Eitvydas Bajarūnas. Tai nori ar nenori Rusija susitarimo dėl ugnies nutraukimo?

Vakar įvyko ilgai lauktas JAV prezidento Donaldo Trumpo ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino telefoninis pokalbis. Į praeitą savaitę JAV pasiūlytą ir Ukrainos pritartą (kodėl Ukraina pritarė – kita tema) 30-ies dienų ugnies nutraukimo iniciatyvą D. Trumpas iš V. Putino išgirdo „nei taip, nei ne“. Krūva detalių, sąlygų (Ukrainai), kažkokių nesąmoningų ledų ritulio rungtynių ir panašiai, bet į klausimą, ar V. Putinas pritaria besąlygiškam visiškam ugnies nutraukimui 30-iai dienų, aiškaus atsakymo taip ir nebuvo.

Kaip ir daugelis iš mūsų vakar užsidaviau sau klausimą – tai nori ar nenori Rusija susitarimo dėl ugnies nutraukimo? Atsakymas, kaip ir geriausiai tinka bet kokiai V. Putino politikai – nei „taip“, nei „ne“. Mąstant „ne“, bet atsakant D. Trumpui „taip“ ir gaunant už tai „maksimalią kainą“.

Taip, vakarykščio pokalbio metu buvo tam tiktų teigiamų signalų. Juk V. Putinui reikėjo „pamaloninti“ D. Trumpą ir parodyti, kad yra „konstruktyvus“.

V. Putinas neva palaikė D. Trumpo pasiūlymą dėl 30-ies dienų, bet tik sustabdant Rusijos ir Ukrainos smūgius į energetinę infrastruktūrą (ir net, atseit, V. Putinas nurodė kariuomenei atlikti atitinkamus veiksmus – visi žinome, kiek galima pasitikėti Rusija), V. Putinas, pasak rusų pusės, konstruktyviai atsakė į V. Trumpo iniciatyvą užtikrinti laivybos saugumą Juodojoje jūroje. Dar – Rusija neva turėtų perduoti Ukrainai 23 sunkiai sužeistus kariuomenės narius bei V. Putinas informavo D. Trumpą, kad jau šiandien (trečiadienį) vyks karo belaisvių mainai tarp Rusijos ir Ukrainos pagal 175 už 175 formulę. Štai koks „gerietis“.

Bet V. Putinas pasinaudojo pakalbiu, kad būtų iškelta ir pagrindinė sąlyga, t. y., kad neva būtų išvengta Ukrainos konflikto eskalacijos, turi būti visiškas užsienio karinės pagalbos ir žvalgybos mainų su Kyjivu nutraukimas. Be to, pasak Kremlius, „bet koks susitarimas dėl Ukrainos turi spręsti krizės šaknis ir atsižvelgti į Rusijos teisėtus saugumo interesus.“ Visi suprantame, kad po tuo užkoduota visiška Ukrainos kapituliacija, faktiškas Ukrainos nepriklausomybės atsisakymas ir po Šaltojo karo Europoje susiklosčiusios saugumo architektūros peržiūra. Juk buvo aišku, kad pastariesiems siūlymams Ukraina jokiu būdu nepritars (to, matyt, ir buvo siekiama).

Galiausiai, JAV ir Rusijos prezidentai kalbėjo apie Artimuosius Rytus kaip potencialaus bendradarbiavimo regioną, siekius užkirsti kelią būsimoms konflikto situacijoms, aptarė būtinybę sustabdyti strateginių ginklų plitimą (START atnaujinimas?). Dar aptarė poreikį pagerinti dvišalius santykius ir kalbėjo apie didžiulius ekonominius susitarimus.

Volodymyras Zelenskis jau vakar, pirmadienį, diplomatiškai sureagavo, kad Ukraina palaikys JAV pasiūlymą nutraukti smūgius Rusijos energetikos infrastruktūrai ir kad jis pasiryžęs toliau tiesiai kalbėtis su D. Trumpu. Tiek diplomatijos. Vėliau V. Zelenskis tiesiai šviesiai suformulavo, kad iš to, ką Rusijos pusė viešai pareiškė po JAV ir Rusijos vadovų pokalbių, aišku, kad Rusija nėra pasirengusi tikroms paliauboms, o iš Ukrainos prezidento kabineto išėjo dar mažiau diplomatiška reakcija į D. Trumpo ir V. Putino pokalbį: aišku, kad Rusija atmetė JAV idėją.

