Dėl Roivo minimo greičio skųstis negalime ir mes. Vien švietimo sistemoje spėjome prasukti beveik dešimt reformų. Nežmoniškai sparčiai vyksta paskutinė. Neatlaikę reformos tempų per Švietimo ir mokslo ministerijos langus ėmė šokinėti mokytojai. Lauk iš ministerijos iššoko ar buvo išmesta ir pati švietimo ministrė. Siekiant, kad reformos įgautų dar didesnį pagreitį (premjero žodžiais, impulsą), buvo papildomai atleisti kultūros ir aplinkos apsaugos vadovai. Be vadovų viskas sukasi greičiau.
Reformos vyksta ir sveikatos apsaugos sistemoje.
Čia jos ramesnės. Nei gydytojai, nei pacientai kol kas per langus nešokinėja. Bet kai pradės uždarinėti rajonines ligonines ir ambulatorijas, visko gali atsitikti.
Labai greitai buvo sugalvota ir „ant greičio“ realizuota darželinukų sveiko maitinimo reforma. Dabar mamytės, nešinos vakare sumuštinukais, greitai lekia atsiimti nuo sveiko maisto išalkusių vaikų.
Žodžiu, duodam ir greitį, ir technologijas. Bet šalis niekaip nepavirsta Europos princese. Ji pelenė.
Matyt, mums trūksta to sėkmės garanto, kurį Roivas iškėlė į pirmą vietą. Mums trūksta proto. Roivas sako: „reikia būti protingiems“ o kaip tu, žmogau, būsi, jeigu tau Dievas nedavė.
Tai nereiškia, kad nieko nedavė. Kažkiek davė. Kai kur daugiau davė, kai kur mažiau. Reformoms teko nedaug. Jos greitos ir beprotiškos. Anksčiau būdavo lėtesnės, bet nedaug protingesnės. Taigi, šis tekstas yra skirtas kai kurioms mūsų proto problemoms aptarti. Sakydami „mūsų“ pirmiausia turime galvoje tuos mūsiškius, kurių rankose yra šalies vairas. Kaip vairininkas vairuoja, taip šalis ir plaukia.
Tekstas nesitaiko į mokslinės publikacijos aukštumas. Čia nėra jokių giluminių sąmonės ar pasąmonės srautų analizės, smegenų žievės ar požievio veiklos laboratorinių tyrimų. Tekstas parašytas pasiremiant empiriniais pastebėjimais, žiniasklaidos šaltiniais ir kita informacija.
Mūsų proto sandara
Pradėsime nuo prielaidos, kurią vėliau bandysime pagrįsti. Taigi: mūsų protas susideda iš trijų pagrindinių dalių arba iš trijų tarp savęs susijusių protų – iš valstybinio proto, diletantiško proto ir korumpuoto proto.
Valstybiniu laikysime tokį protą, kuris ne tik sėkmingai susidoroja su iškilusiomis šalies problemomis, bet ir sugeba užbėgti toms problemoms už akių, kad jos neiškiltų, o jeigu jau iškilo, kad neįsisiautėtų.
Kitas protingas estas, buvęs Estijos vyriausybės informacinio sektoriaus vadovas Taavi Kotka sakė, jog valstybės „turi numatyti žingsnius į priekį, elgtis proaktyviai, o ne reaktyviai, tik tada, kai kažkas įvyksta“.
Diletantiškas protas – tai toks protas, kuris problemų nė nepastebi, jų nesuvokia, todėl nieko ir nedaro arba daro visai ne tai, ką reikia. Pavyzdžiui, ima kovoti su dirbtiniu apvaisinimu taip įnirtingai, tarsi daugiau nebūtų su kuo kovoti.
Korumpuotas protas valstybei nieko gero nedaro ir neketina daryti. Jis stengiasi valstybę išnaudoti.
Esama teorijų, kad ir korumpuotas protas gali įnešti kažką pozityvaus į valstybės kūrimą. Bet mūsuose tokių įnešimų pastebėti neteko. Kol kas buvo tik išnešimai.
