Putinas laidotuvėse nedalyvavo. Jis buvo labai užsiėmęs: įtempta dienotvarkė, karinė operacija Ukrainoje, iš kurios parvežama daug karstų. Taigi, daug laidotuvių. Visose nepribūsi. Nedalyvavo laidotuvėse ir pasaulio lyderiai, bet – dėl kitų priežasčių.
Vis dėlto, pasirodo, pasaulis, jo lyderiai, o ir šiaip garsūs ir mažiau garsūs žmonės Gorbačiovo nebuvo užmiršę. Apie tai byloja gausybė pareiškimų, prisiminimų, jo asmenybės, jo darbų vertinimų bei palinkėjimų – ilsėkis ramybėje. Arba – nesiilsėk ramybėje, nes gyvas būdamas tu jos nenusipelnei. Taigi, mūsų siekis – suvokti, o gal ir paaiškinti, kokį Gorbačiovo portretą šiandieną piešia pasaulis.
Analizės tikslais visą šią atsiminimų, prisiminimų laviną padalijome į dvi grupes: į grupę A ir į grupę B. Pagrindinį kriterijų, kuriuo vadovaudamiesi atlikome šią klasifikaciją, atskleisime vėliau. O gal nereikės ir atskleisti. Sumanus skaitytojas greitai tuos kriterijus išsišifruos pats.
Ir štai koks siurprizas. Į grupę A papuolė vienui viena pasaulio valstybė. Ir ta valstybė yra Lietuva. Į grupę B sukrito visos likusios pasaulio šalys, tų šalių prezidentai, premjerai, ministrai, taipogi įvairių organizacijų (pvz., NATO, Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos) vadovai.
Reikia pasakyti, kad klasifikuojant nė karto neteko rimčiau suabejoti, kurią šalį kuriai grupei priskirti. Net Lietuvos kaimynės – Lenkija, Estija, Latvija – be jokių svarstymų nužygiavo į grupę B. Tiesa, dėl Latvijos galima buvo šiek tiek suabejoti, bet tik trumpai. Ji irgi bėkė. Ir tik Lietuva – grynų gryniausia akė.
Kalbėdami apie šalių pozicijas mes domėn priėmėm šalių vadovų, taipogi žinomų politologų, iškilių visuomenės veikėjų (pvz., lietuvio Mariaus Laurinavičiaus, ukrainiečio Dmitrijaus Gordono ar rusų žurnalisto, Nobelio premijos laureato Dmitrijaus Muratovo) pasisakymus ir vertinimus.
Taigi, kas per asmenybė buvo Michailas Gorbačiovas? Ir ką jis gero ar blogo nuveikė šioje Žemėje? Pradėsime nuo grupės B. Tai labai gausi grupė. Tad pasistengsime atrinkti tik tipiškiausius vertinimus.
Antony‘is Albanese‘as, Australijos premjeras: „Michailas Gorbačiovas buvo šiltas, ryžtingas ir ypač drąsus žmogus. Šiame giliai susipriešinusiame pasaulyje jis siekė bendradarbiavimo ir vienybės. Su jo mirtimi mes praradome vieną iš dvidešimtojo amžiaus milžinų.“
Fumio Kišida, Japonijos premjeras: „Žmogus, kuris turėjo strateginę viziją ir gebėjimus ją drąsiai įgyvendinti. Jo kaip branduolinio nusiginklavimo lyderio pasiekimai buvo iškilūs.“
Isaakas Herzogas, Izraelio prezidentas: „Jis buvo drąsus, viziją turintis lyderis, kuris pakeitė pasaulį taip, kaip ligi tol niekas neįsivaizdavo.“
Jacinda Ardern, Naujosios Zelandijos premjerė: „Įveikiant Šaltąjį karą Gorbačiovas pademonstravo diplomatijos ir komunikacijos svarbą.“
Cyrilas Ramaphosa, Pietų Afrikos Respublikos prezidentas: „Mes su dėkingumu prisiminsime Michailą Gorbačiovą už jo pastangas kuriant geresnę mūsų šalį geresniame pasaulyje.“
O dabar – ką gi sako vadovai šalių, kurios kariavo prieš Sovietų Sąjungą Šaltajame kare ir kurios kartu tą karą laidojo?