Pritarčiau šiai nuostatai. Bent iš dalies. Apie tai argumentai toliau.

Taikos Putinas netrokšta

Taip, visą vakarykštį pokalbį ir po to sekusį Kyjivo apšaudymą būtų galima interpretuoti gana aiškiai – V. Putinas nenori ilgalaikės taikos. Rusijos tikslas ir toliau lieka – kontroliuoti visą Ukrainą. Jei ne kariškai, tai bent jau politiškai. V. Putinui nereikia taikos dar ir dėl to, kad jis mano, kad Rusija laimi, o Rusijos ekonomika dar laikosi.

V. Putinui šiuo metu yra naudinga tęsti karą. Pirmiausia, V. Putinas mano, kad tęsiamas karas leidžia Rusijai išlaikyti spaudimą Ukrainai ir jos sąjungininkams, tikintis, jog ilgas konfliktas išvargins priešininkus, o tai galėtų sumažinti jų paramą Ukrainai. V. Putino tikslas nėra kelios Ukrainos teritorijos, todėl jis tikrai norėtų tęsti karą, kad, kaip minėta, ateityje galėtų kontroliuoti visą Ukrainą.

V. Putinas mano, kad per karą jis gali pasiekti daugiau teritorinių ar geopolitinių laimėjimų, kurių nebūtų įmanoma pasiekti per derybas. Ugnies nutraukimas – visiškas ar dalinis – galėtų sustabdyti tokią dinamiką ir apriboti V. Putino galimybes vystyti iniciatyvą mūšio lauke. Taip, galbūt jis laimi tik po kelis kilometrus per savaitę, bet juk laimi.

Psichologiškai V. Putinas gali norėti parodyti tiek Rusijai, tiek pasauliui, kad jis yra stiprus ir nepasiduodantis JAV spaudimui. Ugnies nutraukimas galėtų būti interpretuojamas kaip kompromisas, kas prieštarautų jo kaip griežto lyderio įvaizdžiui.

V. Putino sprendimai taip pat gali būti paremti jo samprata apie Rusijos identitetą ir istoriją, kurioje konfliktai ir varžybos su Vakarais laikomi natūraliu valstybės egzistavimo komponentu.

Kad ir kaip būtų keista, rusai priprato prie karo ir jis tapo jų „rutina“. Išvykdamas iš Maskvos 2022 metų balandį, buvau tikras, kad aukos fronte ir ekonominės netektys privers rusus priešintis karui – deja.

Kitas aspektas – kad ir kaip būtų keista, rusai priprato prie karo ir jis tapo jų „rutina“. Išvykdamas iš Maskvos 2022 metų balandį, buvau tikras, kad aukos fronte ir ekonominės netektys privers rusus priešintis karui – deja.

Galų gale, D. Trumpui sugrįžus į valdžią Vašingtone, V. Putinas pamatė, kad geresnės galimybės tęsti karą jis neturėjo ir neturės. JAV greičiausiai žymiai sumažins karinę pagalbą Ukrainai ar net visai jos nebeteiks, o JAV ir Europa nebebus tas vieningas „diplomatinis ir politinis kumštis“ prieš Rusiją, kuris buvo toks svarbus prasidėjus karui. Po to, kai JAV pradėjo prekybos muitų tarifų karą, vienybės bus dar mažiau, o NATO vienybė irgi silpnėja.