Šalia tų trijų pagrindinių protų egzistuoja ir mažiau pastebimi protai. Toks mažai pastebimas, bet plačiai paplitęs, yra snaudžiantis protas. Jis prasnaudžia Seime visą kadenciją, garsiai neištaręs nė žodžio. Jį galima būtų priskirti diletantiškojo proto kategorijai. Snaudalius suvokia, kad nedaug ką suvokia, ir todėl tyli.
Realiame gyvenime tie protai grynu pavidalu neegzistuoja. Čia mes juos atskiriame dėl tikslesnės analizės. Visuomeniniu požiūriu labiausiai pageidautinas grynasis valstybinis protas. Bet tokių grynuolių vargu ar pasitaiko. Kaip ir auksą absoliučiai gryną randame tik Mendelejevo lentelėje. Ko gero, mažiausiai pageidautinas yra diletantiško ir korupcinio protų derinys. Deja, jis sutinkamas.
Šį kartą kiek plačiau apžvelgsime korumpuoto proto apraiškas. Jeigu pasitaikys proga, prie diletantiško proto grįšime kitą kartą.
Įžanga į korumpuotą protą
Viskas prasideda ne nuo kyšio davimo ar ėmimo. Net ne nuo pažado duoti ir sutikimo paimti. Viskas prasideda nuo proto, nuo protinės veiklos.
Ankstyvesnėje stadijoje jis reiškiasi bendresne forma – kaip savanaudiškas protas. Patekęs į palankią terpę (pvz., į valdžią) toks protas gali iš karto ir nežinoti, ko griebsis. Bet jis jau žino, kad griebs.
Teko girdėti vieną kandidatą į Seimą kalbant: „Ten dar galima kai ką pasidaryti“. Kandidatas dar nežino konkrečiai, ką ir kaip pasidarys. Bet kai tik pasitaikys proga, tai jos nepraleis. O gal pasistengs ir pats progas susikurti. Kandidatas kalbėjo tokia intonacija, tarsi „pasidarymas“ būtų savaime suprantamas dalykas. Protingas žmogus turi ką nors pasidaryti. Kitaip – ko ten eiti. Nebent esi niekam tikęs ir nebeturi kur eiti, tai tada į valdžią.
Kaip žmonės turi protus, taip ir partijos juos turi. Nes jos susideda iš partijos narių, tai yra iš žmonių.
Taigi partijos, laimėjusios rinkimus, irgi galvoja (jeigu ne visos, tai kai kurios), kaip čia ką pasidaryti, ir sugalvoja.
Reikia savo žinion perimti turtingesnes ministerijas, gaunančias daugiau pinigų iš ES. Tokios ministerijos neoficialiai vadinamos ganyklomis, kartais lesyklomis.
Siekiant išvengti perdėm didelio susipriešinimo tarp koalicijos partnerių, kartą buvo parengta net speciali metodika, kaip teisingai, nieko labai nenuskriaudžiant, viską pasidalinti.
Ministerijos buvo įvertintos balais. Ministerijai, turinčiai daugiau pinigų, buvo suteikiamas aukštesnis balas, mažiau – žemesnis. Vadovaujantis ta metodika už vieną gerą ministeriją, pvz., už Susisiekimo ministeriją, buvo galima gauti dvi prastesnes, pvz., Švietimo ir Kultūros ministerijas.
Vienoje frakcijoje politikos senbuviai viešai burnojo ministrą (netgi pasiuntė jį ant trijų raidžių), kad šis „nepadaro partijai pinigų“. Matyt, pasitaikė negabus (tai irgi proto problema).
Buvo maža paslaptis, netgi ne paslaptis, kad partijos rinkimams išleidžia kelis kartus daugiau pinigų nei deklaruoja. Tuos nedeklaruotus reikėjo „padaryti“.
Pinigų darymą visgi dažniau kuruodavo ne ministrai, o viceministrai.
