Ši strategija pasirodė istoriškai svarbiu momentu. Ukraina išgyvena Rusijos pradėtą invaziją, kokios Europa nematė nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tuo metu kitoje pasaulio pusėje neslūgsta įtampa tarp JAV ir Kinijos Liaudies Respublikos dėl Taivano salos likimo.
Dokumente JAV įvardija būtent Kiniją, o ne Rusiją, kaip pagrindinę ir ilgalaikę konkurentę. Rusija, kita vertus, laikoma trumpalaike grėsme, tačiau neturinčia potencialo ir resursų ilgiau konkuruoti su laisvu demokratiniu pasauliu.
Strategijoje tradiciškai patvirtinamas nenutraukiamas JAV įsipareigojimas ginti kiekvieną NATO centimetrą. Tačiau iškart priduriama, kad būtent Indijos ir Ramiojo vandenyno regionuose spręsis pasaulio likimas. Jungtinės Valstijos pagrindinį savo dėmesį ir resursus skirs šiems regionams, o ne Europai. Todėl Jungtinės Valstijos (irgi tradiciškai) tikisi didesnio Europos valstybių indėlio į bendrą saugumo struktūrą.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad šioje strategijoje nieko naujo nepasakoma. JAV dėmesys į Ramiojo ir Indijos vandenynų regionus krypo jau seniai, taip pat kaip ir noras, kad sąjungininkai Europoje prisidėtų daugiau dėl savo saugumo. Kas yra nauja šioje strategijoje, tai įvertinimas, kad saugumo situacijos pasaulyje kardinaliai pasikeitė ir prasidėjo atgalinis laiko skaičiavimas iki galimos rimtos konfrontacijos Azijoje.
Ši strategija taip pat siunčia aiškią žinutę sąjungininkams už Atlanto. Europos valstybės nebegali pasyviai žiūrėti į savo gynybos politiką ir tikėtis, kad JAV ateityje garantuos visišką žemyno saugumą nuo imperialistinių Rusijos užmojų.
JAV gynybos skėtis tuo pačiu metu negali efektyviai apsaugoti ir Europos, ir Azijos demokratijų, todėl pasiskirstymas darbais NATO viduje tampa ne tik būtinybe, bet ir neišvengiamybe.
Lietuvai toks JAV dėmesio ir resursų krypimas Azijos link taip pat reiškia naują dilemą be lengvų pasirinkimų.
Nuo pat 2004-ųjų metų Lietuva rėmėsi JAV saugumo garantijomis ir aktyviu kariniu buvimu Europoje. Tačiau auganti Kinijos galia ribos Jungtinių Valstijų galimybes ateityje skirti didelius resursus Rytų Europai ir Rusijos atgrasymui.
Galbūt mes turėtume ir toliau siekti didesnio amerikiečių karių ir technikos buvimo Lietuvos teritorijoje, tačiau prieš tai turėtume atsakyti į pagrindinį klausimą: ar toks JAV karinių resursų (kurie nėra beribiai) skaidymas po visą pasaulį atitinka ir Lietuvos interesus?
Konflikto tarp JAV ir Kinijos atveju karinių resursų kiekis gali tapti esminiu veiksniu, kuris lems arba pergalę, arba pralaimėjimą. JAV pralaimėjimas Azijoje tikrai neatitinka Lietuvos interesų.
Kita vertus, ateityje Lietuva galėtų remtis didžiųjų Europos valstybių saugumo garantijomis. Sąlygos senojo žemyno didžiosioms šalims prisiimti daugiau atsakomybės saugumo srityje tikrai egzistuoja. Karas Ukrainoje buvo lyg šaltas dušas šalims, kurios buvo įtikėjusios „istorijos pabaiga“, kad kitas didelis karinis konfliktas mūsų žemyne nebeįmanomas. Rusijos invazija privertė kai kurias jų keisti savo planus ir didinti gynybos biuždetus bei permąstyti savo vaidmenį Europos ir NATO saugumo struktūrose.
Vis dėlto toks ateities scenarijus gali sulaukti ir skeptiškų vertinimų. Kai kurių Vakarų Europos valstybių pastangos padedant Ukrainai apsiginti nuo agresoriaus buvo, švelniai tariant, graudžios ir pasitikėjimo jomis neprideda. Kaip „didžiosios“ senojo žemyno valstybės gali tapti realiai didžiosiomis, kai jos ne tik bijo aktyviau prisidėti prie Ukrainos gynybos, bet ir bijo Rusijos autokratinio režimo įniršio?
Laikas parodys ar didžiųjų Europos šalių pastangos prisidėti daugiau prie senojo žemyno saugumo tikrai taps realybe ir Lietuva galės jaustis saugesnė dėl jų teikiamų garantijų.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.