Visiškai pritarti ugnies nutraukimui V. Putinui yra netgi rizikinga – tai galėtų sukelti nepasitenkinimą tarp karo šalininkų Rusijoje ir parodyti Kremliaus silpnumą tiek šalies viduje, tiek už jos ribų. Be to, Ukrainos klausimas jau skaldo Vakarus, ir tai yra V. Putinui labai palanku. Kitas dalykas – V. Putinas, deja, į vakarykštį pokalbį atėjo iš stipresnės pozicijos. JAV pusė dar prieš derybas jau buvo padariusi svarbiausias nuolaidas dėl teritorijų ar Ukrainos (ne)narystės NATO, todėl ir judėjimas link ugnies nutraukimo dabar priklauso tik nuo V. Putino „taip“ arba „ne“.

Visai kiti yra D. Trumpo tikslai. D. Trumpas nori taikos arba bent jau ugnies nutraukimo „čia ir dabar“. Jis pažadėjo tai savo rinkimų metu, ir jam to reikia, nes „Ukrainos klausimas“ trukdo pereiti prie prioritetinio Kinijos klausimo. Be to, Ukrainos problemos „uždarymas“ leistų sustiprinti ryšius su Rusija, kas nėra nesvarbu.

Ši situacija išliks tol, kol Rusija negaus maksimaliai, ko ji nori (bet tam nepritars ir priešinsis Ukraina), arba D. Trumpas nepritaikys žadėtos „taika per jėgą“ strategijos, t. y. kol neįves naujų sankcijų (šiuo metu neatrodo, kad D. Trumpas tai būtų linkęs daryti).

Taigi, V. Putinas nori tęsti karą.

Putinas įspeistas į kampą

Bet, kaip aš suprantu, jei V. Putinas nenori ilgalaikės taikos, kol nepasieks visų savo tikslų, jis negali atsakyti D. Trumpui dėl ugnies nutraukimo tiesmukai „ne“. Taip, V. Putinas gali tempti gumą, bet galiausiai turės atsakyti. V. Putinas negali tiesiog atmesti savo „bičiulio“ JAV prezidento pasiūlymo, nes jam svarbu išlaikyti dialogą su V. Trumpu ir sudaryti įspūdį, kad jis pasirengęs „konstruktyvioms“ deryboms.

Svarbiausias dalykas – visiškai nepritaręs ugnies nutraukimui, V. Putinas netektų galimybės pasiekti svarbiausio tikslo. D. Trumpas jam siūlo, kaip galima suprasti iš Rusijos propagandos susižavėjusių šūksnių, kartu spręsti pasaulio likimą ir imtis grandiozinių verslo projektų Arktyje, energetikos srityje, abipusių investicijų ir pan. (Ne veltui „po stalu“ vyksta tam tikri strateginiai pokalbiai tarp dviejų šalių „verslo ambasadorių“ – D. Trumpo asmeninio draugo investuotojo Steve’o Witkoffo ir Rusijos investicijų fondo vadovo Kirilo Dmitrijevo).

Be to, Maskva suvokia, kad tiesioginė karinė pergalė prieš Ukrainą, kaip buvo planuota 2022 metų vasario 24 dieną („Kijev za tri dnia“), yra nepasiekiama taip greitai. Todėl V. Putinas gali pasinaudoti situacija, kai yra lyg ir skelbiamos dalinės paliaubos, bet realių paliaubų nevyksta, kaip diplomatinio manevravimo įrankiu, siekdamas ilgalaikio strateginio pranašumo.

Galiausiai, net ir kontroliuodamas padėtį, net ir V. Putinas negali atsispirti tam tikram „dėsningumui“. Klausimas dėl taikos Ukrainoje (tiksliau, dėl ugnies nutraukimo), kilęs iš D. Trumpo pusės (nuo rinkimų girdėjome apie taiką „per 24 valandas“), pasiekė tokią ribą V. Trumpo mąstymuose, kad net V. Putinas gali būti priverstas nusileisti. Be to, tiek V. Trumpas, tiek jo komandos nariai yra minėję galimas sankcijas, jei Rusija nepritars JAV pasiūlymams, todėl net ir V. Putinas nesuinteresuotas rizikuoti (nors kažkaip neatrodo, kad D. Trumpo veiksmai vestų link sankcijų).

Paliaubas Rusija išnaudos strategiškai

Kodėl V. Putinas visgi gali sutikti (ir galiausiai, greičiausiai sutiks) su ugnies nutraukimu, ugnies nutraukimo imitavimu ar su daliniais ugnies nutraukimo variantais?