JAV prezidentas Joe Bidenas: Tai buvo „išskirtinis lyderis“, kurio dėka „pasaulis tapo saugesnis“ ir „milijonai žmonių įgijo daugiau laisvės.“
Vokietijos prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris: „Vokietija lieka dėkinga jam už jo lemiamą indėlį į Vokietijos susivienijimą, už jo drąsą atveriant kelią į demokratiją ir statant tiltus tarp Rytų ir Vakarų, taip pat už jo didžią taikių Europos namų viziją.“
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas: „Jo įsipareigojimas siekti taikos Europoje pakeitė mūsų bendrą istoriją.“
Buvęs Kanados Premjeras Brianas Mulroney‘is: „Jis buvo labai malonus žmogus ir turėjo didžią viziją savo šalies ateičiai, kuri labai skiriasi nuo dabartinės. Istorija jį prisimins kaip iškilų permainas nešusį lyderį.“
Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas: „Vykstant Putino karui Ukrainoje jo nenuilstamas įsipareigojimas atverti Sovietų Sąjungą išlieka pavyzdžiu mums visiems.“
O ką kalba artimiausios mūsų kaimynės?
Lenkijos užsienio reikalų ministras Zbigniewas Rau: „Jis beprecedenčiu lygiu išplėtė Sovietų Sąjungos žmonių laisves, suteikė jiems geresnio gyvenimo viltį.“
Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius: „Šaltojo karo pabaiga buvo didžiulis pasiekimas, bet žmonių žudymas Tbilisyje, Vilniuje ir Rygoje irgi yra jo palikimas. Įstorija įvertins (angl. history will judge). Ilsėkis ramybėje.“
Alaras Karisas, Estijos prezidentas: „Sovietų imperija, kuri daugelį tautų laikė sukausčiusi grandinėmis, žlugo. Ir jis tame atliko svarbų vaidmenį. Reiškiu nuoširdžią užuojautą Michailo Gorbačiovo šeimai.“
Pabaigai NATO, Europos Sąjungos vadovų bei kai kurių žinomų asmenų nuomonės.
Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen: „Jis suvaidino kertinį vaidmenį pabaigiant Šaltąjį karą ir sugriaunant geležinę uždangą. Tai atvėrė kelią laisvai Europai. Šio palikimo mes nepamiršime.“
NATO vadovas Jensas Stoltenbergas: „Gorbačiovo istorinės reformos vedė prie Sovietų Sąjungos panaikinimo, padėjo užbaigti Šaltąjį karą ir atvėrė Rusijos ir NATO partnerystės galimybę.“
Putino oponentas, politinis kalinys Aleksejus Navalnas: „Jis paliko valdžią taikiai ir savanoriškai, gerbdamas rinkėjų valią. Jau vien tai, atsižvelgiant į buvusios SSRS standartus, yra didelis žygdarbis.“
Rusų žurnalistas, praėjusių metų Nobelio taikos premijos laureatas Dmitrijus Muratovas: „Jis žmogaus teises iškėlė aukščiau už valstybę ir taikų dangų vertino labiau nei asmeninę valdžią.
Jis niekino karą. Jis niekino Realpolitik. Jis buvo įsitikinęs, kad laikas spręsti pasaulio tvarkos klausimus jėga jau praėjo. Jis padovanojo šaliai ir pasauliui neįtikėtiną dovaną – trisdešimt taikos metų. Be pasaulinio ir branduolinio karo grėsmės. Kas kitas galėtų tai padaryti.“
Ukrainos publicistas Dmitrijus Gordonas: „Jis yra tėvas laisvos Ukrainos, Kazachstano, Gruzijos... Jeigu nebūtų buvę glasnost (viešumo), nebūtų buvę ir nepriklausomos Ukrainos. Aš jo paklausiau: koks pagrindinis perestroikos (pertvarkos) rezultatas. Jis pasakė: dar anksti įvardyti rezultatus. Taip, dar anksti – Rusijos sugriuvimas bus pagrindinis perestroikos, kurią sumanė ir organizavo Michailas Gorbačiovas, rezultatas. Jis – didis žmogus, didis reformatorius. Jis sakė: reformatorių likimas tas, kad jų nemyli; bet mums pavyko įsikibti į pro šalį skriejančios istorijos apsiausto skverną. Jo nėra, o aš jam sakau: ačiū už viską, ką Jūs padarėte man ir mano Ukrainai“.
Gerbiamą skaitytoją galimai sujaudino kai kurie sentimentalūs šalių lyderių ar šiaip garsių žmonių gražbyliavimai.
