Tai tik pradžia. Krašto apsaugos ministras neseniai teigė, kad papildomai pasiskolinus biudžetas galėtų išaugti iki 3,5 proc. BVP, o kariuomenės vadas kalbėjo, kad norint atstatyti dėl nepakankamo finansavimo prarastus pajėgumus, asignavimai gynybai turėtų siekti 4–5 proc. BVP.
Kai kurie karininkai rodo dar didesnį entuziazmą. Jų nuomone, reikia dukart daugiau lėšų skirti gynybai, būtent padvigubinti išlaidas iki 5 mlrd. eurų per kiekvienus ateinančius ketverius metus. Primenama, kad Latvija ir Lenkija skirs didesnę dalį BVP gynybai, duodant suprasti, kad Lietuvai turėtų būti gėda būti tokia atsilikėle. Kaip papildomas argumentas masiškai didinti išlaidas gynybai nurodoma, kad kuriama nacionalinė divizija nebus pajėgi pasiekti viso operacinio pajėgumo 2030 m., o jei sąlygos nesikeis, kitaip tariant, nebus radikaliai didinamas gynybos biudžetas, divizija bus visiškai suformuota tik 2036–2040 metais. Kai kurie ekonomistai rimtai traktuoja šiuos siūlymus, svarsto, kaip surinkti tokią didelę sumą, ar reikėtų didinti mokesčius, skolintis, prašyti paramos iš sąjungininkų.
Konservatoriai, ypač užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, yra pagrindiniai „dangus griūva“ scenarijaus puoselėtojai, darantys užuominas, kad Rusija po trejų ketverių metų galės pulti Lietuvą, nors ji yra NATO narė, ir duoda suprasti, kad NATO nebūtinai gins Lietuvą. Abi prielaidos nepagrįstos.
Konservatoriai, ypač užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, yra pagrindiniai „dangus griūva“ scenarijaus puoselėtojai, darantys užuominas, kad Rusija po trejų ketverių metų galės pulti Lietuvą, nors ji yra NATO narė, ir duoda suprasti, kad NATO nebūtinai gins Lietuvą. Abi prielaidos nepagrįstos, bet jos kartojamos iš dalies siekiant sukurti įspūdį, kad konservatoriai labiausiai pasiryžę imtis esminių priemonių šalies suverenumui užtikrinti.
Tikimybė, kad Rusija netrukus puls Lietuva arba kurią nors kitą NATO šalį, yra nulinė. Prieš dešimtmetį RAND korporacija išnagrinėjo tikėtinas Rusijos invazijos į Baltijos šalis pasekmes. Išvados buvo vienareikšmės. NATO negalėtų sėkmingai apginti labiausiai pažeidžiamų savo narių teritorijos. Per 60 valandų Rusijos pajėgos pasiektų Talino ir Rygos priemiesčius. Ši išvada buvo nuolat kartojama, užmiršus, kad RAND pažymėjo, jog padidinus NATO gynybinius pajėgumas Baltijos šalyse vietoje lengvos pergalės Rusija įklimptų į rimtą karą, ir Maskva supras, kad jį greičiausiai pralaimėtų. Be to, 2015 m. Vakarų ekspertai smarkiai pervertino Rusijos karinius pajėgumus.
Rusijos sąjungininkės ar šalininkės BRICS šalyse, įskaitant Kiniją, nėra patenkintos Rusijos karu ir, nors gali toleruoti vieną agresijos karą, antram karui jos nepritartų. BRICS stiprinimas kaip priešprieša Vakarų dominavimui yra pagrindinis Maskvos strateginis tikslas. Kam aukoti šį tikslą pradedant karą, kurio nelaimės?
Yra trys priežastis, kodėl Rusija nepuls NATO šalies. Pirma, Rusiją išsekino karas. Jos personalo ir įrangos nuostoliai milžiniški ir prireiks mažiausiai dešimtmečio atstatyti ir perginkluoti karines pajėgas. Karas Ukrainoje aiškiai parodė, kad Rusijos žvalgybos pajėgumai ir ginkluotė neprilygsta turimai NATO šalių.
Antra, karas Rusijoje yra nepopuliarus. Dauguma rusų tikisi pergalės, bet nėra pasirengę stoti į kariuomenę ir kovoti. Šaukimas į kariuomenę vyksta provincijose, bet ne didžiuosiuose miestuose. Tai, kad Vladimiras Putinas galvoja siųsti į frontą šiaurės korėjiečių karius, yra desperacijos ir nevilties ženklas. Veiksmingos kariuomenės neverbuoja samdinių, juolab, jei jie nemoka įsakymų kalbos.
Trečia, Rusijos sąjungininkės ar šalininkės BRICS šalyse, įskaitant Kiniją, nėra patenkintos Rusijos karu ir, nors gali toleruoti vieną agresijos karą, antram karui jos nepritartų. BRICS stiprinimas kaip priešprieša Vakarų dominavimui yra pagrindinis Maskvos strateginis tikslas. Kam aukoti šį tikslą pradedant karą, kurio nelaimės? V. Putinas – atgrasi asmenybė, bet jis nėra savižudis.