Kai įkliūva ministras, tai labai blogai, o kai įkliūva vice, tai negerai, bet dar ne katastrofa. Prieš kurį laiką Prezidentė buvo paskelbusi keliolikos viceministrų juodąjį sąrašą ir reikalavo jų atstatydinimo. Dauguma neteko postų. Bet dėl to vyriausybė nesugriuvo.
Skurdžios ministerijos tradiciškai buvo laikomos neprestižinėmis. Vadovauti prestižinėms imdavosi net patys partijų pirmininkai. Jie vadovavo Susisiekimo, Ūkio, Žemės ūkio, Krašto apsaugos ministerijoms. Bet, rodos, nei vienas partijos pirmininkas nebuvo atsisėdęs į Švietimo ar Kultūros ministerijos krėslą. Nėra pinigų, nėra prestižo.
Turbūt nesuklysim sakydami, kad lengviau galima pasidaryti vykdomojoje valdžioje, bet sumanūs žmonės pasidaro ir įstatymleidybos sferoje.
Pateiksime porą galimai įvykusių elementarių korupcinio pobūdžio epizodų iš šalies gyvenimo. Mūsų epizodai nėra sėkmingi pasidarymo prasme. Bet iš nesėkmių galima daugiau pasimokyti negu iš sėkmių.
Viskas daug sudėtingiau negu nušviečia žiniasklaida
Pirmas epizodas. Tai atsitiko / galimai atsitiko dar Leo.lt laikais.
Be abejo, tartasi buvo ne su visa frakcija, o su frakcijos įtakingu asmeniu (taip visada daroma). Pastarasis turėjo įtikinti kitus frakcijos narius balsuoti vieningai. Kas be ko, reikėjo sugalvoti balsavimo „prieš“ motyvus, kad toks balsavimas neatrodytų įtartinai, kad žiniasklaida nesuuostų, kad budri STT akis ir ausis ko nors neužfiksuotų.
Frakcijos nariai sakė suprantą balsavimo svarbą ir žadėjo balsuoti taip, kaip reikia. Bet kai reikėjo balsuoti, tai atsirado vienas ar viena, kuris ar kuri balsavo kaip nereikia. Frakcija pinigų negavo, nors labai reikėjo.
Buvo apvilti ir suinteresuoti asmenys. Jie patyrė nuostolių. Apmaudu. Visas triūsas nuėjo perniek. Bet būna ir apmaudžiau.
Antras, galimai įvykęs, epizodas. Vienas verslo atstovas kreipėsi į kažkurios ankstesnės Seimo kadencijos antikorupcinės komisijos įtakingą narį (galimai, į patį komisijos pirmininką). Tas verslininkas prašė antikorupcinės komisijos pagalbos, priimant Seime įstatymo pataisą, berods, susijusią su akciziniais mokesčiais. Antikorupcininkas sutiko padėti, bet pasakė, jog pirma reikia susimokėti.
Matyt, politikas jau buvo kam nors daręs panašią paslaugą ir už ją nieko negavęs. Todėl dabar ir paprašė: pinigus į priekį.
Šį kartą, verslininkui ir politikui susitarti nepavyko. Ar verslininkas nepanoro mokėti į priekį, ar politikas per daug užsiprašė, ar dar kas pamaišė. Bet įvyko kai kas kita. Verslininkas pokalbį slapta užrašė telefonu. Užrašė ir tuos žodžius, jog reikia sumokėti. Tai kompromatas.
Gerbiamas politikas atsidūrė keblioje situacijoje. Jis nežino, kur tas kompromatas gali atsidurti – gal DELFI, gal pas STT pareigūnus, gal pas Rūtą Janutienę.
O gal tas verslininkas įrašo niekam neparduos, pats šantažuos politiką.
Politiko geras vardas pakibo ant plauko, kuris gali bet kada nutrūkti. Tokia situacija kelia grėsmę ne tik politiko karjerai, bet ir sveikatai. O juk sveikata yra brangiausias žmogaus turtas.
