D. Pūras. Viskas nurimsta iki naujos tragedijos

Lietuvoje vyksta aistringos diskusijos vaikų globos, jų saugios ir sveikos raidos bei psichikos sveikatos klausimais. Gera žinia, kad žmonės domisi ir kad tai jau suvokiama kaip rimta sveikatos ir socialinės politikos problema. Nelabai gera žinia, kad konstruktyvių sprendimų paieškai trukdo nuolatinis permainų stabdymas, vilkinimas ir imitavimas.

Įdomu tai, kad dažniausiai piliečiai ir politikai informuojami ne apie Lietuvos vaikų globos sistemos spragas ir kaip reikėtų jas užpildyti prasmingais sprendimais, o gąsdinami esą galimai žalinga Vakarų ir Šiaurės Europos valstybių praktika. Pabandysiu paaiškinti svarbiausius principus ir kai kuriuos dažniausiai pasitaikančius nesusipratimus.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija išmintingai pagrindžia, kad turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp trijų svarbių dalykų – vaiko teisių, tėvų teisių bei pareigų ir valstybės institucijų vaidmens užtikrinant ir vaikų teises, ir pagalbą šeimai.

Svarbiausi veiksmingos vaikų globos principai yra tokie:

Vaikas turi gyventi šeimoje. Tėvai yra patys svarbiausi vaiko auklėtojai. Valstybė su savo institucijomis turi daryti viską, kad stiprintų šeimą ir kad tėvams kuo geriau sektųsi tinkamai auginti vaikus, užtikrinant sveiką visapusę vaikų raidą.

Jei dėl to sutariame, būtų gerai, kad kuo daugiau neabejingų žmonių susivienytų ir siektų, kad Lietuvoje, kaip tai vyksta sėkmingiausiose valstybėse, būtų sukurta efektyvi sistema, padedant problemų turinčioms šeimoms (pilnoms ir nepilnoms) ne tik finansiškai, bet ir mokinant juos geresnių tėvystės įgūdžių.

Svarbu pabrėžti, kad tūkstančiai socialinių darbuotojų Skandinavijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitose šiaurės, vakarų ir pietų Europos šalyse dirba su šeimomis ne atiminėdami vaikus, o pozityviai pagelbėdami tėvams, kad šie pajėgtų susitvarkyti su problemomis ir patys sėkmingai augintų vaikus. Lietuvoje toks darbas kol kas yra apgailėtinai menkas – ir socialinių darbuotojų yra bent 5 kartus mažiau negu reikėtų, ir jų kvalifikacija turėtų būti nuolat stiprinama. Tai ir būtų tikroji pagalba šeimoms, kad vaikai laimingi augtų būtent biologinėse šeimose ir kad tėvams paslydus jiems būtų veiksmingai civilizuotai padedama, o ne vien moralizuojama ir piktinamasi sulaukus naujų tragedijų. Tikiuosi, kad tokiai krypčiai pritaria dauguma Lietuvos piliečių.

Tuomet ženkime kitą žingsnį. Ką daryti, jei, nepaisant teikiamų probleminei šeimai prevencinių paslaugų, vaiko saugumui, sveikatai ir sveikai raidai gresia nuolatinis pavojus? Jei tėvai neužtikrina vaiko saugumo ir vaikas patiria nevienkartinę prievartą? Čia Lietuvoje girdime nuomonių įvairovę.

Pavyzdžiui, sakoma: tik tėvai sprendžia kaip auklėti vaikus; valdžia neturi teisės kištis į šeimos privačią erdvę. Bet kai tie patys taip tvirtinantys žmonės sužino apie šeimoje įvykusį žiaurų įvykį, pasibaigusį vaiko sužalojimu ar netgi mirtimi, ar ne jie bus pirmieji, kurie kaltins valstybę, kad ji neapgina vaikų ir leidžia „bet kam“ auginti vaikus? Būtų gerai, kad tokia demagogija neužsikrėstume ir sutartume dėl principo, kurį diktuoja sveikas protas ir geriausios pasaulio praktikos: vienodai pavojingi yra du kraštutinumai – kai per daug kišamasi į tai, kaip šeimose globojami vaikai, ir į tai veiksmingai nesikišama esant signalams, kad to reikėtų.

Jei dėl to sutarėme, tai čia ir prieiname prie to „velnio detalėse“, dėl kurio laužoma daugiausiai iečių. Jei jau sutarėme kaip valstybė ir kaip visuomenė saugoti vaikų teises, privalome sukurti ir įgyvendinti sklandų mechanizmą kaip tai daryti. Tam ir reikalingi įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Kad kiekvieną kartą įvykus stipriam vaiko fizinės ar emocinės sveikatos žalojimui, kuriuo piktinsis piliečiai, nebūtų šaukštai po pietų, privalo veikti prevencinis mechanizmas.