Ukrainos įsiveržimas į Kurską atskleidė, iš tiesų patvirtino du reikšmingus Rusijos kariuomenės trūkumus: silpnus žvalgybinius pajėgumus bei negebėjimą užvaldyti priešo oro erdvę. Ukrainai pavyko perkelti mažiausiai šešis tūkstančius elitinių karių ir jų karinę techniką nuo fronto linijos į Rusijos pasienį, kur jie liko pasislėpę iki pat puolimo. Kad Rusija to nepastebėjo, rodo, kad jų žvalgybos palydovai bei elektroninė žvalgyba (angl. Signals intelligence) neprilygsta Vakarams.
Antrasis didysis trūkumas – aviacijos negebėjimas užvaldyti oro erdvės, paversti ją neskraidymo zona priešo lėktuvams, sukuriant sąlygas saviems lėktuvams be didesnės rizikos pulti priešo taikinius. Rusijos lėktuvai nesiveržia į oro erdvę, esančią Ukrainos priešlėktuvinių sistemų veikimo zonoje, savo bombas ir raketas leidžia iš saugaus atstumo. Tai suprantamas atsargumo veiksmas, bet kartu ir pažeidžiamumo požymis, juolab, kad ukrainiečių pajėgas apsaugo tik mobilios priešlėktuvinės gynybos baterijos. Nebus lengva įveikti šiuos trūkumus, ypač, kai Rusijai taikomos griežtos sankcijos.
Baimės ir entuziazmo akys didelės, bet nevalia užmiršti, kad biudžeto sudarymas yra nulinės sumos žaidimas, ką gauna vienas, to negauna kitas. Lietuva turi kitų prioritetinių sričių, kurių deramai nefinansavus, mažės pasitikėjimas valstybe. Reikia klausti ne tik ką pasieksime labiau finansuodami krašto apsaugą, bet ir ko būsime priversti atsisakyti. Esama didelių trūkumų sveikatos apsaugos sistemoje, švietime. Sąlygos daugelyje slaugos namų ir ligoninių yra nepriimtinos, per daug žmonių sugrūsta į mažus kambarius. Senukų skaičius smarkiai auga, tad reikia skubiai statyti ir renovuoti patalpas.
Socialinė atskirtis ir abejingumas mažiau pasiturintiems kelia ne mažesnį pavojų Lietuvai negu karinės grėsmės. NATO šalys padės mums apsiginti, mes patys turime spręsti skurdo ir žemo gyvenimo lygio sukeliamas problemas.
Gana graudu, kad išskirtinis dėmesys skiriamas divizijai ir kitai karo technikai, bet tik prabėgomis galvojama, ką reikėtų daryti, kad užtikrintume orias gyvenimo sąlygas senstantiems ir sergantiems piliečiams. Atsakymas į šį priekaištą yra gerai žinomas ir nuolat kartojamas: esą, jei kiltų karas ir Lietuva būtų okupuota, tai gyvenimo sąlygos visiems pablogėtų. Tai tiesa, bet jei Rusija nepuls (ir tikimybė, kad taip ir bus, yra beveik šimtaprocentinė), tie brangūs ginklai liks nenaudoti sandėliuose kaip priminimas, kad politinė klasė pasidavė karo isterijai, pirmenybę teikdama savo įsivaizdavimams, o ne eilinių piliečių poreikiams. Socialinė atskirtis ir abejingumas mažiau pasiturintiems kelia ne mažesnį pavojų Lietuvai negu karinės grėsmės. NATO šalys padės mums apsiginti, mes patys turime spręsti skurdo ir žemo gyvenimo lygio sukeliamas problemas.
Jei akivaizdu, kad Rusija nepajėgi pulti NATO šalies, kodėl didžiosios NATO valstybės tebekalba apie Rusijos grėsmę? Praeitą savaitę Jungtinės Karalystės ir Vokietijos gynybos ministrai pasirašė susitarimą, pareigūnų vadinamą pirmuoju tokiu šių dviejų NATO šalių gynybos paktu, kuriuo siekiama sustiprinti Europos saugumą didėjant Rusijos agresijai. Bet įvardytos tik kelios konkrečios bendradarbiavimo priemonės. Nežinau, kodėl tebekalbama apie Rusijos keliamą grėsmę, bet įtariu, kad siekiama užtikrinti tinkamą finansavimą nustekentų kariuomenių atstatymui. Ko gero, nuogąstaujama, kad rinkėjai reikalaus mažinti gynybos išlaidas, dar neatkūrus reikalingų pajėgumų. Kalbos apie galimą Rusijos agresiją gal yra priemonė užkirsti kelią neapgalvotam sprendimui.
Visada teigdavau, kad Lietuva turi pareigą skirti 2 proc. BVP gynybai, kad neatsakinga to nedaryti. Nesuprasdavau tų politikų, kurie manė, kad pakanka 1 proc., nors Lietuva yra pafrontės valstybė. Švytuoklė pasuko kita linkme, ir jei praeityje buvo aklai priešinamasi išlaidoms gynybai, tai dabartinėmis sąlygomis lygiai aklai peršama jas didinti. Dabar būtų galima skirti 2,5 proc. BVP, bet tai lubos, o ne grindys.