Atrodo, kad politikui tik reikia turėti tuščią batų dėžutę, kurią dosnusis davėjas bemat prikraus pilną stambių kupiūrų ir dar magaryčių butelį įdės, – kad nepasididžiavai, kad paėmei, pagarbą parodei.
Tik tas, kuris niekada neėmė, niekad nerizikavo, niekada iš strioko į kelnes neprikrovė, nesupras, koks pavojingas darbas yra ėmimas. Ėmėjas tarsi cirko akrobatas, nežmoniškame aukštyje balansuojantis ant lyno. Jei pasiseks – gerai, jei ne – grotos.
Tik tas, kuris ėmė ir daug ėmė, supras viską. Jis taipogi supras, kad ėmėjo prote vietos valstybiniam darbui nebelieka. Tikro sisteminio ėmėjo protas nukreiptas į vienintelį tikslą, pvz., į batų dėžutę.
Nesiginčysim, gal kažkiek proto lieka ir už dėžutės dangtelio ribų. Bet lieka nedaug. Valstybiniai dalykai jam (sisteminiam ėmėjui) tampa reikalingi tiek, kiek jie suteikia galimybes imti. Ėmimas kaip lošimas – įsiurbia visą žmogų, jo kūną, dvasią ir protą.
Dabar pereisime prie sudėtingesnių dalykų. Panagrinėsime kai kuriuos teorinius politinio kyšininkavimo aspektus. Taigi apsistosime ties taip vadinama Širinskienės pataisa.
Širinskienės vardo pataisa
Ši įstatymo pataisa nėra kažkoks unikumas mūsų teisėkūros procese. Ne tokių būta įstatymų, ne tokių pataisų. Buvo įstatymų su skylėmis, per kurias iš šalies biudžeto į privačias kišenes išbyrėjo milijonai. Tas skyles ne kandys išėdė ir ne už ačiū išėdė.
Širinskienės pataisoje skylės nebuvo, milijonai nefigūravo, kaukėti STT pareigūnai antrankiais neskambino, niekas nesėdo ir nesės. Kaip žinome, ši pataisa net neįsigaliojo.
Ir visgi ji turi išliekamąją vertę. Ji ženklina naują politinės korupcijos raidos etapą. Trumpai priminsim, kaip viskas vyko.
Girdi, valstybė gali pasiskolinti pinigų ne tik krašto apsaugai, bet ir partijoms paremti, jeigu jos jų neturi, o biudžete pinigų nėra.
Šia pataisa p. Širinskienė, kaip ji pati pripažįsta, norėjusi padėti koalicijos partneriams socdarbiečiams.
Kaip žinia, pastarieji atskilo nuo socdemų ir liko be pinigų. Pagal Lietuvos įstatymus pinigų iš biudžeto gauna partija, per rinkimus patekusi į Seimą. Bet nuo kažko ką tik atskilusiai partijai pinigai nepriklauso. Ji galės jų gauti tik po ateinančių rinkimų, jeigu juose ką nors laimės.
Opozicija (ir ne tik pozicija, pvz., valstiečių frakcijos narys NSGK pirmininkas V. Bakas) šią pataisą įvertino kaip politinę korupciją. Tai, girdi, esąs valstiečių kyšis koalicijos partneriams socdarbiečiams. O Seimo narys J. Razma pasakė, kad tai ypatingas politinės korupcijos variantas.
Iš tiesų šis kyšis skiriasi nuo visų kitų mums žinomų politinio pobūdžio kyšių.
Paprastai politinės korupcijos praktikoje verslas papirkinėja politikus, kad šie priimtų jiems palankius teisinius aktus. Šiuo atveju išeitų, kad politikai papirkinėja politikus.
Paprastai politinės korupcijos reikaluose papirkėjas moka savais pinigais. Gi čia papirkėjai valstiečiai moka naudos gavėjams socdarbiečiams ne iš savo kišenės, o iš mokesčių mokėtojų kišenėlių.
Seimo dauguma ne tik šią pataisą prastūmė, bet ir pasistengė teoriškai ją pagrįsti.