Deja, visa tai netiesa. Pasaulis serga demencija ir vištakumu. Lietuva maža, be drąsi šalis. Lietuva privalo atverti akis pasauliui, privalo jam sugirdyti karčią tikros tiesos piliulę. Štai tokia mūsų misija, tokia mūsų vertybinė politika. Taigi, klausykimės, kas iš tiesų buvo Gorbačiovas ir ką jis „gero“ nuveikė, vaikščiodamas šia Žeme.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas: „Jis buvo nusikaltėlis, įsakęs žiauriai malšinti taikius protestus.“
Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis: „Lietuviai nešlovins Gorbačiovo. Niekada nepamiršime paprasto fakto, kad jo kariuomenė žudė civilius gyventojus, kad pratęstų savo režimo okupaciją mūsų šalyje.“
Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen: „Gorbačiovas mums, Lietuvai ir visoms Baltijos valstybėms, ar nesuvokdamas, ar dėl kitų priežasčių, pravėrė laisvės langą. Tuo pat metu jis kita ranka mums, įkvėpusiems laisvės oro, siuntė OMON žudikus.“
Šalies prezidentas Gitanas Nausėda: „Mano nuomone, jis atliko vaidmenį kalėjimo prižiūrėtojo, nusprendusio pradėti tam tikras dalines reformas kalėjime.“
Pirmasis atkurtos valstybės vadovas, profesorius Vytautas Landsbergis: „Numirė kalinys. <...> Taip ir liko tik sraigteliu, aktorium, ne asmenybe. Gaila žmogaus, nepajėgusio tapti oriu žmogum. Neadekvatumas užimamai padėčiai. Arba – kalinio padėtis. Gyveno ir mirė zonoje.“
Pabaigai pacituosime ne politiką, o, kaip sakoma, neutralų žmogų, visiems žinomą apžvalgininką Marių Laurinavičių: „Skirtingai negu Vakaruose teigiama, tai buvo partinis karjeristas, kuris buvo įrankiu KGB žaidimuose iš pradžių dėl valdžios, o po to jis tapo įrankiu ir įgyvendinant slaptą KGB planą reformuoti Sovietų Sąjungą.“
Taigi kaip matome, Michailas Gorbačiovas nebuvo joks lyderis, joks vizionierius, joks reformatorius ir jokia asmenybė. Jis buvo nusikaltėlis, KGB įrankis, kažkoks susiraizgęs susimaizgęs sraigtelis, artistėlis, atseit kalėjimo prižiūrėtojas, atseit kalinys. Kuriam mirus tikram lietuviui, tikram savo šalies patriotui liežuvis neapsiverčia pasakyti amžiną atilsį. Norisi sakyti: Michailai, amžinai dek pragaro liepsnose. Bet katalikui, tuo labiau Marijos žemės artojui, taip viešumoje apie mirusį kalbėti nepatogu (ką bedieviai pagalvos...). Tad pasakysime trumpai ir aiškiai: Michailas Gorbačiovas – fui.
Komedia finita. Uždanga.
P. S. Kai nervai atslūgsta, kai atsijungi nuo Gorbačiovo, ir nuo Ursulos, ir nuo NATO generalinio, nuo Australijos, Lenkijos, Estijos ir t. t. prezidentų bei premjerų, nuo disidento Navalno, nuo kažkokio Gordono ir kažkokio Nobelio premijos laureato Muratovo, ir apskritai nuo visko visko atsijungi, kai pažvelgi į aukštą mėlyną dangų (toks dangus būna tik rugsėjį), ateina štai tokios mintys.
Vargu bau, demencija ar kita proto liga sergantis pasaulis užsimerks ir išsižios. Vargu bau, ar mums pavyks jam į gerklę supilti karčią teisingos tiesos bei tikros vertybinės politikos piliulę. O jei ir pavyks, tai labai tikėtina, kad jis jos nenuris. Jis ją išspjaus mums tiesiai į veidą.
Tad ar verta vargintis, gadinti sau ir kitiems nervus, gaišti brangų laiką, kurio mums ne tiek daug duota. Ar ne geriau būtų, pasitarus su šeimos gydytoju ar su vaistininku, patiems išgerti kokią nors piliulę nervams nuraminti. Ir tai padarius, galvojant apie ką nors labai gražaus, labai malonaus (pvz., apie rudens atostogas Nidoje ar apie anūkus – mažoji jau pradeda vaikščioti...) kietai užmigti. Idant, rytui išaušus, atsibustume su išsivėdinusia, švaria galva, su blaiviomis mintimis, susitaikę su savimi ir, kiek įmanoma, susitaikę su pasauliu. Žinoma, ne su visu, bent su kuria nors, kad ir nedidele, jo dalimi.
Absoliutus teisuolis yra nepakeliama našta aplinkiniams. Apie tai savo knygos epigrafe rašo Nobelio premijos laureatas, Lietuvos draugas Česlovas Milošas. Knyga vadinasi „Pavergtas protas“.