Indrė Makaraitytė. Raudonas skuduras valstiečiams

„Žemės koncentracija vienose rankose, pajų ir vekselių biznis, nekontroliuojamas žemių įsigijimas, neskaidrios ES paramos dalybos, fiktyvūs ūkiai ir „sofos“ ūkininkai atvedė prie netvarkos, anarchijos ir iškreiptos rinkos. Vieni kaime niekaip nesuduria galo su galu, kiti pamiršta deklaruoti šimtatūkstantinius sandorius“.

Arba ir dar vienas sakinys Dalios Grybauskaitės metiniame pranešime: „Tačiau ir papildomi milijardai latifundinių santykių kaime nepakeis – reikia apsispręsti dėl žemės ūkio politikos ir kaimo plėtros strategijos“.

Visa tai aiškūs D. Grybauskaitės dūriai Ramūnui Karbauskiui, bet šis apsimetė, kad tarp šių eilučių apie save neperskaitė. Jei jo pavardės nėra, tai ir R. Karbauskio nėra.

Bet kadangi visos kalbos turi kažkokį tikslą, šioje taip pat nei R. Karbauskio, nei paprastai labai griežtos ir dominuojančios Vyriausybės kritikos nėra ne šiaip sau, o sąmoningai.

D. Grybauskaitei šis metinis pranešimas – kone svarbiausias jai. Liko metai iki dviejų kadencijų pabaigos. Ir tie metai prasidėjo tikrai ne taip, kaip ji pati kada tikėjosi pakrypsiant.

Nutekintas jos asmeninis susirašinėjimas su korupcija kaltinamu Eligijumi Masiuliu, nors pati prezidentė laiškų autentiškumo nepatvirtino, ne tik kirstelėjo per reitingus. D. Grybauskaitė neteko politinio tyrumo daugybės žmonių akyse, kas yra negrįžtama ir skausminga tiek žmogiškai, tiek politiškai.

Metų gali nepakakti susigrąžinti autoritetui, tačiau per tuos pačius metus galima dar ir labai daug ką pagadinti. Ir netgi sugadinti.

Nėra taip, kaip R. Karbauskis sako, jog prezidentė jo bijo. Jei bijotų, greičiausiai išvis tylėtų ir nesiūlytų jam pasitraukti iš Seimo dėl akivaizdaus interesų konflikto, kai stambus verslininkas su oligarchiniais užmojais ne per tarpininkus, o tiesiogiai vadelioja savo frakcijos narius ir koordinuoja politinę veiklą regionuose.

Bet naujas parlamentinis tyrimas, kurį stumia R. Karbauskis, norėdamas įtraukti į tą tyrimą ir kai kuriuos epizodus iš D. Grybauskaitės veiklos, tikrai nėra tai, apie ką paskutiniaisais metais svajojo prezidentė.

Tu gali kontroliuoti, kas parašyta popieriuje, bet priešrinkiminės retorikos kontrolė iš Seimo tribūnų ir nuo bačkų savivaldybių salėse - misija absoliučiai neįmanoma.

O būtent R. Karbauskis ir gali taip padaryti. Geresnės dovanos jo elektoratui nė nereikia. Įnikę į privačių laiškų narpliojimą, cituodami pažodžiui sakinius, ką parašė prezidentė, o ką jai atrašė kuris nors politikas arba tas pats Eligijus Masiulis, žmonės pamirš ir pieno kainas, ir trąšas, ir neteisybę dėl žemių, ir mokesčius, ir Gretą. Prezidentė ir konservatoriai valstiečiams – baisiau nei raudonas skuduras buliui.

„Oligarchinį demokratinės sistemos užvaldymą pristabdėme, nors visi skaudžiai nusideginome pirštus. Tame tarpe ir aš“, - taip pareiškė prezidentė, siųsdama taikos balandį ir Seimui, ir visuomenei, bene pirmą kartą prisiėmusi ir asmeninę atsakomybę už tai, kas įvyko Lietuvoje. Iki šiol po kiekvieno pareiškimo ar pasisakymo į D. Grybauskaitę būdavo nutaikytos kritikos strėlės: esą kaip gali būti, kad visi blogi, o vienintelė D. Grybauskaitė - teisi.

O toliau, labai logiška, jei jau dalyvauji kaip visi lygiom teisėm tame pačiame politiniame procese, pripažįsti, kad kiši pirštus, tai ir kritikuoti taip aršiai Vyriausybės ir Seimo, kaip anksčiau, taip pat neišeina.

Vietoje kritikos reformoms, kurių nėra arba kurios yra tik reformų šešėlis – akcentai, kaip mums reikia prioritetizuoti švietimą, investuoti į jį. Vienintelis aštresnis sakinys – negebėjimas tarp Ūkio ir Švietimo ministerijų pasidalinti inovacijoms skirtų pinigų.

Bet visais atvejais dėl reformų, jei šis metinis pranešimas būtų rašytas pernai ar užpernai, būtų labai aiškiai pasakyta, kas stovi už šių dalybų ir kodėl ši neva reformatoriška S. Skvernelio Vyriausybė yra tiesiog neįgali.

Juk mes žinome, ką D. Grybauskaitė išties galvoja apie reformas ir ką galima galvoti apie žadėtas reformas, kurių nėra ir kurios švietimo srityje baigėsi mokslo metų pailginimu.

Taikos balandis, paleistas iš Daukanto rūmų, grįžo raudona gelėle snape atgal.