Būtent šie valstiečių teoriniai samprotavimai yra tai, dėl ko išvis mes kalbame apie pataisą. Bene pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje politikai pabandė kurti teorijas jeigu ne visai išteisinančias, tai bent pateisinančias politinę korupciją. Teorijų kūrimas yra neabejotinai protinis darbas. O tai jau gula į mūsų temą.
Pirmiausia p. Širinskienė pastebi, kad kai kurie politikai ir partijos sistemingai bėgiojo į „MG Baltic“ pasitarti ar paimti „kupiūrų pilnas dėžutes“. Ir tai, be abejo, esą blogai.
Todėl, sako p. Širinskienė, „mes nenorime, kad mūsų partneriai (socdarbiečiai – J. J.) aplinkybių būtų stumiami į abejotinas korupcines konservatorių ar liberalų lygio dėžučių ar pasitarimų verslininkų būstinėse situacijas“.
Taigi jei socdarbiečiams neduosim pinigų , tai jie per nevalią bus įstumti į korupcinę situaciją ir, neturėdami kitos išeities (neturėdami iš kur gauti pinigų), pradės lakstyti į „MG Baltic“ pasitarti ir paimti dėžučių su stambiomis kupiūromis.
Šią mintį politikė išplėtoja sakydama: „Mes norime, kad su mumis Vyriausybės programą kartu įgyvendinantys žmonės turėtų orias ir skaidrias sąlygas savo partijos veiklai“.
Jei nėra pinigų, tai nėra ir partijos veiklai nei orių, nei skaidrių sąlygų. O jei nėra skaidrių sąlygų, tai nėra ir skaidrios partinės veiklos. Veikla yra neskaidri – galimai partinė korupcija.
Norėdami to išvengti, privalom duoti partijai pinigų. O jeigu neduosime, ji ras, iš ko paimti.
Žodžiu, be pinigų skaidrus partijos dalyvavimas politiniuose procesuose yra problemiškas, o gal ir neįmanomas.
Jei neduosim skaidriai, tai jie paims neskaidriai. Todėl reikia kuo greičiau duoti, kol dar žiaurios korupcinės situacijos verčiami nenubėgo į „MG Baltic“, nepaėmė, neįkliuvo, nesėdo.
Na, jei taip žiauriai reikia, tai ir duokim.
Bet štai kur bėda. P. Širinskienei nespėjus pasirūpinti likimo nuskriaustais socdarbiečiais, pinigų neteko dar dvi partijos.
Vyriausioji rinkimų komisiją už finansinės drausmės pažeidimus atėmė, berods, pusę milijono eurų iš socialdemokratų. Kalbama, kad socialdemokratams kiaulę pakišo (juos apskundė) atskilę socdarbiečiai. Pastarieji sako nieko nepakišę, bet vis tiek įtarimas krenta ant jų.
Pinigų neteko ir teisiama už finansines makles Tvarkos ir teisingumo partija. Jos pinigai buvo areštuoti teismo sprendimu. Taigi jau trys Seimo partijos papuolė / buvo įstumtos į nelemtą korupcinę situaciją.
Nežinia, kaip finansiškai verčiasi po teismus tampoma Darbo partija. Gal ir jai striuka? Gal ir jai reikia duoti?
Taigi tų trijų ar keturių parlamentinių partijų dalyvavimas šalies politiniuose procesuose, anot M. Puidoko, vargu bau ar gali būti skaidrus, nes jos, pasak p. Širinskienės, yra įstumtos į korupcinę situaciją. Tai jau šalies politinė-korupcinė krizė.
Liberalų išmintais takeliais į „MG Baltic“ su batų dėžutėm gali pradėti lakstyti (o gal jau ir laksto) nebe viena, bet trys ar keturios partijos.
Be abejo, duodami tik Kirkilo partijai, korupcijai gerklės neužkišim – reikia duoti visiems potencialiems ar realiems lakstytojams. Iš kur tiek paimt pinigų, jei biudžetas tuščias? Vardan šalies skaidraus politinio proceso galim prasiskolinti iki ausų. Bet ar tai padės?