Tam yra keletas svarbių argumentų. Paliaubos ar jų imitacija arba dalinis ugnies nutraukimas leistų Maskvai pasiekti keletą svarbių tikslų.

Pirma, tai suteiktų Rusijos kariuomenei strateginę pauzę, kurios metu ji galėtų persigrupuoti, perginkluoti pajėgas ir sustiprinti savo gynybines pozicijas okupuotose teritorijose, papildyti ginklų atsargas ir nustatyti naujus strateginius tikslus. Šis modelis jau buvo taikytas po Minsko susitarimų dėl Donbaso ir Sirijoje. Paliaubų metu būtų stiprinama mobilizacija, kuriama daugiau rezervų, intensyvinama ginkluotės gamyba ir pertvarkomos logistikos grandinės, siekiant užtikrinti geresnį tiekimą ir technikos priežiūrą. Apie tai kalba daugelis Vakarų karinių analitikų.

Antra, net ir toks, atrodo, paprastas dalykas kaip ugnies nutraukimas nebus lengvai pasiektas, nes reikės fiziškai nustatyti atskyrimo linijas ir susitarti dėl stebėjimo mechanizmų. Tam prireiks laiko. Netgi „iš principo“ pritaręs, V. Putinas galės tęsti karinius veiksmus prieš Ukrainą, jos miestų apšaudymą.

Trečia, paliaubos galėtų tapti pagrindu diplomatinėms deryboms dėl ekonominių ir finansinių sankcijų švelninimo, nes Rusija galėtų pateikti save kaip „taikos siekiančią“ valstybę. Pasinaudodama ugnies nutraukimu ar jo imitavimu Maskva tikrai reikalautų sankcijų sušvelninimo, ypač energetikos ir finansų sektoriuose, siekdama atkurti ekonomiką. V. Putinas gali siekti ir tam tikrų garantijų dėl Rusijos prekybos su Vakarų valstybėmis atnaujinimo, kad palengvintų tarptautinius ekonominius santykius. Be abejo, Maskva reikalaus prieigos prie šiuo metu užšaldytų jos rezervų, kurių vertė viršija 300 milijardų.

Ketvirta, tarptautinis spaudimas Rusijai sumažėtų, o tai suteiktų Kremliui erdvės stiprinti savo įtaką ne tik Ukrainoje, bet ir platesniame regione. Svarbiausia, Rusijai tai leistų ištrūkti iš tarptautinės izoliacijos (Rusija grįžtų į sporto varžybas?). Ugnies nutraukimo laikotarpiu Maskva stengtųsi užsitikrinti stipresnį Kinijos ir kitų Azijos bei Globaliųjų Pietų šalių palaikymą, siekdama ekonominės ir karinės paramos. Strateginėje perspektyvoje Rusija naudotų paliaubas kaip galimybę persiginkluoti ir atkurti kariuomenę, pasikliaudama parama iš tokių šalių, kaip Iranas ir Šiaurės Korėja.

Penkta, negalima atmesti vidaus politikos aspekto. Rusijoje visgi auga karo nuovargis, ypač tarp mobilizuotųjų karių šeimų ir verslo bendruomenės, kuri kenčia nuo sankcijų poveikio. Laikinas ugnies nutraukimas leistų Kremliui stabilizuoti vidinę situaciją ir sustiprinti visuomenės palaikymą. Paliaubos Rusijoje galėtų padėti stabilizuoti vidaus nuotaikas, sumažindamos karo nuovargį ir atremdamos kritiką dėl mobilizacijos bei ekonominių sunkumų. Jos taip pat galėtų būti pateikiamos kaip diplomatinė pergalė, stiprinanti V. Putino pozicijas prieš vidaus opoziciją. Propagandos lygmeniu Rusija siektų įtikinti Vakarų visuomenę, kad sankcijos nebėra reikalingos, o vidaus auditorijai demonstruoti pergalę, tuo pačiu kurstant nepasitikėjimą tarp Ukrainos lyderių. Be to, Maskva tikriausiai sieks visiško sugrįžimo į tarptautinius sporto renginius, siekdama atkurti savo prestižą.

