno) ir kitus kraujo tyrimus. Nemokamai atlikti PSA tyrimą kviečiami visi vyrai, o ypač tie, kuriems per 45 metus. Nemokami kraujo tyrimai atliekami ir moterims.
„Agrokoncerno“ grupės įmonės džiaugiasi galėdamos prisidėti prie prostatos vėžio prevencijos programos ir galėdamos padėti didžiausioms gydymo įstaigoms Lietuvoje. Laikomės skaidraus verslo principų ir pasisakome prieš bet kokias korupcines ar neskaidrias jo apraiškas.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.