Gintarė Bakūnaitė. Supykot, kad niekas nepranešė apie audrą? Laukite tęsinio

Lietuva blaivosi po audros. Jausmas panašus kaip po labai prastai išmiegotos nakties. Ir sunku, ir bloga, ir jėgų nėra, o žinai, kad tiek darbo, niekas jo už tave nepadarys ir net nėra ant ko pykti.

Audra prasisuko kaip reikiant: patrumpino, o kai kur su visomis šaknimis rovė medžius, praretino miškus, užgulė arba užtvindė kelius. Kai kas iki šiol net vidury miesto sėdi be elektros ir geriamojo vandens. Rimtai, ne kokiam gūdžiam vienkiemy, o Vilniaus senamiesty. Staiga paaiškėjo, kad tie elektros generatoriai ir vandens atsargos namuose gal ne tokia ir prasta mintis. O dar neseniai patyliukais kandžiai juokės iš kaimyno, kad „tas tai visai paranojikas“.

Sutriko telefono ir interneto ryšys. Net storių į instagramą neįkelsi!!! Kai kurie liko be stogo virš galvos tikrąja to žodžio prasme. Vėlavo arba sukosi atgal lėktuvai, traukiniai. Miestus ir miestelius tvindė stichiniai lietūs, lūžo pagalbos linijos. Žodžiu, liūtis pasirodė visu savo gražumu. Ai, nors ne… Tiesą sakant, ne visu. Dar tikrai ne visu. Ir vargu, ar visą labai norėtume pamatyti.