Šešta, pasinaudodama ugnies nutraukimu ar jo imitavimu, Rusija jausis galinti kelti sąlygas. Dvi jau išgirdome vakar: visiškas užsienio karinės pagalbos ir žvalgybos mainų su Kyjivu nutraukimas. Bus keliama ir daugiau sąlygų: reikalauti teritorinių nuolaidų (jau pasigirdo kalbos apie Krymo ir keturių regionų, kuriuos Rusija įsirašė į konstituciją, pripažinimo kaip Rusijos dalies, pasigirdo gandai, kad JAV gali spausti Ukrainą pripažinti bent jau Krymą, taip pat Rusija nori ir Odesos). Be to, Kremlius bandys priversti Ukrainą įsipareigoti neutralumui, oficialiai atsisakant siekio tapti NATO (o gal ir Europos Sąjungos) nare. Dar vienas galimas reikalavimas – demilitarizuotos zonos tarp Ukrainos ir Rusijos sukūrimas, kuri apribotų Ukrainos kariuomenės judėjimą pasienyje. Taip pat galimi kariuomenės skaičiaus apribojimai ir nepritarimas tarptautiniam saugumo garantijų kontingentui Ukrainos teritorijoje. Sąrašą galima tęsti – V. Putinas tikrai yra kūrybingas.

Septinta, V. Putinas ugnies nutraukimo laikotarpiu siektų silpninti Vakarų vienybę, skaldydamas NATO ir Europos Sąjungą. Tai apimtų politines diskusijas dėl paramos Ukrainai bei įtampos didinimą tarp šalių, kurios laikosi griežtesnės pozicijos, ir linkusių į kompromisus. Tuo pačiu V. Putinas siektų sustiprinti propagandą, pristatydamas paliaubas kaip „Rusijos pergalę“, kurią pripažino Vakarų lyderiai. Ši taktika būtų naudinga tiek vidaus visuomenės nuotaikoms valdyti, tiek užsienyje, siekiant paveikti tarptautinę nuomonę. Paliaubų laikotarpiu Kremlius galėtų pasinaudoti politiniais pokyčiais Vakaruose, tikėdamasis, kad artėjantys rinkimai JAV ir Europoje į valdžią atves lyderius, linkusius mažinti spaudimą Rusijai. Maskva taip pat spaustų, kad iš tarptautinės darbotvarkės išnyktų klausimai dėl teisėtumo ir kompensacijų už nužudytus Ukrainos gyventojus bei ūkio sugriovimą.

Aštunta, politiniu lygmeniu Maskva galėtų pasitelkti įvairias priemones, įskaitant ekonomines ir kibernetines, kad destabilizuotų Ukrainą, silpnintų jos vyriausybę ir skatintų vidaus nesutarimus. Tai ypač sustiprėtų, jei Ukraina būtų priversta sutikti su reikalavimu surengti prezidento rinkimus, nes Rusija turi ilgametes galimybes – informacines, hibridines ir kibernetines – kištis į rinkimus ir sukelti Ukrainoje chaosą.

Taigi, V. Putino sutikimas su ugnies nutraukimu ar proceso imitavimas, kaip tvirtina ekspertai ir Vakarų politikai, būtų tik taktinė priemonė, o ne realus žingsnis ilgalaikės taikos link. Šis sprendimas ne tik siektų užšaldyti konfliktą palankiomis sąlygomis, bet ir silpninti Ukrainos bei Vakarų atsparumą, ruošiant dirvą naujam karo etapui. Paliaubų siekis nebūtų grindžiamas taikos troškimu, bet veikiau strategine būtinybe stiprinti karinę ir politinę padėtį. Bet kokios kompromisinės sutartys, kurios neatsispirtų Rusijos agresijai ar nesuteiktų aiškių saugumo garantijų Ukrainai, tik paskatintų Maskvą ateityje atnaujinti puolimą dar palankesnėmis sąlygomis.