Vaikų teisių apsaugos sistemoje dirbantys specialistai turi reaguoti į signalą įtardami, kad vaikas gali patirti prievartą, ir tą signalą patikrinti, o patikrinus daryti kompetentingus sprendimus apie pagalbą vaikui ir šeimai, jei to reikėtų (laikinas vaiko paėmimas būtų kraštutinis ir rečiausiai siūlomas sprendimas).

Atkreipsiu dėmesį, kad grubūs vaikų teisių pažeidimai, įskaitant ir seksualinę bei kitokią prievartą, gali vykti visokiose šeimose – nepriklausomai nuo to, koks simpatiškas ar nesimpatiškas yra šeimos „fasadas“. Todėl atsisakykime idėjos apie „gerų ir blogų“ šeimų sąrašus. Labiausiai nevykusi idėja yra vienoms socialinėms grupėms priklausančias šeimas prižiūrėti (kartais priežiūrą paverčiant žeminančiomis procedūromis), o kitas, pavadinkime jas „elitinėmis“ arba „tokiomis kaip mes“, – atleisti nuo bet kokios priežiūros galimybės.

Apie tai užsimenu todėl, kad Lietuvoje yra žmonių ir judėjimų, save ir į save panašius laikančių padorumo ir teisingo vaikų auklėjimo etalonais. Būtent tokie žmonės dažnai reikalauja palikti vaikų globos klausimus šeimai kaip uždarai tvirtovei. Beje, tokie žmonės dažnai būna netolerantiški problemų turinčių tėvų ar motinų atžvilgiu ir siūlo apriboti tų žmonių teises – pvz., siūlo, kad jie negalėtų auginti ar net gimdyti vaikų.

Sutarkime dėl dar vieno dalyko, kad neišvengiamai bus atvejų, kai net ir teikiant prevencinę pagalbą, biologinėje šeimoje vaikui būti darosi per daug nesaugu. Ką daryti tuomet? Valdiška įstaiga? Tarptautinis įvaikinimas? Ne. Ekspertai vienu balsu tvirtina, kad šie du variantai, jei jie stipriai paplitę, reiškia tos valstybės apsileidimą vaikų globos srityje. Jei jau nusprendžiama, kad kol kas vaikui augti biologinėje šeimoje yra pernelyg nesaugu, geriausia praktika yra laikinoji globa.

Globėjai turi būti iš anksto gerai parengti ir nuolat gauti psichologinę bei kitokią pagalbą. Jie laikinai augina globon paimtą vaiką, kartu bendraudami su biologiniais tėvais. Biologiniams tėvams valstybė tuo tarpu sudaro galimybes stiprinti tėvystės gebėjimus, nes visų tikslas yra bendras – kad vaikai vėl galėtų gyventi su savo tikraisiais tėvais. Jei tokios pastangos vis tik nueina perniek, ir nebėra galimybės vaikui gyventi su biologiniais tėvais (arba, pavyzdžiui, jei jų tiesiog nebėra) – tuomet vaikas gali būti įvaikinamas ir, svarbu pabrėžti, – visais būdais skatinant įvaikinimą Lietuvoje.

Svarbus permainų sėkmės laidas būtų jei kuo skubiau užpildytume dar vieną rimtą spragą. Kai šeimoje (nesvarbu, ar biologinėje, ar įvaikinus, ar paėmus vaiką globon) paaiškėja, kad vaikas turi raidos, emocinių, elgesio ar psichikos problemų ar sutrikimų, dažnai reikia ne vienkartinio apsilankymo pas specialistą ar vaisto paskyrimo, o rimtos tęstinės psichologinės, psichoterapinės ar psichiatrinės pagalbos.

Su tokios pagalbos prieinamumu Lietuvoje yra labai prastai. Egzistuojanti pirminių psichikos sveikatos centrų sistema visiškai nepajėgi tokią pagalbą teikti ir, dažnai paaiškėja, kad vienintelis būdas gauti tęstinę psichoterapinę ir psichosocialinę pagalbą vaikui ir šeimai yra mokėti pilną šios nepigios paslaugos kainą privačiai dirbantiems specialistams. Tokių atvejų gali daugėti, kai daugės į šeimas globoti ar įvaikinti paimtų vaikų, kurie dėl trauminės patirties ankstyvoje vaikystėje gali turėti emocinės raidos problemų.

Visiškai nepateisinama yra viešai skelbiama politikų pozicija, kad tokios pagalbos (nemedikamentinių gydymo būdų) tinkamas kompensavimas būtų prabanga Lietuvai. Laikas suvokti, kad tai šiuo metu yra gyvybiškai būtinas valstybės prioritetas, todėl būtina kuo skubiau nutraukti dirbtinus trukdžius šių paslaugų plėtrai. Būtina visomis išgalėmis, konsolidavus žmogiškus ir finansinius išteklius, pasitelkus gerą vadybą ir sukūrus paskatas, skatinti veiksmingų paslaugų plėtrą ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ypač siekti, kad tikros, o ne fiktyvios vaikų psichikos sveikatos priežiūros paslaugos pagaliau pasiektų ir Lietuvos miestelius ir kaimus.