Kiek reikia duoti, kad būtų gana
Ne per seniausiai Prezidentė sakė, jog visos partijos vagia. Prezidentė, tardama žodį „vagia“, turėjo galvoje „ima“. Prezidentė dar sakė, kad dešiniosios vagiančios mažiau (tada dar nebuvo įkliuvę liberalai).
Taigi dotacijos partijų neapsaugo nuo pagundų prisidurti iš šalies. Tos, kurios ima, tai ir ima. Joms vis negana.
Tokį amžiną alkį galima paaiškinti gan paprastai. Kuo daugiau pinigų turi partija, tuo ji galingesnė, tuo pranašesnė už kitas. Tuo efektingesnę rinkiminę kampaniją gali prasukti. Gali gražesnius plakatus nupaišyti, dažniau pasirodyti žydruosiuose TV ekranuose, apvažiuoti daugiau Lietuvos miestelių, nykstančių ir išnykusių kaimų. Gali daugiau kartų paspausti žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių sugrubusias rankas, paglostyti jų vaikų mielas geltonpūkes galveles, daugiau kartų pažadėt padėti.
Pagaliau kai partija iš kur nors daugiau gauna, tai galimai koks nors atliekamas centas nurieda ir į vieno, kito partijos veikėjo papečkį (papečkys, tai vieta po krosnimi kur STT pareigūnai kartais randa pinigų).
Teismas, vadovaudamasis BK straipsniais, kyšininkaujančiai partijai gali skirti baudą, bet gali partiją ir likviduoti. Likviduota partija yra mirusi partija. Mirusieji kyšių neima. Niekas jiems ir neduoda. Lietuvoje yra daug partijų. Jos čia atsiranda, čia išnyksta, ir niekas dėl išnykusių neverkia, rankų negrąžo. Jei dar viena išnyks, politinė sistema nesugrius, demokratija nežus. Gi likusios partijos bent kuriam laikui bus paskiepytos nuo ėmimo. Žinoma, BK irgi ne panacėja.
Bet visgi geriau kyšininkavimą gydyti Baudžiamuoju kodeksu negu kyšininkavimą gydyti kyšiais, pridengiat juos išgalvotomis korupcinėmis situacijomis.
Partijai, griežtai besilaikančia Lietuvos įstatymų (tikėkime, kad tokia partija yra, o jei nėra, tai atsiras) jokia situacija nėra ir niekada nebus korupcinė. Ji į jokius neskaidrius politinius procesus niekada nesivels.
Neturėdama pinigų ji bevelys susiveržti diržą, pagyventi ant skurdesnės dietos, bet neims. Ir niekas jai nei gražiuoju, nei piktuoju, kyšio neįkiš. Kyšio reikia norėti.
Kaip žinia, Prezidentė p. Širinskienės pataisą vetavo. Socdarbiečiai liko be pinigų. Bet liko ir pataisą kūręs, už ją agitavęs ir už ją balsavęs protas.
Socdarbiečių pirmininkas Kirkilas sako ir toliau ieškosiąs pinigų. P. Širinskienė, berods, žadėjo ir toliau koalicijos partneriams kaip nors padėti.
Prezidentas gali vetuoti įstatymą, bet jis negali vetuoti įstatymų leidėjo proto.
Valstybės išpardavimas
Gal prieš metus kilo triukšmas. Kažkas negerai darosi su verslu. Tas verslas jau esąs nebe verslas, o nusikalstamas susivienijimas.
Daugiau kaip dešimt metų VSD stebėjo, klausėsi, sekė, rašė pažymas valstybės vadovams. Dar gal metus NSGK tyrė tas pažymas ir priėjo išvados – „MG Baltic“ užvaldo valstybę. Tai kelia realų pavojų demokratinei valstybės sąrangai.