„Aš pabandžiau siūlyti susitelkti į reikalingus darbus ir padaryti moratoriumą visų komisijų, o tada pažiūrėti, kaip Seime seksis. Gal rezultatas bus geresnis, nei atliekant tyrimus ir tyrimėlius. Juolab, kad visų tų tyrimų rezultatai ir taip yra žinomi. Jei bus argumentai neišvengiami, kad to reikia daryti, Seimas nutars, bet aš manau, kad dabar reikia susitelkti kitur“, – kalbėjo ministras pirmininkas S. Skvernelis „Žinių radijuje“.

Jam atitaria Vytautas Bakas, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas: jokių tyrimų daugiau, ir jis pats bent dvejus metus nevadovaus jokiems tyrimams. Gediminas Kirkilas, koalicijos partneris, taip pat aiškiai sako – mes neparemsime jokių naujų tyrimų. Juk vos širdies smūgio negavo ir per šį.

Šie vyrai supranta, kad nauji tyrimai, apie kuriuos kalba R. Karbauskis, jau gali būti skausmingi ne tik D. Grybauskaitei ir konservatoriams. Jie bus skausmingi G. Kirkilo partijai ir netgi S. Skvernelio Vyriausybei ir jo aplinkai, nes juk reikalų tvarkymas „Neregėtoje Lietuvoje“ nesustojo net vykstant tyrimui ir ko negali nupirkti pinigai, gali nupirkti labai dideli pinigai.

R. Karbauskis? O R. Karbauskis dirba rinkimams. Kalbėti apie tyrimų komisijas ir kaip jų išsigando, taip pat gerai.

Ar galėjo būti kitokie D. Grybauskaitės priešpaskutiniai ir ypač paskutinieji metai?

„Sujudinus politinės korupcijos viršūnių vandenis prieš mus atsivėrė „Neregėta Lietuva“, nors visi įtarėme ją esant“, - skaitė D. Grybauskaitė antradienį Seime.

Ir manau, kad čia yra esminis jos šiųmečio pranešimo sakinys. Ne, ne sujudinimas yra svarbiausia. Ir ne „Neregėta Lietuva“ – šiaip išties labai tikslus apibūdinimas. Esmė yra kitur. Esmė, kad šis D. Grybauskaitės Metinis pranešimas yra ne apie tai, ką ji iš tiesų galvoja, žino, jaučia ir nori pasakyti žmonėms.

D.Grybauskaitei „Neregėta Lietuva“ atsivėrė ne dabar. Ji žinojo ją esant, ji matė ir joje kūrė scenarijus. Bet žmonės tik įtarė, kas vyksta toje tikrojoje Lietuvoje. Juk yra skirtumas tarp „žinai“ ir „jauti“. Žmonės jautė, bet nežinojo. Ir niekas jiems atvirai nepasakė. Užuominos, nurodymai, pakuždėjimai nėra atviras kalbėjimas.

Taip, „Neregėta Lietuva“ atsivėrė, bet jei nebūtų buvę prezidentės laiškų E.Masiuliui, „Neregėta Lietuva“ būtų prezidentės autoriteto gelbėjimosi liemenė.

Skirtumas tik tas, kad laiškus rašydavo ne V. Adamkus, o jo patarėjai ir prezidentas likdavo išvis nežinioje, kas buvo parašyta jo vardu. Gal ir negali kitokie būtų šalies vadovai, kai jie ateina į rūmus be nieko – be komandos, be žmonių, be partijų užnugario, kai lūkesčiai milžiniški, o rankos trumpos. Ir kad išgyventumei ar buvimas bent turėtų kažkokią prasmę, reikia skaldyti ir valdyti.

Bet laiškuose E. Masiuliui D. Grybauskaitė dalyvauja politiniame procese dalydama nuolaidas, išlygas, suokalbius ir sprendimus – taip, o kaip kitaip jūs įsivaizdavot? Jau tada ji žinojo apie MG Baltic įtaką E. Masiuliui, bet su jo partija bendradarbiavo, nes reikėjo paramos rinkimams ir siuntinėjo žinutes koncernui, puikiai žinodama, ką daro koncerno „skalikas“.

Ir tik dabar, tik dabar partijos, D. Grybauskaitės akimis, tapo demokratijos atramomis, nors jei beveik dešimt metų nebūtų pliekiamos, o žmonės nebūtų raginami rinktis pseudo darinių ir nepartinių, gal ir oligarchinei partijai su R. Karbauskiu priešaky nebūtų taip plačiai atsivėrę vartai per anuos Seimo rinkimus.

Tai kokia „Neregėta Lietuva“ atsivėrė D. Grybauskaitei prieš akis, kai teisėsauga sujudino tuos vandenis. Ar ta pati ar dar kitokia?

Bet gal kitaip ir negali prezidentai kalbėti? Nuoširdumas ir sąžiningumas niekada nebuvo Valdo Adamkaus stiprybė taip pat.

Skirtumas tik tas, kad laiškus rašydavo ne V. Adamkus, o jo patarėjai ir prezidentas likdavo išvis nežinioje, kas buvo parašyta jo vardu. Gal ir negali kitokie būti šalies vadovai, kai jie ateina į rūmus be nieko – be komandos, be žmonių, be partijų užnugario, kai lūkesčiai milžiniški, o rankos trumpos. Ir kad išgyventumei ar buvimas bent turėtų kažkokią prasmę, reikia skaldyti ir valdyti.