Tai ar norime tokios sistemos Lietuvoje? Kad su žymiai didesne valstybės pagalba, negu iki šiol, būtų padedama biologinėms šeimoms auginti vaikus, o jei tai nepavyko, vaikai laikinai arba pastoviai galėtų augti kitose Lietuvos šeimose. Jei norime, kad vaikai sėkmingai augtų Lietuvos šeimose, o ne Lietuvos kūdikių ir vaikų globos namuose arba užsienio valstybių šeimose, turime ne dviračius išradinėti, o ryžtingai ir neatidėliodami perimti geriausią Europos ir pasaulio patirtį.

Gerai, kad Lietuvoje sumažėjo tikinčių sąmokslo teorijomis apie užsienio valstybių „vagiamus Lietuvos vaikus“ ir padaugėjo suvokusių, kam naudingos tokios sąmokslo teorijos. Užsienio (Šiaurės, Vakarų ir Pietų Europa) valstybėse iš tikrųjų būta klaidų ir perlenkimų, bet šios valstybės mokosi iš tų klaidų ir nuolat tobulina vaikų globos sistemas. Mums reikia labai daug ir kantriai mokytis iš geriausių pasaulio ir Europos praktikų. Kol kas tai tik svajonė, kad Lietuvoje priartėtume prie tokio pagalbos šeimoms lygio, kokį pasiekė šios šalys, bet pradžiai bent jau nustokime netrukdykime vieni kitiems to siekti.

Kartais vis tik dar pasigirsta bandymų stabdyti veiksmingas vaikų globos permainas, aiškinant, kad nėra gerai pasirengta tam, kad vaikai gyventų ne globos įstaigose, o šeimose. Bet tokius argumentus girdime jau 25 metus, ir 25 metus valstybė protegavo nuolatinės globos įstaigų sistemą, o ne pagalbą šeimoms, kad joms geriau sektųsi auginti vaikus. Sutinku su tais aistringais valstybės kišimosi į vaikų ir tėvų santykius priešininkais, kurie kritikuoja Lietuvos vaikų teisių apsaugos sistemą kaip per silpną ir nepatikimą, kad ji galėtų kvalifikuotai atskirti „pelus nuo grūdų“, t.y. pasitaikančias auklėjimo klaidas nuo pavojingos vaikui prievartos. Iš tikrųjų, mūsų vaikų globos ir vaikų teisių apsaugos sistema tebėra labai silpna.

Tai kodėl nepabandžius bendrais veiksmais ją stiprinti? Todėl ir siūlau visiems, kurie neabejingi Lietuvos vaikams ir šeimoms, susivienyti ir kartu siekti, kad valdžia ne atiminėtų vaikus, kaip buvo sovietmečiu ir dar vyksta iki šiol, o padėtų šeimoms vaikus tinkamai auginti, visų pirma mokinant mamas ir tėčius (esamus ir būsimus) auklėti vaikus pozityviais neprievartiniais būdais. Tokie būdai seniai ir gerai žinomi laisvajam pasauliui, bet vis dar mažai žinomi Lietuvoje. Tikiu, kad tuomet sumažės tikinčių nevykusiomis sąmokslo teorijomis ir padaugės ryžtingų permainų šalininkų. O jų reikia žymiai daugiau negu turime dabar – ir tarp piliečių, ir tarp sprendimus darančių bei vykdančių politikų, valdininkų.

25 metų neužteko, kad suprastume vieną svarbų dalyką. Užtikrinti saugią ir sveiką vaikų raidą bei globą, padėti mamoms ir tėčiams stiprinti tėvystės įgūdžius ir tinkamai auginti vaikus – tai pats didžiausias visuomenės ir visų lygių valdžios rūpestis. Nebegali taip tęstis, kad po tragedijos kurį laiką vyksta parodomieji posėdžiai dėl ypatingų priemonių, ir po to viskas nurimsta iki naujos tragedijos.

Vyriausybė ir ministerijos turi pagaliau susivokti, kad nėra didesnio prioriteto už šią sritį. Laikas lyderystę pademonstruoti ir akademiniam sektoriui, kurio vaidmuo iki šiol nebuvo toks, koks turėtų būti. Pavyzdžiui, raidos pediatrija, kuri yra šiuolaikinės pediatrijos pagrindas, net nedėstoma būsimiems medikams tokiame ambicingame universitete kaip Vilniaus universitetas, o šios srities universitetinė klinika jau treti metai veikia avarinės būklės pastatuose, akademiniam elitui apsimetant kad jis čia niekuo dėtas. Laikas būtų nebe pavieniams ekspertams ir piliečiams, o dideliam jų būriui garsiai ir aiškiai pasakyti, kad nebegalima toleruoti nusikalstamo valstybės apsileidimo vaikų sveikatos, raidos ir globos srityje.