Žmogui ne iš Lietuvos sunku būtų tuo patikėti. Valstybė turi specialiąsias tarnybas (VSD, STT, FNTT ir t. t.), turi policiją, prokuratūrą, teismus, priešgaisrinę tarnybą, turi Seimą, kuris skubos tvarka gali priimti bet kokį įstatymą ir pažaboti klastingas verslo užmačias. Pagaliau valstybė turi kariuomenę, kariuomenė turi bokserius. O tas, atsiprašant, versliūkštis nieko neturi (išskyrus pinigus) ir viską užvaldo.
Sutikdami su daug kuo, kas išdėstyta VSD pažymose (nors jų ir neskaitėme, bet kai ką girdėjome) bei NSGK išvadose, negalime sutikti su pačia koncepcija. Mūsų galva, vyksta ne valstybės užvaldymas, o jos išpardavimas. Kodėl „išpardavimas“?
Kaip jau pastebėjome, verslas kartais paperka politikus, kad šie „prastumtų“ jam palankų įstatymą ar įstatymo pataisą.
Tokiu būdu verslas ima dalyvauti įstatymų leidyboje. Kadangi ši leidyba yra išimtinė valstybės funkcija, galime sakyti, kad verslas nusiperka gabalėlį tos funkcijos, o tai reiškia, kad nusiperka gabalėlį valstybės.
Šiuo valstybės pardavimo-pirkimo akcija nesibaigia.
Buvo laikas, kai preke tapdavo arba galimai tapdavo ir VSD slaptos pažymos. Atsitikdavo taip, kad slaptos VSD pažymos atsirasdavo ant Darbo partijos lyderio V. Uspaskicho stalo. Tiesa, šis, kalbėdamas per TV, kuklinosi. Jis sakė nebuvo pažymų įsigijęs ir ant jo stalo jos negulėjo. Bet galimai gulėjo, tik Viktoras galimai pamiršo.
Visais šiais ir panašiais atvejais vyksta ne kas kita, kaip valstybės funkcijų pardavimas - pirkimas.
Sąvoka „valstybės pardavimas“ net tik tiksliau atspindi vykstančius procesus, bet ir leidžia tiksliau orientuotis, kuria linkme pirmiausia turėtų būti nukreiptos kovos su politine korupcija strėlės.
Šiandien jos daugiausia sminga į nedorą verslą.
Ko gero, turėtų būti kitaip. Nors abi pusės elgiasi nedorai, galimai nusikalstamai, bet visgi korupcinio sandorio raktas yra valstybės pardavėjo, o ne pirkėjo, rankose. Niekas nenusipirks nei mažiausio gabalėlio valstybės, jei tas gabalėlis nebus parduodamas.
Tegul kloja milijonus, tegul neriasi iš kailio verslas – jis nenusipirks jokio įstatymo, jokios pataisos, jokio konkurso, jokio ikiteisminio tyrimo ir pan. Jei politikai, valdininkai ir kiti atsakingi asmenys tų dalykų nepardavinės.
Bet jei tie asmenys bus „sukalbami“, ar net patys pradės ieškoti pirkėjų (taip gyvenime būna), tai pirkėjai atsiras, nes valstybę nusipirkti apsimoka.
Iš VSD paviešintos medžiagos bei NSGK išvadų susidaro įspūdis: kur „MG Baltic“ beužmestų meškerę, ten kažkas galimai ir užkimba.
Ko gero, korumpuotas protas yra kur kas labiau paplitęs negu mums gali atrodyti.
Kaip minėjom, valstybės gyvenime, be korumpuoto proto, sėkmingai reškiasi ir diletantiškas protas, kuris šiandien, ko gero, yra net populiaresnis. Kartais abu šie protai suvienija pastangas, kartais veikia atskirai, bet visada jie yra valstybinio proto opozicijoje.
Tik suvokę, kokia galinga jėga yra ta opozicija, galime suprasti, kodėl mums niekaip nesiseka įvykdyti šalyje struktūrines reformas, stabdyti emigraciją, pastatyti nacionalinį stadioną, apsaugoti Lietuvos simbolį Gedimino kalną. Valstybinio masto darbai reikalauja valstybinio proto.